Voroneco vienuolynas

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Bukovinos širdyje, Karpatų papėdėje, žaliame slėnyje, apsuptame eglynų, iškyla vienas iš nuostabiausių viduramžių krikščionių meno pasiekimų Europoje: Voroneco vienuolynas, pelnytai vadinamas „Rytų Siksto koplyčia". Šis paminklas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 1993 metais, reiškia ne tik ortodoksų dvasingumo brangakmenį, bet ir išskirtinį Europos civilizacijų susitikimo tašką — vietą, kur bizantietiška tradicija, vakarietiškos gotikos įtakos ir vietinis meninis genijus susiliejo į unikalią sintezę, kuri ir toliau žavi milijonus lankytojų iš viso pasaulio.

Tai, kas sužavi nuo pat pirmo vizualinio kontakto, yra tas intensyvus, gilus, beveik elektrinis mėlynas, dengiantis išorines bažnyčios sienas — „Voroneco mėlynasis", atspalvis, meno specialistų laikomas unikaliu pasaulyje, taip pat garsiu kaip Rubenso raudonis ar Veronezės žaluma. Šis paslaptingas pigmentas, kurio tiksli formulė nebuvo sėkmingai atkurta net po daugiau nei penkių šimtmečių mokslinių tyrimų, herojiškai atlaikė negandas, lietus, šalčius ir saulę, išsaugodamas savo gyvą spindesį iki šios dienos, kaip ir tą dieną, kai buvo užteptas ant sienų.

Voroneco vienuolynas yra Voroneco kaime, šiandien Gura Humorului miesto dalyje, vos už 4 kilometrų nuo šio kurortinio miesto centro ir už 36 kilometrų nuo Sučavos miesto. Jo geografinė padėtis, Voroneco upės slėnyje, gilaus ramybės peizaže, prisideda prie kontempliatyvios atmosferos, apgaubiančios visą vienuolyno kompleksą.

Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos

Voroneco vienuolyno istorija yra neatsiejama nuo vienos iš įspūdingiausių viduramžių Europos istorijos figūrų: Stefano Didžiojo (Stefano III), Moldovos kunigaikščio nuo 1457 iki 1504 metų, to, kuris pastatė dvasinę ir karinę imperiją prieš Osmanų ekspansiją. Jo valdymas sutapo su gilaus pertvarkymo Europoje laikotarpiu: Konstantinopolio kritimu 1453 metais, Osmanų imperijos konsolidacija valdant Mehmedui II Užkariautojui ir jo nuolatiniais bandymais išplėsti savo dominavimą visoje Balkanų ir Centrinės Europos erdvėje.

Vienuolyno įkūrimo kontekstas yra kupinas istorinio dramatizmo. 1475 metais, Vaslui mūšyje (taip pat žinomame kaip Aukštojo Tilto mūšis ar Racova), įvykusiame 1475 metų sausio 10 dieną, Stefanas Didysis sutriuškino Osmanų armiją, vadovaujamą Hadimo Suleimano Pašos, Rumelijos gubernatoriaus. Pergalė buvo tokia kategoriška, kad amžininkai ją apibūdino kaip „didžiausią kada nors Osmanų armijos istorijoje patirtą pralaimėjimą". Popiežius Sikstas IV, sužavėtas šios krikščioniško princo sėkmės prieš musulmonų ekspansiją, suteikė Stefanui garbingą titulą „Athleta Christi" — „Kristo čempionas" — pripažindamas jį vienu iš pagrindinių krikščionybės gynėjų Rytų Europoje.

Tačiau kelias į šią pergalę nebuvo be gilių krizių momentų. Pagal metraštininką Joną Neculcę, „Moldovos žemės metraščiuose", po pralaimėjimo pirmoje konfrontacijos su turkais fazėje prie Războieni (Baltosios slėnio, 1476 metų liepos 26 d.), kai Osmanų armija, vadovaujama paties sultono Mehmedo II, sugebėjo nugalėti Stefaną Didįjį, Stefanas pasitraukė į šiaurę, rinkdamas naują kariuomenę. Pakeliui jis užsuko į Voronecą, kur gyveno vienas atsiskyrėlis tėvas, vardu Daniilas, vienuolis, kuris buvo išsikasęs celę uoloje ir jau savo gyvenimo metu buvo laikomas šventuoju.

Legenda pasakoja, kad Stefanas, nusiminęs ir nežinodamas, ar pasiduoti turkams, ar tęsti kovą, paklausė Daniilo, ką jis turėtų daryti. O atsiskyrėlis jam atsakė, kad nepasiduotų šalies turkams, nes laimės mūšį, su sąlyga, kad po pergalės toje vietoje pastatys vienuolyną Šventojo Georgijaus vardu. Stefanas surinko kariuomenę, nugalėjo turkus ir, išlaikydamas savo pažadą, pastatė Voroneco vienuolyną. Statybos darbai prasidėjo 1488 metų gegužės 26 dieną ir baigėsi 1488 metų rugsėjo 14 dieną — vos per tris mėnesius ir tris savaites, nepaprastas rekordas tam laikui, įrodantis nepaprastą Moldovos valstybės organizavimą ir steigėjo atsidavimą.

Bažnyčia buvo pastatyta pagal trilobatį planą, su trimis apsidėmis, turinti prieangį, navą su bokštu ir moldaviška skliautu, bei altorių. Ji perėmė „Šventojo ir Šlovingojo Didžiojo Pergalės Nešėjo Georgijaus" — Šventojo Georgijaus, armijos ir pergalės dvasinio globėjo — šventę. Ant originalių bažnyčios durų, šiandien išsaugotų uždaroje prieangyje, yra toks įrašas bažnytine slavų kalba, padarytas paties Stefano Didžiojo: „Aš, Stefanas kunigaikštis, Dievo malone Moldovos žemės valdovas, Bogdano sūnus, pradėjau statyti Voroneco vienuolyną Šventojo ir didžiojo kankinio Georgijaus garbei, 6996 metais, gegužės mėnesį, 26 dieną, pirmadienį, po Sekminių, ir baigiau jį tais pačiais metais, rugsėjį".

Jau Stefano Didžiojo valdymo metu, o ypač po 1488 metų, Voroneco vienuolynas tapo svarbiu viduramžių Moldovos tikėjimo ir kultūros centru. Daniilas Atsiskyrėlis, po buvimo Putnos vienuolyne (kurį taip pat jo raginimu Stefanas pastatė 1466 metais) ir atsiskyrimo laikotarpio, pasitraukė į Voronecą, kur gyveno dar du dešimtmečius, būdamas išrinktas vienuolyno igumenu. Jis mirė 1496 metais ir buvo palaidotas bažnyčios prieangyje, jo kapas išlikęs iki šių dienų. 1992 metais Rumunijos stačiatikių bažnyčia kanonizavo Daniilą Atsiskyrėlį, švenčiamą gruodžio 18 dieną.

Vienuolyną nuolat rėmė Stefano įpėdiniai soste: Bogdanas III, Petras Retasis ir Aleksandras Lăpușneanu, kurie dovanojo žemes, knygas ir bažnytinius indus. 1490 metais Voronece įkurta scriptoriumas (kopijų mokykla), kur vienuolis Pahomijus nukopijavo Tetraevangeliarą — ypač vertingą rankraštį, išsaugotą iki šių dienų. Vienuolyne taip pat veikė slavų kalbos mokykla, kur buvo mokomi bajorų ir kunigų vaikai, būsimi kunigai, kopijuotojai, diakonai, mokytojai. Voroneco psalmyno ir Voroneco kodekso — dviejų seniausių rumunų Biblijos vertimų, išsaugotų iki šių dienų Rumunijos akademijoje — atradimas įrodo šio centro kultūrinę svarbą.

Svarbus laikotarpis vienuolyno istorijoje buvo Bukovinos prijungimas prie Habsburgų imperijos 1774–1775 metais. Po to, kai šiaurės vakarų Moldovos kunigaikštystės dalis perėjo Austrijos monarchijos valdymui (kuri nuo 1804 metų taps Austrijos imperija, o nuo 1867 metų — Austrija-Vengrija), imperatorius Juozapas II inicijavo radikalių reformų seriją, kurios palietė ir stačiatikių bažnyčią. 1782 metų lapkričio 13 dieną septynių vienuolynų, tarp jų ir Voroneco Inočentijaus, igumenai susirinko išrinkti du delegatus, kurie pateiktų jų prašymus imperatoriui Juozapui II, prašydami pripažinti senas privilegijas. Galiausiai atsakymas atėjo kompromiso forma, numatančia skitų panaikinimą ir vienuolių skaičiaus sumažinimą. 1785 metais Voroneco vienuolynas buvo uždarytas, po 297 metų nenutrūkstamo vienuoliško gyvenimo. Bažnyčia toliau veikė kaip parapinė bažnyčia iki 1991 metų, o didelė dalis vienuolyno relikvijų ir indų buvo perkelta į Dragomirnos, Sučevicos ir Putnos vienuolynus.

Po 1918 metų, kai Bukovina susijungė su Rumunija, buvusio Voroneco vienuolyno bažnyčia buvo paskelbta valstybiniu istoriniu paminklu. Socialistiniu laikotarpiu buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai ir restauracijos, kai kurios vertinamos, kitos — prieštaringos. Tik po komunizmo žlugimo, 1991 metų kovo 14 dienos sprendimu Nr. 1, pasirašytu Jo Šventenybe Pimenu, Sučavos ir Radaučio arkivyskupu, Voroneco vienuolynas atnaujino savo vienuolišką gyvenimą po 206 metų pertraukos, šį kartą kaip moterų vienuolynas. Pirmoji igumenė buvo stavroforė Irina Pântescu, nepaprasta asmenybė, vadovavusi vienuolynui su atsidavimu iki savo mirties.

1993 metais Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) įtraukė Voroneco vienuolyno „Šv. Georgijaus" bažnyčią kartu su dar septyniomis šiaurės Moldovos bažnyčiomis (Arborės, Pătrăuți, Moldovițos, Probotos, „Šv. Jono Naujojo" iš Sučavos, Humoro ir, nuo 2010 metų, Sučevicos) į pasaulio kultūros paveldo sąrašą, grupėje „Šiaurės Moldovos tapytosios bažnyčios". Šis tarptautinis pripažinimas pabrėžia išskirtinę visuotinę šių paminklų vertę, laikomų „sienų tapybos šedevrais, pasižyminčiais išskirtine estetine verte dėl jų sunaudoto chromatiškumo ir nepaprasto figūrų elegancijos".

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Voroneco „Šv. Georgijaus" bažnyčios architektūra reiškia originalią ir specifinę moldaviško stiliaus sintezę, specialistų apibūdinamą kaip unikalų bizantietiškos kilmės elementų ir vėlyvosios gotikos elementų susiliejimą, prie kurio pridedamos vietinio meno ypatybės. Trilobatinis planas su trimis pusapvalėmis apsidėmis, padalijimas į altorių, navą ir prieangį, arkų sistema — visa tai nukreipia į bizantietišką architektūrinę tradiciją, tuo tarpu bažnyčios aukštis, išoriniai kontraforsai, durų ir langų rėmai smailėmis arkais bei akmens apdirbimo būdas priklauso vėlyvajai gotikai, įtakotai Transilvanijos ir Centrinės Europos architektūros.

Virš navos iškyla bokštas su moldavišku skliautu — specifinis architektūrinis elementas, išvystytas Moldovoje XV–XVII amžiuose, leidžiantis sumažinti bokšto skersmenį ir svorį įgeninga arkų ir pandantyvų sistema. Stogas, palapinės formos, pagamintas iš medinių čerpių, kaip ir kaimo namuose šioje zonoje, sprendimas, kuris, be estetinės išvaizdos, turi ir praktinę funkciją: sniegas lengviau nuslysta nuo nuožulnaus stogo, apsaugodamas išorines freskas.

Šiaurinėje fasado dalyje išliko originalus bažnyčios dekoras: eilės keraminių emaliuotų diskų geltona, ruda ir žalia spalvomis, dekoruoti reljefu. Juose yra heraldinių motyvų — šuoliuojantis liūtas ir bulių galva iš Moldovos herbo — taip pat būtybių, įkvėptų viduramžių vakarietiškos literatūros, pavyzdžiui, dviejų uodegų sirenų. Bokštas dekoruotas šešiolika aukštų nišų, keturiose iš jų yra langai, o eilė mažų nišų apsupa bokštą virš jų.

Bažnyčios viduje išlikę XVI amžiaus karališkieji krėslai ir staliukai, tarp jų karališkasis krėslas — tikras medžio drožybos šedevras — ir metropolito Grigore Roșca kapas prieangyje, taip pat atsiskyrėlio Daniilo kapas prieangyje. Šie antkapiniai paminklai su išskirtinio subtilumo skulptūriniais dekorais prideda papildomą meninės vertės dimensiją ansambliui.

Bažnyčios vidaus tapyba daugiausia datuojama Stefano Didžiojo laikais, 1496 metais. Altoriaus ir navos scenose anoniminis menininkas siekė perteikti visų pirma vaizdų teologinę prasmę, sukurdamas iškilmingą, bet akivaizdžiai monumentalaus pobūdžio ansamblį. Tarp šių vidaus tapybos darbų ypač išsiskiria: Paskutinė vakarienė, Apaštalų komunija, Kojų plovimas (altoriuje), Kančių ciklas ir Stefano Didžiojo su šeima votyvinis paveikslas (navoje). Stilius įkvėptas archaškos bizantietiškos ikonografijos, bet su aiškumu ir ikonografinės išdėstymo griežtumu, energingu piešiniu ir personažų išraiškingumu, toli nuo stereotipinio ar konvencinio.

Tačiau tikroji Voroneco meninė šlovė yra išorinė tapyba, atlikta 1547 metais, metropolito Grigore Roșca iniciatyva, Petro Retojo pusbrolio (neteisėto Stefano Didžiojo sūnaus, valdovo nuo 1527–1538 ir 1541–1546 metų). Jis prie bažnyčios vakarinio galo pridėjo uždarą prieangį (ekzonarteksą), kuriam pasirinko unikalų sprendimą: vakarinė prieangio siena yra vientisa siena be jokios angos, o visa konstrukcija nudažyta nuo pamatų iki karnizo. Architektūra yra akivaizdžiai pavaldi tapytam dekorui — revoliucinė koncepcija tam laikui.

Metropolitas Grigore Roșca, eruditas su plačiais interesais ir Petro Retojo dvasinis patarėjas, asmeniškai koordinavo ikonografinę programą. Manoma, kad tariamas šio renesansinio ansamblio Pietryčių Europoje autorius yra tapytojas Markas (pristavas Markas). Išorinės freskos, atliktos vos vienerius metus po Petro Retojo mirties, iš tikrųjų priklauso šio valdovo epochai, kartu su Probotos, Humoro, Moldovițos ir Arborės freskomis.

Įspūdingiausia iš šių freskų yra Paskutiniojo teismo scena vakarinėje sienoje, milžiniška kompozicija, organizuota keturiais registrais (arba penkiais, pagal kai kurias interpretacijas), užimanti visą vakarinę sieną, nenutrauktą jokios durų ar lango angos — unikali viso Rytų krikščionių meno istorijoje. Viršutiniame registre pasirodo Dievas Tėvas, apsuptas šventųjų angelų. Antrame registre yra Deėsio scena, su Kristumi soste tarp Dievo Motinos ir Šventojo Jono Krikštytojo, įrėmintas apaštalų, sėdinčių ant kėdžių. Nuo Gelbėtojo kojų prasideda ugnies upė, kurioje nusidėjėliai randa savo kančias. Trečiame registre pateikta Šventosios Dvasios Etimazija, simbolizuota balandžio forma, Šventoji Evangelija ir tautos protėviai — Abraomas, Izaokas ir Jokūbas — turintys į šiaurę tikinčiųjų grupę, vedamą Šventojo apaštalo Pauliaus, o į pietus netikinčiųjų grupes, gaunančias Mozeus nuosprendį. Ketvirtame registre, centre, pasirodo svarstyklės, sveriančios gerus ir blogus darbus, kova tarp angelų ir demonų dėl sielų; šiaurinėje zonoje rojus, o pietinėje — pragaras.

Ypatingai nepaprasta šių freskų ypatybė yra turtinga kūrėjų vaizduotė, kurie į kompoziciją įveda giliai vietinius, folklorinius elementus: arkangelai, pučiantys iš bučinių (specifinis kalnų piemenų instrumentas, giminingas šveicariškam alpenhornui), karalius Davidas, grojantis koboza (rumuniška liutnia), Adomas ariantis mediniu plūgu, traukiamu jaučių, Ieva verpianti vilną kaip šeimininkė, Abelis ganydamas avis, angelai su moldaviškų moterų veidais, sielos, nešamos į dangų, suvyniotos į tradicinius rankšluosčius, o pasmerktos sielos nešiojančios tiurbanus kaip turkai — mirtini Moldovos priešai tų laikų. Regiono gyvūnai — elniai, šernai, vilkai, voverės, lokiai — dalyvauja teisme, o gėlės (snieguolės, varpeliai) yra iš vietinės floros.

Pietinėje fasado dalyje, intensyvaus „Voroneco mėlynojo" fone, nupieštas Jėzaus medis (Jėzaus Kristaus genealogija), o ant kolonų pavaizduoti graikų ir lotynų filosofai, tarp jų Platonas ir Aristotelis — nepaprasta ikonografinė naujovė. Šiauriniame fasade pasirodo „Mirusiųjų himnas" ir sielos perėjimo po mirties scena.

„Voroneco mėlynasis" lieka vienas iš didžiausių meno istorijos paslapčių. Nors cheminės analizės atskleidė, kad pigmento pagrindas yra azuritas — natūralus bazinis vario karbonatas, išgautas iš vietinių uolienų — tiksli meistrų formulė, įskaitant galimus organinius priedus ar specialias taikymo technikas, nebuvo sėkmingai atkurta. Šis mėlynasis keičiasi iš mėlyno į žalią priklausomai nuo aplinkos drėgmės, sukurdamas gyvą, beveik organinį efektą. Vaizduojamojo meno specialistai jį lygina su Rubenso raudoniu ir Veronezės žaluma, o kai kurie tyrinėtojai pasiūlė galimas įtakas ar panašias technikas, naudotas Venecijos mokyklos ar sieniečių tapytojų, kurie naudojo azuritą kaip bazinį sluoksnį po ultramarino glazūromis (lapio lazuliu). Faktas, kad šis pigmentas, užteptas lauke, veikiamas lietaus, sniego ir saulės daugiau nei 475 metus, išlaiko savo intensyvumą ir spindesį, lieka paslaptimi, pridedančia papildomą žavesio sluoksnį paminklui.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Voroneco vienuolyno istorija yra glaudžiai susijusi su dviem išskirtinėmis Rumunijos istorijos asmenybėmis: Stefanu Didžiuoju ir Daniilu Atsiskyrėliu. Įkūrimo legenda, užrašyta Jono Neculcės „Moldovos žemės metraščiuose", pristato susitikimą tarp nusiminusio kunigaikščio ir įžvalgaus atsiskyrėlio, gilaus krizinio momento tautos likimui. Daniilas, kuris gyveno dvidešimt metų atsiskyrimo Voronece, prieš tai išsikasęs celę uoloje Putnoje, tapo pirmuoju vienuolyno igumenu ir suteikė jam ypač aukštą dvasinio gyvenimo lygį. Laikomas šventuoju dar savo gyvenimo metu, už savo padarytus stebuklus ir išmintį, jis buvo kanonizuotas 1992 metais, o jo kapas prieangyje išlieka piligrimystės vieta.

Trečioji esminė figūra yra metropolitas Grigore Roșca, Petro Retojo pusbrolis, kuris 1547 metais pridėjo uždarą prieangį ir užsakė išorinę tapybą. Formavęsis kaip kunigas prižiūrint Voroneco vienuoliams — kaip jis pats liudija įraše ant Tetraevangeliaro iš 1550/1551 metų, dovanoto vienuolynui: „... kur nuo pat vaikystės pasiaukojau Dievui, su mūsų šventojo tėvo naujojo Daniilo malda, ir kur gavau angelų чинą, ir kur daug sieloj трудijausi" — Grigore Roșca buvo tikras savo laikų eruditas, su plačiais interesais teologijos, istorijos ir meno srityse. Jis laikomas, po Stefano Didžiojo ir Daniilo Atsiskyrėlio, trečiuoju Voroneco vienuolyno steigėju.

Petras Retasis, neteisėtas Stefano Didžiojo sūnus, buvo tas, kuris suteikė naują meninį impulsą Moldovos vienuolynams, užsakydamas kelių bažnyčių išorinę tapybą. Nors Voroneco freskos buvo atliktos praėjus vieneriems metams po jo mirties, jos priklauso jo epochai ir meninei vizijai, laikomos sėkmingiausiu feodalinės moldaviškos meno ansambliu.

Po 206 metų pertraukos, 1991 metais, Voroneco vienuolynas atgimė kaip moterų vienuolynas. Pirmoji igumenė, stavroforė Irina Pântescu, vadovavo bendruomenei su išmintimi ir atsidavimu dešimtmečiais, plėtodama misionierišką ir kultūrinę veiklą. Šiuo metu vienuolynui vadovauja igumenė Gabriela Platon, o moterų bendruomenė — apie 20 gyventojų — harmoningai derina maldos gyvenimą su ūkio darbu, paveldo priežiūra ir piligrimų bei turistų priėmimu. Vienuolės organizuoja tapybos dirbtuves ir siūlo nemokamus gidus lankytojams, dosniai dalindamosi šios šventos vietos istorija ir dvasingumu.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turisto patirtis

Voroneco vienuolynas yra atviras lankytojams kasdien, nuo pirmadienio iki sekmadienio. Lankymo programa skiriasi priklausomai nuo sezono: vasaros laikotarpiu (maždaug gegužė–rugsėjis) programa yra nuo 08:30 iki 20:00, tuo tarpu žiemos sezono metu — nuo 09:00 iki 17:00. Rekomenduojama patikrinti atnaujintą programą oficialioje vienuolyno svetainėje (www.manastireavoronet.ro) arba paskambinti tiesiogiai telefonu (+40 230 235 323 / +40 230 232 413), nes programa gali keistis religinių švenčių laikotarpiais.

Įėjimo kainos yra: 10 RON suaugusiems, 5 RON mokiniams ir studentams (su galiojančiu pažymėjimu). Taip pat yra 10 RON fotografavimo mokestis išorėje. Fotografuoti bažnyčios viduje draudžiama, tuo tarpu išoriniame kieme ir prie išorinių freskų galite fotografuoti laisvai. Įėjus siūlomos sijonai ir skarelės lankytojoms, kurioms to reikia, o padorus aprangos kodas yra privalomas — pečiai ir keliai turi būti uždengti visiems lankytojams, nepriklausomai nuo lyties.

Prieiga prie vienuolyno vyksta iš Gura Humorului, važiuojant apskrities keliu DJ177D, maždaug 4 kilometrų atstumu. Iš Sučavos atstumas yra 36 kilometrai, o kelionė trunka maždaug 40–50 minučių automobiliu. Taip pat galima atvykti autobusu ar mikroautobusu iki Gura Humorului, o iš ten tęsti pėsčiomis (maždaug 3,5 kilometro) arba vietiniu taksi. GPS koordinatės yra: 47°31'2.36"N, 25°51'51.09"E.

Geriausias laikas lankytis yra anksti ryte, kai saulės šviesa gražiai krenta ant išorinių freskų ir lankytojų yra mažiau. Rekomenduojama skirti bent pusantros valandos lankymuisi, per kurį galėsite grožėtis tiek išorinėmis freskomis — ypač monumentaliuoju Paskutiniuoju teismu vakarinėje sienoje ir Jėzaus medžiu pietiniame fasade — tiek bažnyčios vidumi, su 1496 metų tapyba, karališkuoju krėslu, Daniilo Atsiskyrėlio ir Grigore Roșca kapais, ir gilaus ramybės atmosfera.

Įėjus galite paprašyti nemokamo gido — vienuolės siūlo išsamius paaiškinimus apie freskų simboliką, vienuolyno istoriją ir vietos dvasingumą. Neatsisakykite šios galimybės: skirtumas tarp 10 minučių žiūrėjimo ir valandos supratimo yra būtent šis gidas. Religinio kulto metu lankymasis vyksta diskretiškai arba laukiama iki jo pabaigos.

Bažnyčios viduje vyrai stovi dešinėje, moterys — kairėje — tradicinė stačiatikių taisyklė, laikoma visose kulto vietose. Lankymasis vyksta tik pažymėtose ir leidžiamose zonose. Vienuolynas nesiūlo apgyvendinimo, bet Gura Humorului yra daugybė pensionų ir viešbučių, nuo turinčių tradicinį bukovinietišką pobūdį iki modernių 3–4 žvaigždučių įstaigų.

Netoliese yra ir kitų UNESCO tapytųjų vienuolynų, sudarančių nepaprastą maršrutą: Humoro vienuolynas (už 5 km), Moldovițos vienuolynas (maždaug už 25 km), Sučevicos vienuolynas (maždaug už 20 km), Putnos vienuolynas (maždaug už 30 km). Kiekvienas iš šių vienuolynų turi savo dominuojančią spalvą — Humoras turi raudoną, Moldovița geltoną, Sučevica žalią — o Voronecas, su savo neatpažįstamu mėlynuoju, išlieka šios unikalios pasaulyje karūnos brangakmeniu.

Vietinė virtuvė verta tyrinėjimo: radaučėnų sriuba, rūkyta upėtakis, bukovinietiški kopūstų suktinukai moliniuose puoduose, pyragaičiai su sūriu ir mėlynėmis, visi pagaminti pagal tradicines receptūras, perduodamas iš kartos į kartą. Parduotuvės zonoje siūlo vietinius produktus: medų, mėlynių uogienę, džiovintas grybus, tradicinius amatininkų dirbinius.

Voroneco vienuolynas yra ne tik paminklas aplankymui, bet vieta susitikimui su istorija, menu ir dvasingumu grynąja forma. Nesvarbu, ar esate piligrimai, meno mylėtojai, istorikai, ar tiesiog keliautojai, ieškantys grožio, ši vieta jus giliai paveiks. „Voroneco mėlynasis", su savo neišspręstu paslaptingumu, su savo tikėjimo ir pasipriešinimo imperijoms istorija, su savo miško ramybe, išlieka simboliu to, kad grožis ir šventumas gali išlikti amžinai, jei yra įsišakniję tiesoje ir meilėje.