Linksmasis Săpânța kapines (Linksmųjų kryžių kapinės Săpânțoje)

Despre acest obiectiv

## Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė Picturesniame Rytų Europos kampelyje, ten, kur Karpatai susitinka su Didžiąja Panonijos lyguma ir kur Tisos upė skiria du pasaulius, yra vieta, kuri meta iššūkį viso žemyno laidojimo tradicijoms. Linksmasis Săpânța kapines, Maramurešo apskrityje, nėra tik paprastos amžinojo poilsio vieta, bet ir muziejus po atviru dangumi – gyvas meno, bendruomenės kronikos ir, svarbiausia, gilus žmogiškas pareiškimas apie tai, kaip verta gyventi ir būti prisimintam. Čia mirtis neapsiuvusi liūdesiu, o nuspalvinta ryškiomis spalvomis, juokingais eilėraščiais ir nesaldintais tiesa, kurių nedaugelis Europos kultūrų išdrįso garsiai ištarti. Europiečiui keliautojui, pripratusiam prie Vakarų kapinių iškilmingumo – prie Père Lachaise alėjų Paryžiuje, prie gotikinės melancholijos angliškose kapinėse ar protestantų rimties vokiškose – Săpânța yra apreiškimas. Daugiau nei 800 ąžuolinių kryžių, nudažytų nepamirštama „Săpânța mėlyna spalva", kyla į dangų kaip gyvi skydai, kiekvienas nešantis palaidotojo portretą ir eilėraštį, parašytą pirmuoju asmeniu, archajišku Maramurešo tarme. Ši vieta buvo įtraukta prancūzų leidinio L'Express į gražiausių pasaulio kapinių sąrašą, o 1998 m. Tarptautiniame paminklų simpoziume, vykusiame Jungtinėse Valstijose, buvo įvertinta pirma vieta Europoje ir antra pasaulyje, po Egipto Karalių slėnio. Tai, be abejonės, labiausiai žinomas ir pripažintas Maramurešo kultūrinis prekės ženklas, kasmet pritraukiantis apie 50 000 lankytojų iš 69 šalių – nuo vakarietiškų turistų iki azijietiškų piligrimų, ieškančių autentiškos dvasingumo. Visuotinė Linksmojo kapinių vertė slypi unikaliame gebėjime paversti gedulą į gyvenimo šventę, mirtį traktuoti ne kaip galutinę pabaigą, o kaip natūralią perėjimą, vertą pasakoti nuoširdžiai, su humoru ir poezija. Europoje, kuri pamiršo kalbėti apie mirtį, Săpânța išlaiko gyvą dialogą su amžinybe – dialogą, kurio šaknys glūdi senovės laisvųjų dakų tikėjimuose, šimtmečiais izoliuotos bendruomenės tarp kalnų laidojimo tradicijose ir vieno žmogaus genijuje, kuris sugebėjo medžio gabalą paversti meno kūriniu, galinčiu sujaudinti milijonus. ## Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos Linksmojo kapinių istorija negali būti suprasta už Maramurešo sudėtingo istorinio konteksto ribų – regiono, kuris šimtmečiais buvo didžiųjų Europos imperijų susidūrimo ir konflikto taškas. Įsikūrusi dabartinės Rumunijos šiauriausiame pakraštyje, Săpânța ir Tisos upių santakoje, mažiau nei už kilometro nuo sienos su Ukraina, Săpânța valsčius, gimstant meistrui Stan Ioan Pătraș 1908 m., priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, tiksliau – Vengrijos karalystei, Habsburgų monarchijos daliai. Ši priklausomybė daugiatautei ir daugiakonfesinei imperijai paliko gilius pėdsakus vietos tapatybėje, paveikdama tiek architektūrą, tiek bendruomenės dvasingumą. Istorinis Maramurešas buvo šimtmečiais rumunų kunigaikštystė, dokumentais paliudyta jau nuo XII a., kuri išlaikė santykinę autonomiją valdant Vengrijos karalystei, vėliau Transilvanijos kunigaikštystei ir nuo XVII a. Habsburgų imperijai. Ši autonomija leido išsaugoti archajiškas tradicijas, tarp jų ir kitokią nei Vakarų Romos katalikų bažnyčios primesta mirties sampratą. XVIII a. Habsburgų religinė politika lėmė Graikų katalikų (unitų) bažnyčios įkūrimą, unikalų eksperimentą Rytų Europoje, kai bizantijos apeigos buvo išsaugotos, bet popiežiaus valdžioje. Kunigas Grigore Rițiu, kuris įkvėpė Linksmojo kapinių gimimą, priklausė būtent šiai graikų katalikų bendruomenei – bendruomenei, kuri po 1948 m. buvo kankinama komunistinio režimo. Platesnis europinis kontekstas yra esminis Săpânța dvasiai suprasti. Priešingai Vakarų kultūroms, dominuojamoms romantiškos mirties melancholijos – nuo viduramžių Danse Macabre, su mirties šokiais, nutapytais Paryžiaus, Bazelio ar Liubeko kapinių sienose, iki baroko „memento mori" – Maramurešo tradicija išlaiko viziją, artimesnę vėlyvajai antikai. Graikų istorikas Herodotas, V a. pr. Kr. pasakodamas apie getus, minėjo, kad jie „laiko save nemirtingais", nes tikėjo, kad nemiršta, o keliauja pas aukščiausią dievą Zalmoxį. Ši nemirtingumo samprata, mirtis kaip paprastas „gyvenamosios vietos pakeitimas", buvo paminėta filosofo Platono ir sužavėjo senovės pasaulį dako drąsa, su kuria jie sutiko mirtį. Tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad Stan Ioan Pătraș galėjo sąmoningai ar nesąmoningai įkvėpti iš šios senovės „laisvųjų dakų" tradicijos – Maramurešo gyventojų, kurie niekada nebuvo užkariauti Romos imperijos, išsaugojusių savo tapatybę ir dvasingumą nepakeistus. Kartu Săpânța humoristinių epitafų tradicija įsirašo į ilgą europinę liaudies laidotuvių poezijos tradiciją. Dviejų eilučių eilėraščio forma, Maramureše vadinama „šauksmu", o kaimyniniame Oašo krašte – „čiurlenimu", buvo atliekama vestuvėse, šventėse ir, ypač, laidotuvėse – kaip priemonė, kuria bendruomenė išreiškė tikrus, nefiltruotus jausmus pagal konvencijas. Ši tradicija turi atitikmenų visoje Europoje: viduramžių Prancūzijoje – satyriniai laidotuvių „fabliaux"; Airijoje – „keening", ritualiniai verksmai su improvizacijos ir juodojo humoro elementais; Balkanuose – „guslės" ir mirusiųjų didvyriškos dainos. Kas daro Linksmąsias kapines unikaliomis – tai šios žodinės tradicijos perkėlimas į nuolatinę materialinę formą, išdrožtą ąžuole ir nudažytą amžinybei. Kitas europinės sąsajos lygmuo, naujesnis ir stebinantis, yra airiškas. Nuo 2009 m., airio Peter Hurley, daugiau nei du dešimtmečius gyvenančio Rumunijoje, ir kompozitoriaus Shaun Davey iniciatyva, Săpânța įsitraukė į kultūrinį dialogą su Airija. Davey, įkvėptas epitafų ant kryžių, sukūrė siuitą „Balsai iš Linksmojo kapinių", chorui ir orkestrui skirtą kūrinį, jungiantį tradicinę airių ir Maramurešo muziką, su škotišku dūdmaišiu ir bažnytiniu choru. Šis kūrinys buvo pristatytas Rumunijos Atenejuje Bukarešte, Šv. Patriko katedroje Dubline ir kasmetiniame festivalyje „Ilgas kelias į Linksmąsias kapines" Săpânțoje. Ryšys tarp dviejų kultūrų – abiejų izoliuotų, abiejų stiprių žodinių tradicijų saugotojų, abiejų pažymėtų atsparumo imperijoms istorija – įrodo, kad linksmos mirties dvasia Săpânțoje giliai rezonuoja su kitomis europinėmis kultūromis, kurios atsisakė priimti mirtį kaip tabu. ## Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas Linksmosios kapinės iš esmės yra vieno žmogaus kūrinys, vėliau tęstas liaudies meistrų dinastijos, ir yra išskirtinis naiviojo meno pavyzdys Europoje, specialistų klasifikuojamas kaip „art brut" arba „outsider" menas. Stan Ioan Pătraș (1908–1977), gimęs šeimoje su medžio apdirbimo tradicija, pradėjo drožti ąžuolines kryžius jau nuo 14 metų. Iki 1935 m. tai buvo tradiciniai, paprasti kryžiai, be įrašų. Lūžio momentas atėjo tais metais, kunigo graikų kataliko Grigore Rițiu (1892–1969), rumunų ir lotynų kalbų mokytojo, pasiūlymu, išplėsti vertikalią kryžiaus dalį, kad atsirastų vietos epitafui. Pirmasis kryžius su epitafu datuojamas 1935 m. ir mini jaunuolio, nuskęsusio Tisoje, meistro draugo, mirtį. Nuo šio kryžiaus prasidėjo tradicija, kuri turėjo paversti paprastas kaimo kapines unikaliu muziejumi po atviru dangumi pasaulyje. Pătraș palaipsniui išvystė savo stilių: kryžiai tapo siauresni, atsirado reljefinės skulptūros, o 1936 m. jis įvedė spalvą, gautą iš mineralinių pigmentų ir natūralių rišiklių. Kiekvienas kryžius gaminamas iš vieno ąžuolo kamieno, nupjauto, džiovinto ir rankomis apdirbto kaltu ir peiliu – procesas, trunkantis nuo šešių mėnesių iki šešerių metų, priklausomai nuo darbo sudėtingumo. Dominuojantis vizualinis elementas yra „Săpânța mėlyna spalva", intensyvus žydros atspalvis, tapęs emblematišku ir tarptautiniu mastu pripažintu. Ši mėlyna spalva, tikriausiai gaunama iš akmens mėlynės (vario sulfato) mišinių su augaliniais pigmentais, vietos tradicijoje simbolizuoja dangų, viltį, laisvę ir anapusinį pasaulį, į kurį iškeliauja siela. Šiame mėlyname fone išsiskleidžia įsitvirtinusi simbolinė paletė: žalia reiškia gyvenimą, geltona – vaisingumą ir derlingumą, raudona – aistrą, balta – sielos tyrumą, o juoda – mirtį. Kiekviena spalva, kiekvienas dekoratyvinis motyvas, kiekviena nutapyta scena turi savo reikšmę, kurdama sudėtingą vizualinę kalbą, kalbančią apie bendruomenės vertybes ir tikėjimus. Viršutinė kiekvieno kryžiaus dalis vaizduoja dažytą bareljefą, vaizduojantį sceną iš mirusiojo gyvenimo – jo užsiėmimą, reikšmingą momentą, mirties būdą – o vertikalioje, išplėstoje dalyje išsiskleidžia epitafas: eilėraštis, parašytas pirmuoju asmeniu, archajišku Maramurešo tarme, su fonetine rašyba ir išnykusiomis iš literinės kalbos veiksmažodžių formomis. Daugelis kryžių nudažyti iš abiejų pusių: vienoje pusėje aprašytas palaidotojo gyvenimas, kitoje – mirties priežastis. Ši pasakojamoji struktūra, jungianti vaizdą ir tekstą prieinamu bei jaudinančiu būdu, priartina Linksmąsias kapines prie viduramžių ikonografinės „Biblia pauperum" tradicijos, bet ir prie šiuolaikinio naratyvinio instaliacijų meno. Stan Ioan Pătraș menas įsilieja į Europos naiviojo meno srovę, šalia tokių menininkų kaip Henri Rousseau Prancūzijoje ar Alfred Wallis Didžiojoje Britanijoje, bet su papildoma dimensija: giliai žmogiška autentiška žinutė. Kiekvienas kryžius yra unikalus, personalizuotas, atspindintis atmintino asmens asmenybę. Pătraș neturėjo akademinio išsilavinimo, bet išvystė stilių, kurį pripažino ir įvertino etnologai, meno istorikai ir tarptautiniai kritikai. Iki savo mirties 1977 m. jis sukūrė apie 700 kryžių, paversdamas abi Săpânța kapines daugiau nei 800 laidojimo paminklų ansambliu. Be kryžių, Pătraș buvo universalus liaudies meno medyje meistras: jis gamino ąsočius, šaukštus, drožtą baldų, monumentalius Maramurešo vartus ir dekoravo savo namus spalvotomis skulptūromis. Jo namai, esantys apie 200 metrų nuo kapinių, po jo mirties tapo Stan Ioan Pătraș memorialiniais namais – muziejumi, išsaugojusiu originalią dirbtuvę, darbo įrankius ir asmeninius daiktus, suteikiančiu lankytojams galimybę suprasti kūrybinį procesą jo intymume. ## Legendos, asmenybės ir lūžio momentai Linksmojo kapinių istorija neatsiejama nuo asmenybių, kurios ją sukūrė, ir istorinių momentų, kurie ją pažymėjo. Centrinė figūra išlieka Stan Ioan Pătraș – paprastas žmogus, giliai religingas, įsišaknijęs liaudies tradicijoje, bet atviras naujovėms. Ant savo paties kryžiaus, esančio šalia įėjimo į kapines, jis paliko autobiografiją eilėmis, apibendrinančią visą savo gyvenimo filosofiją: „Nuo pat mažo vaikelio / Aš buvau Stan Ion Pătraș / Klausykitės, geri žmonės / Ką sakysiu – ne melai / Kiek dienų aš gyvenau / Blogio niekam nenorėjau / Bet gero kiek galėjau / Kiekvienam kas prašė / Vargšė mano pasauli / Sunkiai aš gyvenau jame." Šis kryžius, nudažytas dviejų jo mokinių – Turda Toader Sepe ir Stan Vasile Colțun – po meistro mirties, yra dvasinis ir meninis testamentas, įkapsuliuojantis visos kūrybos esmę. Kunigas Grigore Rițiu, kryžių išplėtimo epitafams idėjos iniciatorius, yra kita tragiška šios istorijos figūra. Rumunų ir lotynų kalbų mokytojas, rumunų patriotas, delegatas su balsavimo teise Didžiojoje Nacionalinėje Asamblėjoje Alba Iulijoje 1918 m. gruodžio 1 d., Rițiu brangiai sumokėjo už savo prisirišimą prie rumunų tapatybės ir Graikų katalikų bažnyčios. Įdiegus komunistinį režimą 1948 m., graikų katalikų kultas buvo uždraustas, bažnyčios konfiskuotos, o kunigai persekiojami. Rițiu buvo areštuotas kelis kartus, pirmą kartą 1945 m. vasarį už „opozicinę poziciją prieš Maramurešo prijungimą prie Sovietų Sąjungos", vėliau – kitais metais. Jo žmona, kunigienė Laura Rițiu, serganti, mirė Oradėjos kalėjime 1954 m. sausio 5 d. Jo dukra Melania buvo areštuota beveik metus. Nepaisant šių persekiojimų, kunigo Rițiu iniciatyva išgyveno ir užkariavo pasaulį, įrodydama bendruomenės dvasinį atsparumą prieš priespaudą. Vienintelis „liūdnas" kapas kapinėse – juodo marmuro antkapis be nudažyto kryžiaus – priklauso, pagal pasakojimą, Rițiu šeimai, būdamas nuolatinio gedulo ženklu kankiniams. Pătraș kūrybos tęsėjas buvo Dumitru Pop, pravardžiuojamas Tincu (1955–2022), kuris įstojo į meistro mokinių gretas būdamas vos 9 metų ir kuris, jam mirus 1977 m., turėjo 14 metų. Pop Tincu perėmė dirbtuves ir memorialinius namus, nešdamas tradiciją toliau 45 metus. 2021 m. jis buvo pagerbtas „Gyvosios žmonijos lobio" titulu – nematerialaus kultūrinio paveldo, kurį jis atstovavo, vertės pripažinimu. Jis buvo Maramurešo kultūros ambasadorius, pristatydamas kryžių meną parodose nuo Tel Avivo iki Varšuvos, nuo Tokijo iki Paryžiaus, duodamas interviu New York Times, BBC ir kitoms tarptautinėms publikacijoms. Jam mirus 2022 m. gruodį, „Săpânța mėlyna spalva" buvo apibūdinta kaip „tamsesnė, liūdesnė", simbolizuojanti epochos praradimą. Šiandien tradiciją tęsia trečioji karta: Stan Ioan Pătraș Jr., įkūrėjo proanūkis ir Dumitru Pop Tincu žentas, kartu su Gheorghe Stan Colțun ir jo žmona Ana Maria. Jie šventai saugo receptą ir techniką, dirbdami tik pagal užsakymą, kiekvienas kryžius yra unikalus ir personalizuotas. Procesas išlieka tas pats: ąžuolas kertamas žiemą, kai sula atsitraukusi, tada paliekamas džiūti kelerius metus, po to drožiamas ir dažomas rankomis, be išankstinių eskizų, tiesiogiai iš atminties ir mirusiojo šeimos istorijos. Patys epitafai yra miniatiūriniai literatūros kūriniai, kai kurie iš jų tapę garsūs ir išversti į daugybę kalbų. „Uošvės" kryžius yra tikriausiai labiausiai cituojamas: „Po šiuo sunkiu kryžiumi / Guli vargšė mano uošvė / Dar tris dienas jei gyventų / Gulėčiau aš, o skaitytų ji / Jūs, kurie čia einate / Pamėginkite jos nežadinti / Nes jei namo grįš / Vėl bus man ant liežuvio / Taip aš elgsiuos / Nes atgal negrįš / Stovėk čia, miela uošve." Šis epitafas, su savo būdingu juoduoju humoru, tapo brutalios nuoširdumo, kuriuo Săpânța bendruomenė žiūri į žmogiškuosius santykius, simboliu. Kiti epitafai primena apie kare žuvusius jaunuolius, komunistinio režimo persekiotus, išnykusius amatininkus, neįgyvendintas meiles, legendinius girtuoklius ar neįprastas dorybes, kartu kurdami socialinę ir emocinę kaimo kroniką beveik per šimtmetį. ## Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis Linksmojo kapinių lankymas yra patirtis, išliekanti bet kurio keliautojo atmintyje, nepriklausomai nuo jo kultūrinės kilmės. Kapinės atidarytos kasdien, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo 08:00 iki 20:00 val., siūlančios dvylika valandų šviesos, kurioje mėlyni kryžiai gali būti grožimasi visa savo šlove. Įėjimo mokestis yra 10 lei suaugusiems ir 5 lei vaikams bei mokiniams, prie kurio pridedamas 10 lei fotografavimo mokestis tiems, kurie nori fotografuoti profesionaliai. Šie kuklūs mokesčiai prisideda prie paminklų priežiūros ir tradiciją tęsiančių meistrų išlaikymo. Kapinės yra Săpânța valsčiaus centre, parapijinės stačiatikių bažnyčios kieme, adresu Strada Cimitirul Vesel nr. 517. Vietovė yra maždaug už 18 kilometrų į vakarus nuo Sighetu Marmației, istorinės Maramurešo sostinės, ir apie 4 kilometrus nuo sienos su Ukraina, kairiajame Tisos upės krante. Pasiekiama nacionaliniu keliu DN19, jungiančiu Oradėją su Sighetu Marmație, arba traukiniu iki Sigheto, po to vietiniu autobusu ar taksi. Iš Baia Mare atstumas yra apie 85 kilometrus, o iš Kluž-Napokos, artimiausio tarptautinio oro uosto, kelionė trunka apie tris su puse valandos automobiliu. Pilnas apsilankymas trunka nuo 45 minučių iki dviejų valandų, priklausomai nuo to, kiek epitafų norite perskaityti ir nufotografuoti. Rekomenduojama atvykti kuo anksčiau ryte, ypač vasaros sezono metu ir savaitgaliais, kai kapines gali aplankyti iki 300 000 lankytojų per metus ir gali susidaryti spūstys. Ryto šviesa, kai saulė krinta ant mėlynų kryžių, suteikia geriausias fotografavimo sąlygas ir ramybės, kontempliacijos atmosferą. Daugelis užsienio turistų samdo vietinius gidus, kad išverstų ir paaiškintų epitafus, dažnai išvykdami su sudrėkusiomis akimis, nors atvykę nesuprato nė vienos skiemenės rumuniškai. Vos už kelių šimtų metrų nuo kapinių yra Stan Ioan Pătraș memorialiniai namai – tradicinis medinis namas su prieangiu, kiemu ir dirbtuvėmis, kur lankytojai gali pamatyti meistro įrankius, pasikalbėti su tradicijos tęsėjais ir užsisakyti kryžių būsimam mirusiajam. Netoliese, apie penkias minutes važiuojant automobiliu į vakarus, iškyla Săpânța-Peri vienuolynas – įspūdingas statinys, pradėtas statyti 1997 m., pagal XIV a. senosios Peri vienuolyno, dabar esančio Ukrainoje, modelį. Vienuolyno bažnyčia, pastatyta iš daugiau nei 400 kubinių metrų ąžuolo ir eglės medienos, turi 78 metrų aukščio bokštą – aukščiausią medinę bažnyčią pasaulyje – ir yra padengta 12,5 kilogramų aukso. Ji kartu su Linksmąsiais kapinėmis sudaro unikalų dvasinį ir kultūrinį kompleksą, vartus tarp žemiškojo ir aukštesniojo pasaulio, tarp praeities ir dabarties. Rugpjūčio mėnesį, priešais Dievo Motinos užmigimo šventę, Săpânța rengia tarpkultūrinį festivalį „Ilgas kelias į Linksmąsias kapines", inicijuotą 2009 m. airio Peter Hurley. Savaitę laiko Maramurešo kaimai tampa tradicinės muzikos koncertų, amatų dirbtuvių, susitikimų su menininkais ir vietos žmonėmis scenomis, kulminuojančiomis „Hora aplink Linksmąsias kapines" ir airių kompozitoriaus Shaun Davey siuita „Balsai iš Linksmojo kapinių", atliekama 120 muzikantų iš Rumunijos, Airijos, Škotijos ir Ispanijos. Šis festivalis, nors ir su kukliu finansavimu, įtraukė Maramurešą į Europos kultūrinį žemėlapį, įrodydamas, kad autentiškos tradicijos gali tapti tiltais tarp tautų. Tiems, kurie nori tyrinėti giliau, Săpânțoje taip pat galima aplankyti tradicines sūkurines Săpânța slėnyje – liaudies hidraulines įrenginius vilnai plauti ir audiniui apdirbti – netoliese esančias žydų kapines su akmeniniais antkapiais, išnykusios bendruomenės liudytojas, ir Šipot krioklį Nadošos slėnyje. Agroturizmo svečių namai regione siūlo apgyvendinimą ir tradicinius Maramurešo patiekalus, leidžiančius visišką panirimą į regiono, kuris atsilaikė prieš laiką, kultūrą. Linksmojo kapinių lankymo patirtis peržengia paprastos turistinės atrakcijos ribas. Daugeliui lankytojų, ypač atvykusiems iš Vakarų kultūrų, pažymėtų emocijų slopinimu mirties akivaizdoje, ši vieta reiškia išsilaisvinimą. Juokas mirties akivaizdoje, nuoširdumas, kuriuo atskleidžiami išėjusiųjų trūkumai ir dorybės, spalva, kuri nugali tamsą – visa tai kalba apie liaudies išmintį, kuri atsisako leisti mirčiai turėti paskutinį žodį. Kiekvienas kryžius yra žmogiškumo pamoka, priminimas, kad gyvenimas, kad ir koks efemeriškas, vertas gyventi su aistra ir pasakoti su tiesa. Sąpânța mėlynojoje, pats dangus atrodo nusileidžiantis į žemę, apkabinti išėjusius, suteikdamas likusiems jėgų tęsti, juoktis ir mylėti, net ir prieš neišvengiamiausią iš tikrybių. Linksmosios kapinės galiausiai yra Europos kultūrinio atsparumo šedevras, įrodymas, kad nuolat besikeičiančiame pasaulyje autentiškumas, nuoširdumas ir liaudies menas gali išgyventi ir užkariauti žmonių širdis visuose žemynuose. Tai vieta, kur Rytų Europa atskleidžia savo giliąją sielą, kur asmeninė istorija tampa visuotine istorija, ir kur mirtis, pagaliau, moko gyvuosius gyventi pilnavertiškiau.