Huniadų pilis (Korvino pilis)

Despre acest obiectiv

## Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė Pastatyta ant dolomitinės kalkakmenio uolos virš Zlaščio upelio, Transilvanijos širdyje, Huniadų pilis – dar žinoma kaip Huniadų pilis, Hunedoaros pilis arba vengrų kalba Vajdahunyadi vár – yra vienas įspūdingiausių vėlyvojo gotikos ir renesanso architektūros pasiekimų visoje Pietryčių Europoje. Daugiau nei šešis šimtmečius besitęsianti istorija šį paminklą išskiria iš kolosalių matmenų, unikalios karinės ir gyvenamosios funkcijų sintezės, bet svarbiausia – tuo, kad jis buvo liudininkas lemtingų momentų, nulėmusių viso žemyno likimą. Prestižinės tarptautinės publikacijos nuolat įtraukia Huniadų pilį į įspūdingiausių Europos tvirtovių sąrašus, statydamos ją šalia Šamboro pilies Prancūzijoje, Eilan Donano pilies Škotijoje ar Venecijos rūmų prie Didžiojo kanalo. 2021 m. paminklas pritraukė daugiau nei 276 000 lankytojų, iš kurių nemaža dalis atvyko iš tokių šalių kaip Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vengrija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, patvirtindama savo, kaip europinės ir pasaulinės kultūrinės paskirties vietos, statusą. Pilis laikoma didžiausia viduramžių statyba su dviguba funkcija – civiline ir karine – Rumunijoje, kuri išliko iki šių dienų, tikru architektūriniu palimpsestu, kuriame galima skaityti, sluoksnis po sluoksnio, ištisas Europos istorijos epochas. Visuotinė Huniadų pilies vertė slypi ne tik jos akmenyje, bet ir istorijose, kurias ji saugo: nuo Jono iš Hunedoaros antiosmaniškos kryžiaus žygio, didvyrio, 1456 m. sustabdžiusio sultono Mehmedo II Užkariautojo plėtrą prie Belgrado, iki Motiejaus Korvino, Vengrijos karaliaus, atvedusio italų ir vokiečių meistrus, kad paverstų tvirtovę rūmais, vertais garsiausių Europos dvarų, renesanso spindesio. Ši pilis iš esmės yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Bizantijos ir lotyniškojo pasaulio, tarp Osmanų imperijos ir europinės krikščionybės, tarp viduramžių ir renesanso. ## Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos ### Nuo Karolio Roberto Anžu iki Zigimanto Liuksemburgiečio Huniadų pilies istorija prasideda gerokai prieš legendinio vaivados Jono iš Hunedoaros gimimą. XIV a. Vengrijos karalius Karolis Robertas Anžu – Anžu dinastijos, padėjusios centralizuotos Vengrijos karalystės pamatus, įkūrėjas – šioje vietoje pastatė karališką tvirtovę, bokštą, kontroliavusį Zlaščio upelio slėnį ir prekybos kelius tarp Transilvanijos ir Banato. Šis ankstyvas statinys atspindėjo karaliaus strategiją sustiprinti pietinę savo karalystės sieną prieš autonomines rumunų kunigaikštystes ir totorių ekspansiją. Lemtingas posūkis pilies istorijoje įvyksta 1409 m. spalio 18 d., kai karalius Zigimantas Liuksemburgietis – tuo pačiu Vengrijos ir Kroatijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos bei Vokietijos karūnų savininkas – karališku dokumentu suteikia Hunedoaros dvarą su priklausančia tvirtove kilmingajam Voikui (Voyk, Vajk), kilusiam iš rumunų kilmės riterio iš Valakijos. Ši dovana yra ne tik padėka už Voiku karines paslaugas kovose prieš osmanus, bet ir sumani politinė manevra: Zigimantas, atsidūręs pažeidžiamoje padėtyje dėl kovų dėl sosto ir didėjančios osmanų grėsmės, užsitikrina ištikimybę pajėgaus karvedžio strategiškai svarbiame savo didžiulės imperijos regione, kuris tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Voikas kartu su broliais Radu ir Mogošu taip gauna karališką valdą, apėmusią tvirtovę ir apie keturiasdešimt aplinkinių kaimų. Nors Voikas nedaro esminių tvirtovės pakeitimų, Huniadų dinastijos pamatas padedamas čia, neramiame europiniame kontekste: Teutonų ordinas buvo visiškai išsiplėtęs Šiaurės Rytų Europoje, Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė sudarė asmeninę uniją pagal Jogailaičių dinastiją, o Bizantijos imperija, nusilpusi po Ketvirtosios kryžiaus žygio ir susidūrusi su osmanų наступu, gyveno paskutinius savo nepriklausomo egzistavimo dešimtmečius. ### Jonas iš Hunedoaros: krikščionybės didvyris prie Europos vartų Jono (Janko, Ioannes, János, Johann) iš Hunedoaros – Voiko sūnaus – iškilimas žymi radikalų paprastos tvirtovės transformaciją į vieną įspūdingiausių Europos pilių. Gimęs apie 1406 m., tikriausiai pačioje Hunedoaros pilyje, Jankas užaugo tėvo dinastinių ambicijų šešėlyje ir buvo liudininkas sudėtingos Centrinės Europos politikos. Zigimanto Liuksemburgiečio dvare jis išmoko diplomatijos ir karo meno, dalyvaudamas karinėse kampanijose Italijoje, Bohemijoje ir Vokietijoje, kaupdamas patirtį, kuri pavers jį didžiausiu savo epochos karvedžiu. Tarp 1440 ir 1446 m. Jonas iš Hunedoaros – tuo metu Transilvanijos vaivada ir Vengrijos karalystės regentas nepilnamečiam karaliui Vladislovui V – pradeda plataus masto statybos darbus Hunedoaroje. Jo projektas siekia paversti tvirtovę kilmingajai rezidencijai, tinkamai jo rangui, galinčiai priimti prabangų dvarą ir tuo pačiu atsispirti osmanų apgulčiai. Šiuo laikotarpiu iškilo dvi akmeniniai sienų aptvarai iš vietinio akmens, flanguoti septynių gynybos bokštų – dauguma apskritų, inovacija Transilvanijos karinei architektūrai – taip pat koplyčia, Administracinis rūmai ir Šventinis rūmai. Gotikinė architektūra, kurią Jonas įgyvendina Hunedoaroje, atspindi jo karinę patirtį, įgytą Italijoje ir Centrinėje Europoje. Jis taiko tvirtovės principus, įkvėptus itališkosios pilių sistemos, pritaikytus transilvaniškam kontekstui, su bokštais su plačiomis angomis artilerijos ginklams, su centriniu bokštu – Neboisos bokštu (Ne boisa, „Nebijok" serbų kalba, vardas, primenantis šeimos slavų kilmę arba serbų samdinių, pasamdytų karaliaus tarnyboje) – ir su dvigubu aptvaru, užtikrinančiu gynybą gilumoje. Jono iš Hunedoaros karjeros kulminacinis momentas – ir tuo pačiu XV a. Europos istorijos – įvyksta 1456 m. vasarą, prie Belgrado. Po Konstantinopolio kritimo 1453 m., sultonas Mehmedas II Užkariautojas nukreipia dėmesį į Centrinės Europos širdį. Jonas surenka įspūdingą armiją, padedamas pranciškonų vienuolio Jono iš Kapistrano, kuris įkvepia kryžiuočius savo religiniu uolumu. Pergalė prie Belgrado, pasiekta nepaisant skaitinės pranašumo, sustabdo osmanų plėtrą į Centrinę Europą septyniems dešimtmečiams ir išgelbsti Vengriją – o tuo pačiu visą Vakarų krikščionybę – nuo invazijos. Popiežius Kalikstas III įsteigia Angelus maldą (vidurdienio varpą) šiai pergalei atminti, tradicija, kuri tęsiasi iki šių dienų visame katalikiškame pasaulyje. Jono mirtis 1456 m. rugpjūčio 11 d., karinėje stovykloje Zemune, maro epidemijos auka, žymi epochos pabaigą. Jis palaidotas Šv. Mykolo katedroje Alba Julijoje, o jo atminimas tampa neatsiejama Europos mitologijos dalimi: italų kronikininkas Enea Silvijus Pikolominis (būsimasis popiežius Pijus II) pavadina jį „didžiausiu krikščionių karaliumi", o visoje Europoje, nuo Londono iki Venecijos, jo pergalė prie Belgrado švenčiama kaip krikščioniškosios civilizacijos triumfas prieš „turkiškąjį pavojų". ### Motiejus Korvinas: renesansas Vengrijos karaliaus dvare Po Jono mirties darbai prie pilies stagnuoja, Motiejaus mama – Elžbieta Siladji – atnaujindama juos tik po to, kai jos sūnus Matijas (Matthias, Motiejus) 1458 m., būdamas vos penkiolikos metų, užima Vengrijos sostą. Motiejus Korvinas taip tampa pirmuoju išrinktu Vengrijos karaliumi (skirtingai nuo jo paveldimų pirmtakų), o jo valdymas (1458–1490) žymi politinį, kultūrinį ir meninį Vengrijos karalystės viduramžių laikotarpio viršūnę. Valdant Motiejui Korvinui, Huniadų pilis išgyvena prabangiausią savo laikotarpį. Karalius į Hunedoarą atveža italų meistrus – dailininkus, skulptorius, architektus – paveiktus Florencijos, Romos ir Venecijos dvarų. Pastatomas Motiejaus sparnas šiaurinėje pusėje, su Aukso kamera, dviem balkonais ir Motiejaus lodžija – pirmoji renesanso architektūros apraiška transilvaniškoje erdvėje. Freskos, puošiančios lodžiją, atrastos 1883 m. profesoriaus Štefano Miolerio, yra seniausias išlikęs pasaulietinis freskų tapyba Transilvanijoje, vaizduojantis medžioklės scenas ir dvaro žaidimus itališku stiliumi. Motiejus Korvinas paverčia pilį pirmos eilės kultūros centru. Jo biblioteka, Bibliotheca Corviniana, tampa didžiausia XV a. Europos rankraščių kolekcija, skaičiuojanti nuo 3 000 iki 5 000 tomų – kronikas, filosofinius veikalus, mokslinius traktatus, klasikinę graikų-lotynų literatūrą – surinktus iš Konstantinopolio (po miesto kritimo daugelis bizantiečių mokslininkų randa prieglobstį Vengrijos dvare) ir iš visos Europos. Ši biblioteka, iš dalies sunaikinta po karaliaus mirties ir išsklaidyta vėlesniais šimtmečiais, buvo vienas svarbiausių Europos renesanso centrų, prilygstantis Vatikano bibliotekoms ar Lorenco de Mediči bibliotekai Florencijoje. Politiškai Motiejus Korvinas vykdo ambicingą ekspansijos politiką: užkariauja Vieną 1485 m., įveikia Osmanų imperiją keliuose mūšiuose ir įsivelia į konfliktą su Šventąja Romos imperija, Lenkijos karalyste ir popiežyste. Jo dvaras Budapešte ir Vienoje yra kosmopolitiškas, priimantis italus, vokiečius, lenkus, čekus ir bizantiečius. Huniadų pilis taip tampa Vengrijos karališkosios galios simboliu ir siekiu pastatyti Vengriją į didžiųjų Europos renesanso kultūrinių galių eilę, šalia Liudviko XI Prancūzijos, Henriko VII Tudoro Anglijos ar Ispanijos katalikų monarchų. ### Gabrielius Betlenas ir Transilvanijos aukso amžius Po Motiejaus Korvino mirties 1490 m., pilis įžengia į nuosmukio laikotarpį, pereidama per 22 skirtingų kilmingųjų rankas iki XVIII a. pradžios. Svarbiausia asmenybė šiuo laikotarpiu yra kunigaikštis Gabrielius Betlenas (Gábor Bethlen, 1613–1629), vienas iš pajėgiausių Transilvanijos kunigaikštystės valdovų. Valdant jam, Transilvanija išgyvena kultūrinio ir politinio klestėjimo epochą, Betlenas yra ieškomas sąjungininkas tiek iš protestantų galių Centrinėje Europoje, tiek iš Osmanų imperijos, su kuria palaiko sumanius diplomatinius santykius. Betlenas padaro esminių Huniadų pilies pakeitimų: pastato Didįjį rūmą iš miesto pusės, dviejų aukštų pastatą, skirtą gyvenimui ir priėmimams, iškelia Baltąjį bokštą ir Artilerijos platformą, pertvarko Dietos salę, padalindamas ją į įvairių funkcijų patalpas. Transilvaniško baroko stilius, jungiantis vėlyvojo renesanso elementus su itališkomis ir vietinėmis įtakomis, palieka savo pėdsaką šiuose statiniuose. Betlenas taip pat pertvarko koplyčią, perkeldamas jos lubas ir sukurdamas ryšį su Aukso kamera. Betleno laikotarpis taip pat yra religinės įtampos Europoje momentas: Trisdešimties metų karas (1618–1648) nuniokoja Centrinę Europą, o Transilvanija, kaip autonominė kunigaikštystė pagal osmanų suverenitetą, bando išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp kariaujančių galių. Huniadų pilis, kaip kunigaikščio rezidencija, tampa Europos diplomatijos centru, priimdama osmanų pasiuntinius, Habsburgų imperijos pasiuntinius ir prancūzų ar anglų diplomatų. ### XIX amžius: romantizmas ir europinis atradimas Po Betlenų dinastijos išnykimo ir Transilvanijos perėjimo į tiesioginę Habsburgų monarchijos valdžią (po 1711 m.), pilis patenka į laipsnišką užmarštį. 1824 ir 1854 m. gaisrai – pastarasis sunaikindamas šiaurinį sparną – palieka paminklą griuvėsiais, o XIX a. pilis taip pat žinoma kaip „Juodoji pilis" dėl dūmų ir laiko juodintų sienų. Europinis Huniadų pilies atradimas įvyksta istorinio romantizmo, apėmusio visą Europą XIX a. antroje pusėje, kontekste. 1868 m., vadovaujant Vengrijos istorijos draugijai ir Vienos dailės akademijai, prasideda plataus masto restauravimo darbai. Architektas Ferencas Šulcas, vėliau – Imre Šteindlas – tas, kuris taps garsus Budapešto parlamento restauravimu – taiko neogotinius principus, suteikdamas piliui dabartinę formą, su aukštais daugiaspalviais stogais ir paaukštintais bokštais. Šie restauravimai, nors vėliau kritikų kritikuojami dėl architektų „fantastiškų interpretacijų", išgelbėjo paminklą nuo sunaikinimo ir sugrąžino jį į Europos visuomenės dėmesį. 1907 m. architektas Štefanas (Ištvanas) Mioleris – architektūros istorijos profesorius Budapešte – atnaujina restauravimą moksliniais principais, atlikdamas archeologinius kasinėjimus ir akmens dangos studijas, pašalindamas pirmtakų iškraipymus. Mioleris atranda paslėptas renesanso freskas, sugrąžindamas į šviesą Motiejaus Korvino epochos meninę paveldą. 1907–1913 m. laikotarpis žymi esminį etapą paminklo išsaugojimo istorijoje, padėdamas modernios restauracijos pagrindus. ### XX amžius: nuo nacionalinės iki europinės paveldijos Po Transilvanijos susijungimo su Rumunija 1918 m., Huniadų pilis tampa Rumunijos valstybės nuosavybe. 1930 m. pilis paskelbiama istoriniu paminklu, o komunistiniu laikotarpiu (po 1948 m.) įžengia į plataus masto restauravimo programą, su darbais nuo 1956 iki septintojo dešimtmečio pradžios. Agresyvi Hunedoaros pramonės plėtra – plieno kombinatas – paveikia istorinį kraštovaizdį aplink pilį, „uždusindama" paminklą epochos dūmuose ir triukšme. Po 1989 m. Huniadų pilis įžengia į naują tarptautinio atradimo fazę. Restauravimo projektai, finansuojami iš Europos fondų (POR 2014–2020 ir PNRR), sugrąžino paminklui spindesį, o jos įtraukimas į Europos kultūrines programas ir Europa Nostra tinklą patvirtina jos, kaip pirmos eilės Europos kultūrinės paveldijos, statusą. 2024 m. pilis priėmė Roberto Egerso „Nosferatu" filmavimus, tapdama vienos iš labiausiai laukiamų metų kino produkcijų filmavimo aikštele, šalia tokių filmų kaip „The Nun" (2018) ir „Dragonheart: Battle for the Heartfire". ## Architektūrinis šedevras ir meninė paveldija ### Europos stilių palimpsestas Huniadų pilis šiandien pristato save kaip tikrą Europos architektūros muziejų po atviru dangumi, palimpsestą, kuriame galima skaityti, uždėtus vieną ant kito, ištisas žemyno istorijos epochas. Nuo XIV a. pamatų, per Jono iš Hunedoaros vėlyvąjį gotiką, per Motiejaus Korvino itališkąjį renesansą, per Gabrieliaus Betleno transilvaniškąjį baroką, iki XIX a. romantinio neogotiko, kiekvienas statybos etapas paliko savo pėdsaką įspūdingoje paminklo siluete. Pilies struktūra organizuojama aplink stačiakampį vidinį kiemą, apsuptą pastatų korpusų, išdėstytų keturiose pusėse, kiekvienas atstovaujantis skirtingą istorinį etapą. Pagrindinis įėjimas vyksta per medinį kilnojamąjį tiltą – atstatytą kelis kartus, paskutinis iš XIX a. restauracijų laikotarpio – kuris kerta Zlaščio upelį ir remiasi į masyvius akmeninius atramus. Šis elementas, primenantis viduramžių prancūziškų ar vokiškų pilių kilnojamuosius tiltus, suteikia lankytojui pirmą dramatišką įspūdį: gotikinių bokštų, kylančių virš vandens, perspektyvą, su jų daugiaspalviais glazūruotais raudonos ir rudos spalvos čerpių stogais. ### Bokštai: galios ir gynybos simboliai Septyni pirmosios statybos fazės (1440–1446) bokštai – Buždugano bokštas (Dažytasis bokštas), Būgnininkų bokštas, Tuščiavidurio bokštas, Kapistrano bokštas, Neboisos bokštas („Nebijok" bokštas), Baltasis bokštas ir Vartų bokštas – yra svarbi inovacija Transilvanijos karinei architektūrai. Dauguma yra apskriti, forma, kuri geriau atlaiko artilerijos sviedinių smūgius nei tradiciniai kvadratiniai bokštai, ir turi plačias angas patrankoms ir arkebūzoms. Kapistrano bokštas, pavadintas Šv. Jono iš Kapistrano – pranciškonų vienuolio, kuris skelbė kryžiaus žygį prie Belgrado 1456 m., vardu – pagal tradiciją talpina požemį, kuriame tariamai buvo įkalintas Vladas Drakula. Neboisos bokštas, aukščiausias ir labiausiai izoliuotas, buvo paskutinis prieglobstis apgulties atveju, sujungtas su likusia pilies dalimi kilnojamuoju tiltu. Buždugano bokštas, pavadintas pagal bužduganą – būdingą viduramžių riterių ginklą – turi išorę, dekoruotą geometriniais reljefiniais motyvais, paveiktais islamo meno, su kuriuo Jonas susidūrė savo rytų kampanijose. ### Riterių salė ir Dietos salė: europinių dvarų prabanga Pilies viduje atskleidžiamos priėmimo salės, atspindinčios statytojų ambiciją varžytis su prabangiausiomis Europos dvarais. Riterių salė, esanti Šventinio rūmo pirmajame aukšte, yra erdvi patalpa su gotikiniais smailiaisiais skliautais, paremtais aštuonkampėmis raudonojo marmuro kolonomis. Šios kolonos, su kvadratiniais pamatais ir kapiteliais, papuoštais ąžuolo lapų vainikais, yra puikus vėlyvojo gotikinio skulptūros pavyzdys, paveiktas tiek vokiškojo meno (per Transilvanijos saksonų kolonistus), tiek itališkojo. Grindys, neseniai restauruotos keraminėmis plytelėmis, pagamintomis tos pačios Vengrijos gamyklos Zsolnay, kuri užtikrino medžiagas XIX a., atkuria pradinį salės spindesį. Antrajame aukšte yra Dietos salė, atvira struktūra su dviem lygiais – unikali Transilvanijos civilinėje architektūroje – skirta oficialioms ceremonijoms ir diplomatiniams priėmimams. Jos sienos išlaiko tapytus medalionus, vaizduojančius portretus Valakijos valdovų Motiejaus Basarabo ir Moldavijos Vasilijaus Lupu, simbolizuojančius dinastines ir diplomatines sąjungas tarp Transilvanijos ir kitų dviejų rumunų provincijų. Šie medalionai, sukurti XVII a. valdant Gabrieliui Betlenui, atspindi kunigaikščio sąjungų politiką su kitomis rumunų subjektais osmanų ir Habsburgų spaudimo kontekste. ### Motiejaus lodžija ir Aukso kamera: itališkasis renesansas Transilvanijoje Brangiausias meninis pilies pasiekimas yra Motiejaus lodžija, esanti prie išėjimo iš naujojo Vartų bokšto. Pastatyta 1458–1480 m. laikotarpiu, ši dviejų lygių lodžija yra pirmoji renesanso architektūros apraiška transilvaniškoje erdvėje, keliais dešimtmečiais lenkianti didžiuosius Vengrijos ir Centrinės Europos renesanso pasiekimus. Jos plonos kolonos su korintiniais kapiteliais ir pusapvaliai arkai primena Medičių šeimos rūmus Florencijoje ar Bramantės Urbino. Motiejaus lodžijoje išliko seniausia pasaulietinė freskų tapyba Transilvanijoje: scena, vaizduojanti Varno legendą, mitologinę Huniadų šeimos kilmės istoriją. Freska, atrasta 1883 m. Štefano Miolerio ir restauruota keliais etapais, vaizduoja varną su auksiniu žiedu snape – Korvinų šeimos heraldiką – šalia medžioklės scenų ir dvaro žaidimų itališku stiliumi. Šis meninis vaizdavimas iliustruoja Motiejaus Korvino ambiciją pareikšti karališką kilmę, pristatant jo tėvą Joną kaip neteisėtą Zigimanto Liuksemburgiečio sūnų. Šalia Motiejaus lodžijos yra Aukso kamera, Motiejaus Korvino karališkoji miegamoji, taip pavadinta dėl savo prabangių dekoracijų. Šiandien ši patalpa talpina parodą „Daiktai iš Huniadų pilies muziejaus kolekcijų", pristatydama renesanso baldus, ginklus, keramiką ir asmeninius daiktus, priklausiusius Huniadų šeimai. ### Koplyčia ir šulinys: dvasingumas ir paslaptis Pilies koplyčia, pastatyta tarp 1442 ir 1446 m. ir žymiai pakeista Gabrieliaus Betleno, yra vėlyvojo gotikinio stiliaus pastatas su viena nava ir mažu prieangiu. Tribūna virš prieangio, paremta dviem kolonomis ir dekoruota gotikine balustrada, suteikė kilmingajai šeimai prieigą prie pamaldų. Koplyčioje išliko originalūs elementai iš Jono iš Hunedoaros laikotarpio, būdama viena iš nedaugelio išlikusių Vengrijos kilmingųjų privačių kulto erdvių viduramžių formoje. Vidiniame kieme, pietvakarinėje koplyčios dalyje, yra pilies šulinys – įspūdingas statinys, apie 30 metrų gylio, iškirstas kalkakmenio uoloje. Pagal liaudies legendą, šulinį būtų iškasę trys turkų belaisviai, kuriems Jonas iš Hunedoaros būtų pažadėjęs laisvę, jei jie pasieks vandens sluoksnį. Po penkiolikos metų nenutrūkstamo darbo, kai jie baigė, šeimininkas nebūtų ištesėjęs savo žodžio. Ant šulinio sienos išliko įrašas turkų kalba, arabiškais rašmenimis, iš XVI a. vidurio. Nors legenda sako, kad įrašas būtų „Vandenį turi, širdies neturi", specialistų iššifravimas atskleidžia: „Tas, kuris parašė šį įrašą, yra Hasanas, kuris gyvena kaip vergas prie šachtų, pilyje prie bažnyčios" – jaudinantis liudijimas apie osmanų buvimą pilies istorijoje. ## Legendos, asmenybės ir lemtingi momentai ### Varno legenda ir karališka kilmė Viena iš žaviausių legendų, susijusių su Huniadų pilimi, yra Varno legenda, kuri paaiškina Huniadų šeimos vardo ir jos heraldikos – varno su auksiniu žiedu snape – kilmę. Pagal tradiciją, Jonas iš Hunedoaros būtų buvęs neteisėtas Zigimanto Liuksemburgiečio sūnus su Elžbieta Moržinaite, jauna kilmingąja iš Hačego krašto. Legenda, užrašyta XVI a. Vengrijos istoriko Gašparo Heltajaus, pasakoja, kad vaikystėje jaunasis Jankas būtų matęs varną, vagiantį karaliaus Zigimanto sužadėtuvių žiedą, pasiūlytą jo motinai. Savo lanku Jankas būtų numušęs paukštį ir atgavęs žiedą, gestas, kuris būtų paskatinęs karalių pripažinti tėvystę ir pasirinkti varną su auksiniu žiedu kaip šeimos simbolį. Ši legenda, nors neturinti dokumentinio istorinio pagrindo, atspindi Huniadų dinastijos ambiciją pareikšti karališką kilmę ir įsirašyti į Europos suverenių šeimų eiles. Freska Motiejaus lodžijoje, iliustruojanti šią istoriją, buvo interpretuota Štefano Miolerio kaip tariamos Huniadų kilmės iš karaliaus Zigimanto įrodymas, pabrėžiant dinastinės propagandos svarbą Europos renesanso mene. ### Vladas Drakula ir jo šešėlis Huniadų pilis apgaubta paslaptingos auros vienos iš žinomiausių Europos istorinių figūrų: Vladas III, žinomas kaip Vladas Drakula (Vlad the Impaler) arba Vladas Drakulė. Nors ryšys tarp šio Valakijos vaivados ir Hunedoaros pilies vis dar yra istorinių diskusijų objektas, liaudies tradicija ir turistų gidai pristato požemį po Riterių sale kaip vietą, kur Vladas būtų buvęs įkalintas septynerius ar dvylika metų, Motiejaus Korvino įsakymu. Šiuolaikiniai istorikai linkę teigti, kad Vladas Drakula buvo įkalintas daugiausia Višegrado pilyje Vengrijoje, ne Hunedoaroje, tačiau yra požymių, kad jis galėjo būti laikinai sulaikytas ir Korvinuose, Motiejaus Korvino ir Vlado tėvo Vlado II Drakulo konflikto kontekste. Santykiai tarp Huniadų šeimos ir Drakulų dinastijos buvo sudėtingi: Vladas II buvo buvęs Zigimanto Liuksemburgiečio sąjungininkas ir vasalas, o vėliau įsitraukė į konfliktą su Jonu iš Hunedoaros ir jo sūnumi Motiejumi Korvinu. Šis ryšys su Vladu Drakula – istorine figūra, įkvėpusi Bromo Stokerio romaną „Drakula" 1897 m. – suteikė Huniadų piliai nepaprastą tarptautinį žinomumą. Stokeris, nors niekada nebuvo lankęsis Rumunijoje, rėmėsi britų keliautojų pasakojimais ir Vengrijos profesoriaus Armino Vamberyio aprašymais apie Transilvaniją, o tamsios gotikinės pilies, apgaubtos paslaptimi, vaizdas susiliejo su istorine Vlado Drakulos figūra. 2024 m. Huniadų pilis tapo Roberto Egerso „Nosferatu" filmavimo aikštele, režisierius pareiškęs, kad pasirinko šią vietą dėl „architektūrinio sudėtingumo ir jos istorinių sąsajų su transilvaniškomis legendomis", pilis suteikusi išorinius grafo Orloko rezidencijos vaizdus. ### Šulinys ir turkų belaisviai Kita žavi legenda yra apie šulinį, iškastą turkų belaisvių. Laikotarpiu, kai Transilvanija buvo nuolatinio osmanų plėtros spaudimo, pilis talpino musulmonų karo belaisvius, paimtus į nelaisvę kovose tarp krikščionių ir osmanų armijų. Legenda pasakoja, kad trys tokie belaisviai būtų buvę priversti kasti šulinį, pažadėjus jiems laisvę, jei jie pasieks vandenį. Po penkiolikos metų nenutrūkstamo darbo jie būtų pasiekę tikslą, tačiau pilies šeimininkas nebūtų ištesėjęs savo pažado. Įrašas ant šulinio sienos – „Tas, kuris parašė šį įrašą, yra Hasanas, kuris gyvena kaip vergas prie šachtų, pilyje prie bažnyčios" – yra autentiškas liudijimas, osmanų turkų kalba, apie šių žmonių buvimą pilies istorijoje, jaudinantis tiltas tarp krikščioniškojo ir islamiškojo pasaulių, tarp Europos ir Osmanų imperijos. ### XIX a. restauracijos ir europinis atradimas Žavus pilies istorijos skyrius yra XIX a. restauracijos, atspindinčios europinio romantizmo entuziazmą viduramžiams. Po niokojančio 1854 m. gaisro pilis buvo juoda griuvėsiai, apleista ir veikiama sunaikinimo. 1868 m., vadovaujant Vengrijos istorijos draugijai, prasideda darbai vadovaujant architektui Ferencui Šulcui, jaunam Vienos dailės akademijos absolventui, Fugerio aukso premijos už architektūrą laureatui. Po ankstyvos Šulco mirties darbus perima Imre Šteindlas (1839–1902), architektas, kuris taps garsus Budapešto parlamento restauravimu. Šteindlas praktikuoja „kūrybinį", ne griežtai konservacinį restauravimą: paaukština bokštų aukštį, sukuria dabartinius daugiaspalvius stogus, prideda neogotinių elementų ir perdekoruoja fasadus romantinio stiliaus skulptūromis. Nors šios intervencijos vėliau buvo kritikų kritikuojamos dėl „fantastiškų interpretacijų", jos išgelbėjo pilį nuo griuvėsių ir suteikė jai ikoninę siluetą, kurią šiandien žavimės. 1907 m. architektas Štefanas Mioleris atnaujina restauravimą moksliniais principais, pašalindamas iškraipymus ir iškeldamas istorinį paminklo autentiškumą. Mioleris atranda paslėptas freskas, studijuoja akmens dangą ir nustato konservavimo metodus, kurie įtakoja modernias restauracijas. 1907–1913 m. laikotarpis laikomas Huniadų pilies išsaugojimo „aukso amžiumi", padėdamas mokslinio požiūrio į istorinę paveldiją pagrindus visoje Centrinėje Europoje. ## Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis ### Kaip pasiekti Huniadų pilį Huniadų pilis yra Hunedoaros mieste, Hunedoaros apskrityje, pietvakarinėje miesto dalyje, adresu Pilies gatvė 1–3. Strategiškai išsidėsčiusi vakarų Rumunijoje, istoriniame Transilvanijos regione, pilis yra pasiekiama tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu. Iš Bukarešto atstumas yra apie 350 kilometrų, kelionė trunkanti nuo penkių iki šešių valandų nacionaliniais keliais DN7 ir DN68. Iš Klužo-Napokos, Transilvanijos kultūrinės sostinės, pasiekiama maždaug per dvi valandas, vaizdingu maršrutu, kertančiu Apuseno kalnus. Iš Timišvaros, šalies vakaruose, atstumas yra apie 140 kilometrų, kelionė trunkanti apie dvi valandas. Turistams, atvykstantiems iš užsienio, artimiausi oro uostai yra Timišvaros (Traian Vuia), Sibijaus (ir Sibijaus tarptautinis oro uostas), Klužo-Napokos (Avram Iancu) ir, didesniu atstumu, Bukarešto (Henri Coandă). Iš Hunedoaros geležinkelio stoties pilį galima pasiekti pėsčiomis maždaug per 15–20 minučių, sekant turistinius ženklus. Taip pat yra miesto autobusų linijos, aptarnaujančios šią zoną. ### Lankymo programa ir atnaujinti tarifai Huniadų pilies muziejus veikia pagal sezoninę programą, pritaikytą turistų srautui. Žiemos laikotarpiu (spalio 1 d. – kovo 31 d.) programa yra: pirmadienį 12:00–17:00, antradienį–sekmadienį 09:00–17:00. Vasaros laikotarpiu (balandžio 1 d. – rugsėjo 30 d.) programa pratęsiama: pirmadienį 12:00–20:00, antradienį–sekmadienį 09:00–20:00. Svarbu patikrinti atnaujintą programą oficialioje svetainėje castelulcorvinilor.ro, nes gali būti sezoninių ar išskirtinių pakeitimų. Įėjimo tarifai, pagal naujausius prieinamus duomenis: suaugusieji – 45–55 RON (priklausomai nuo sezono ir metinių tarifų pakeitimų), mokiniai ir studentai – 11–15 RON (pagal vizuotą mokinio pažymėjimą ar studentų pažymėjimą), pensininkai – 23–30 RON (pagal pensijos taloną). Organizuotoms grupėms nuo 20 asmenų tarifai yra sumažinti. Yra nemokamų įėjimų tam tikroms kategorijoms (veteranams, neįgaliesiems, licencijuotiems gidams profesinės veiklos metu), pagal pateiktus dokumentus. Papildomi mokesčiai apima: asmeninę fotografavimo mokestį (apie 15 RON), vaizdo įrašų mokestį (30 RON), gido paslaugų mokestį (60 RON rumunų kalba, 100 RON užsienio kalboms kaip anglų ar vengrų), ir profesionalių foto-vaizdo produkcijų ar kino filmavimų mokestį (apie 3000 RON/val., ribojant viešą prieigą). Komerciniam fotografavimui ar privačių renginių organizavimui būtinas išankstinis leidimas ir specialaus mokesčio sumokėjimas. Įėjimo bilietas apima viso ansamblio lankymą: pačią Huniadų pilį, Breslų namą (paroda, skirta Hunedoaros miesto cechams, įrengtą Husarų kieme) ir Priešistorės bei protoistorijos parodą. Taip pat prieinamas daugialypės terpės garso gidas (Audio App) išmaniajame telefone, už 6–8 RON, siūlantis išsamius paaiškinimus keliomis kalbomis. ### Rekomenduojamas maršrutas: ko nepraleisti Huniadų pilies lankymas reikalauja nuo pusantros iki dviejų su puse valandų, priklausomai nuo asmeninio tempo ir susidomėjimo detalėmis. Klasikinis maršrutas prasideda mediniu kilnojamuoju tiltu, kuris kerta Zlaščio upelį – pirmuoju fotogeniniu momentu, suteikiančiu ikoninę gotikinių bokštų, atsispindinčių vandenyje, perspektyvą. Po įėjimo per naująjį Vartų bokštą lankytojas patenka į vidinį kiemą, kur yra 30 metrų gylio šulinys, su turkų įrašu ant sienos. Iš čia maršrutas tęsiasi link Motiejaus lodžijos – su renesanso freskomis ir Aukso kamera – ir link renesanso portalo spiraliniais laiptais, kylančiais į viršutinius aukštus. Riterių salė, pirmajame aukšte, stebina gotikiniais skliautais ir raudonojo marmuro kolonomis. Antrame aukšte Dietos salė siūlo perspektyvą į kiemą ir talpina tapytus medalionus su rumunų valdovų portretais. Kapistrano bokštas, pasiekiamas per koridorių ir kilnojamąjį tiltą, siūlo panoraminius vaizdus į Hunedoaros miestą ir Poiana Ruscă kalnus. Neboisos bokštas, paskutinis prieglobstis apgulties atveju, gali būti lankomas atskirai, sujungtas su Kapistrano bokštu kilnojamuoju tiltu. Koplyčia, su savo gotikine tribūna, yra pasiekiama per vidinius Motiejaus lodžijos laiptus. Didysis rūmas iš miesto pusės, pastatytas Gabrieliaus Betleno XVII a., talpina laikinąsias ir nuolatines parodas. Husarų kieme, išorėje, yra Breslų namas ir archeologijos paroda, įtrauktos į įėjimo bilietą. Įspūdingoms panoraminėms nuotraukoms rekomenduojama užlipti ant kalvos priešais įėjimo tiltą, iš kur atsiveria visiška perspektyva į visą ansamblį, su jo gotikiniais bokštais ir daugiaspalviais stogais. ### Kultūrinės patirtys ir renginiai Be klasikinio muziejinio lankymo, Huniadų pilis rengia eilę kultūrinių renginių, praturtinančių turistų patirtį. Viduramžių festivalis „Jonas iš Hunedoaros" vyksta kasmet, pristatydamas istorines rekonstrukcijas, viduramžių ir renesanso muzikos koncertus, tradicinių amatų dirbtuves ir riterių kovų demonstracijas. Spektaklis „Varno legenda" švenčia vaivados Jono iš Hunedoaros atminimą, scenoje atkurdamas Huniadų šeimos istorijos momentus. Žiemos švenčių laikotarpiu pilis rengia Kalėdų muges ir giedojimo koncertus, transformuodamasi į europinį pasakų dekorą. Kino mėgėjams pilis suteikia galimybę vaikščioti tarptautinių produkcijų pėdomis – nuo „Nosferatu" (2024) iki „The Nun" (2018) – tyrinėjant vietas, kur gotikinė fikcija įgavo gyvybę. ### Rekomendacijos išsamiam lankymui Norint visiškai pasinaudoti Huniadų pilies patirtimi, rekomenduojama skirti visą pusę dienos lankymuisi, galimai derinant su Hunedoaros miesto tyrinėjimu. Miesto Mineralogijos muziejus ir Gamtos istorijos muziejus papildo kultūrinę pasiūlą. Tiems, kurie domisi senąja regiono istorija, Sarmizegetuza Regija – buvusi dakų sostinė, esanti maždaug už 30 kilometrų – gali būti aplankyta tą pačią dieną, sudarydama išskirtinį kultūrinį maršrutą. Optimalus lankymo sezonas yra gegužės–rugsėjo laikotarpis, kai dienos yra ilgos ir saulėtos, o saulėlydžio šviesa suteikia gotikiniams bokštams magišką spalvą. Lankytojams patariama avėti patogius batus, nes maršrutas apima daugybę spiralinių laiptų ir siaurų praėjimų, būdingų viduramžių architektūrai. Temperatūra pilies viduje gali būti žemesnė nei lauke, net ir vasarą, dėl storų akmeninių sienų. Huniadų pilis yra ne tik istorinis paminklas, bet gyva Europos istorijos patirtis – vieta, kur žemyno praeitis, su visais savo konfliktais, sąjungomis, ambicijomis ir sapnais, vėl įgauna gyvybę šiuolaikinio lankytojo akyse.