Praido druskos kasykla

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Sekulių krašto širdyje, ten, kur Gurghiu kalnai driekiasi kaip natūrali tvirtovė virš senojo Udvarhely apskrities, yra vieta, kurioje Europos istorija rašoma druskoje. Praido druskos kasykla – žinoma vengrų kalba kaip Parajdi sóbánya ir vokiečių kalba kaip Salzberg – yra ne tik didžiausia požeminė akmens druskos kasykla Rumunijoje, bet ir Europos pramoninio paveldo paminklas, požeminis miestas, iškastas prieš daugiau nei du su puse šimto metų, kuris iki 2025 m. pavasario kasmet pritraukdavo daugiau nei 200 000 lankytojų iš viso pasaulio.

Ši druskos kasykla yra habsburgų kasybos inžinerijos šedevras, europinio lygio speleoterapijos šventovė – tiesiogiai įkvėpta legendinio Wieliczkos modelio Lenkijoje – ir tuo pačiu metu tylus liudytojas istorinių posūkių Europos istorijoje: nuo viduramžių Vengrijos karalystės ekonominių strategijų, per Habsburgų imperijos administracines reformas, iki XXI a. klimato kaitos sukeltos ekologinės katastrofos.

Šiuo metu, po katastrofiškam 2025 m. gegužės mėn. potvyniui, Praido druskos kasykla išgyvena dramatišką pereinamąjį laikotarpį. Uždaryta lankytojams neapibrėžtam laikui, su kas mėnesį pratęsiama pavojaus būsena Praido komunoje, druskos kasykla tapo Europos kovos už kultūrinio paveldo išsaugojimą prieš nesuvaldomą gamtą simboliu. 2026 m. spalio 8 d. Europos Komisija patvirtino 14,3 mln. eurų skyrimą iš Europos Sąjungos solidarumo fondo šio objekto atstatymui, atverdama konkrečias perspektyvas atidaryti statybvietę iki šių metų pabaigos. Iki tol Praido druskos kasyklos istorija išlieka gyva pamoka apie Europos paveldo trapumą ir atsparumą.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Nuo romėnų Dakijos iki Habsburgų imperijos: žemyninė druskos istorija

Praido druskos telkiniai susiformavo prieš 13,5 mln. metų, vidurinio mioceno laikotarpiu, kai sekli tropinė jūra dengė Transilvanijos baseiną. Druskos sluoksnis, kurio pirminis storis buvo apie 400 metrų, tektoninių jėgų buvo išstumtas į paviršių, suformuodamas įspūdingų matmenų diapirinį kūną: 1,2 km x 1,4 km horizontaliai ir 2,6–2,8 km gylyje – didžiausias druskos masyvas Rumunijoje ir vienas svarbiausių Vidurio Europoje.

Šio požeminio lobio eksploatacija turi šaknis, kurios dingsta istorijos migloje. Jau romėnų epochoje, kai Dakija buvo Romos imperijos provincija (106–274 m. po Kr.), romėnų legionai išgaudavo druską iš paviršiaus, keturkampėse 12–15 metrų gylio duobėse, kurias palikdavo, kad pradėtų kitas. Archeologas Volker Wollmann savo monumentaliame Transilvanijos kasybos monografiniame darbe pabrėžia, kad šalia kiekvieno druskos telkinio būdavo romėnų tvirtovė. Taip Praetoria Augusta pilis Inlăceni saugojo būtent Praido druskos eksploatacijas, tylus liudytojas imperinės strategijos kontroliuoti esminius provincijų išteklius.

Pirmasis rašytinis kasyklos paminėjimas datuojamas 1291 m., Vengrijos karaliaus Andriaus III privilegijų laiške, kuris patvirtino karališkas teises į druskos kasyklas. Tačiau tikroji revoliucija Praido istorijoje įvyksta XVIII a., kai Transilvanija buvo integruota į Habsburgų imperiją. Po to, kai habsburgų kariuomenė okupavo kunigaikštystę 1690 m., o Leopoldo diploma iš 1691 m. įtvirtino naują konstitucinę tvarką, mineraliniai ištekliai tapo tiesiogine Vienos karūnos nuosavybe.

1762 m., vadovaujant austrų kasybos inžinieriui Johann Frendl (dar minimas kaip Frendl Aladar), buvo atidaryta pirmoji sisteminga požeminė kasykla – Juozapo (József) kasykla, varpo arba smailiarcės formos. Rankomis išgauta druską pakuodavo į buivolų odas ir traukdavo į paviršių keturių porų arklių varomu keltuvu (Göpel). Šis mechanizmas, vienintelis Rumunijoje ir šiandien saugomas Dimitrie Leonida technikos muziejuje Bukarešte, veikė nenutrūkstamai nuo 1762 iki 1950 m., būdamas seniausia tokio tipo įranga šalyje.

1787 m. Praido druska tapo oficialia austrų valstybės nuosavybe, žymėdama sistemingos eksploatacijos pradžią, organizuotą pagal modernius Vienos imperijos administracijos principus. Iš varpo formos Juozapo kasyklos vėliau buvo atidarytos dvi šoninės kameros, pavadintos Karolio (Károly) ir Ferdinando kasyklomis, taip pat varpo formos, demonstruojančios kasimo technikas, įkvėptas Vokietijos ir Austrijos kasybos tradicijos.

Sekulių teisė į druską: laisvė Vengrijos karalystės sistemoje

Žavus Praido istorijos skyrius yra sekulių teisė eksploatuoti druską – laisvė (libertas), kuri apibrėžė sekulių bendruomenės tapatybę viduramžių Vengrijos karalystėje. 1405 m. karalius Zigmantas Liuksemburgietis (tas pats, kuris vėliau tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi) uždraudė didiesiems žemvaldžiams eksploatuoti druską savo žemėse, o jo įpėdinis išleido įstatymą, kuriuo Transilvanijos sekuliams ir saksams leista išgauti druską iš Praido tris kartus per metus.

Ši teisinė nuostata atspindi privilegijuotą sekulių statusą kaip karinę tautą (natio militaris) vengriškosios feodalinės sistemos rėmuose, panašų į Teutonų ordino riterių ar Vakarų Europos riterių ordinų statusą. Teisė į druską buvo neatsiejama sekulių autonomijos dalis, o konfliktai dėl šios privilegijos išsaugojimo žymėjo regiono istoriją šimtmečiais. Net ir habsburgų valdymo laikotarpiu, kai centralizuota administracija iš Vienos perėmė druskos kasyklų kontrolę, sekulių bendruomenės toliau reikalavo savo tradicinių teisių, o Transilvanijos princai, tokie kaip Gabriel Báthory (1603), Ștefan Bocskai (1605), Gabriel Bethlen (1613) ar Gheorghe Rákóczi I (1631), buvo priversti garantuoti teisės į druską laisvę savo išrinkimo sąlygomis.

Europos horizontai: nuo Wieliczkos iki Solotvynos

Praido druskos kasykla įrašo savo istoriją į platesnį Europos druskos eksploatacijos kontekstą, kuris formavo žemyno civilizaciją nuo seniausių laikų. Druska buvo viduramžių „baltasis auksas", būtinas maisto konservavimui, maisto pramonei ir tarptautinei prekybai. Druskos kelių (Salzstraßen) tinklai kirto Europą nuo Baltijos jūros iki Viduržemio jūros, o ištisi miestai – Hallein Austrijoje, Wieliczka ir Bochnia Lenkijoje, Bex Šveicarijoje, Hallstatt Austrijoje – savo klestėjimą skolingi šiam mineralui.

Wieliczkos kasykla, esanti šalia Krokuvos Lenkijoje, yra artimiausias europinis Praido modelis. Eksploatuojama nenutrūkstamai nuo XIII a. ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 1978 m., Wieliczka žinoma kaip „Požeminė druskos katedra", su druskoje išskaptuotomis koplyčiomis, požeminiais ežerais ir sanatorija kvėpavimo takų ligoms 135 metrų gylyje. 1960-aisiais, tiesiogiai įkvėpta lenkų modelio, Praido druskos kasyklos direktorius Telegdy Károly kartu su gydytoju dr. Veres Árpád padėjo moderniosios speleoterapijos pagrindus Praide, paversdamas apleistas galerijas terapiniu centru, orientaciniu Rytų Europai.

Kiti europiniai speleoterapijos centrai apima požeminę ligoninę Solotvynoje (Aknaszlatina) Ukrainoje – didžiausią tokio tipo centrą pasaulyje, nors dabar smarkiai nukentėjusį nuo karo ir potvynių – ir įvairias įstaigas Čekijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Praidas išsiskiria įspūdingais eksploatacinių kamerų matmenimis – Paralelinė kasykla, atidaryta 1864 m., yra tokia erdvi, kad be problemų galėtų sutalpinti Šv. Mykolo katedrą iš Klužo – ir savo unikaliu mikroklimatu, su pastoviomis 14–16°C temperatūromis, 66–70% drėgme ir stipriai jonizuotu oru.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Požeminė architektūra: druskos katedros ir habsburgų inžinerija

Praido druskos kasykla yra išskirtinis požeminės pramoninės architektūros pavyzdys, išvystytas per du su puse šimto metų pagal Vidurio Europos kasybos inžinerijos principus. Galerijų ir kamerų sistema atspindi eksploatacijos technikų evoliuciją nuo tradicinių XVIII a. metodų iki modernių XX a. metodų.

Klasikinė kasyklų atidarymo technika, išsamiai aprašyta kasybos istorikų, sekė griežtą protokolą, įkvėptą austrų ir vokiečių praktikos. Prieš atidarant naują kasyklą, buvo atliekami žvalgymo gręžimai; jei iki 36 metrų (18 Klafter arba 18 sieksnių) nebuvo užkertamas kelias druskai, projektas būdavo nutraukiamas. Šachtos buvo kasamos kvadratinio profilio, 2,8 metro kraštine, iki 4 metrų žemiau steriliosios druskos kontakto, kur buvo įrengiamas „pamatas" iš medinių rąstų. Sienos buvo išklojamos buivolų oda, kad vanduo nesiektų druskos, o kasykla įgaudavo kūginę-smailiarcę formą, kuo įmanoma apskrito skerspjūvio.

Juozapo kasykla (1762), savo varpo forma, buvo sekama Karolio ir Ferdinando kamerų. 1809 m., 140 metrų į pietryčius, buvo atidaryta „Naujoji kasykla" (Újbánya), kuri, deja, buvo užtvindyta ir apleista 1811 m., vos po dvejų metų nuo atidarymo – ankstyvas įspėjimas apie sistemos trapumą prieš Corund upelio vandenis. 1864 m., šalia Juozapo kasyklos, buvo atidaryta Paralelinė kasykla (Párhuzamos), trapeominio profilio, kuri išlieka viena didžiausių požeminių ertmių Rumunijoje.

Ypatingo dėmesio nusipelno Elizabetos (Erzsébet) kasykla, atidaryta 1898 m. kaip atsarginė kasykla Druskos kalno šiaurės rytinėje dalyje. 1939 m. bandymai eksploatuoti dinamitais sukėlė lubų griūtį ir didelės įgriuvos atsiradimą paviršiuje, kuri egzistuoja ir šiandien – natūralus žmogaus veiklos ir druskos geologijos sąveikos paminklas.

Komunistinė epocha ir terapinė transformacija

Po Antrojo pasaulinio karo druskos kasykla išgyvena naują vystymosi etapą. 1947–1949 m. buvo atidaryta Gheorghe Doja (Dózsa György) kasykla, pavadinta 1514 m. valstiečių sukilimo vadovo vardu – simbolinis komunistinio režimo gestas pagerbti liaudies istorijos figūras. Druska buvo gabenama per Gh. Doja šachtą ir siauruoju geležinkeliu, o po 1970-ųjų – 16 tonų savivarčiais.

1978 m., 40 metrų žemiau senųjų kasyklų lygio, buvo atidaryta nauja kasykla, pradėta eksploatuoti 1980 m., su 20 metrų pločio, 12 metrų aukščio ir šimtų metrų ilgio kameromis. Giliausias horizontas buvo 320 metrų žemiau paviršiaus. 1991 m. pradėti Telegdy sektoriaus darbai, pradėtas eksploatuoti 1994 m. ir pavadintas buvusio druskos kasyklos direktoriaus Telegdy Károly vardu. Eksploatacijos metodas – „mažos kameros ir kvadratiniai stulpai" (kanadietiškas metodas) – užtikrino aukštesnį konstrukcinį saugumą, su 16 metrų pločiais, 8 metrų aukščiais ir 14x14 metrų stulpais.

Poilsio bazė: europinis požeminis miestas

Įspūdingiausias Praido druskos kasyklos architektūrinis pasiekimas yra Poilsio bazė, įrengta „50-ajame horizonte", 120 metrų gylyje žemiau žemės lygio. Erdvė, 20 metrų pločio, 14 metrų aukščio ir šimtų metrų ilgio, buvo paversta tikru požeminiu miestu, unikaliu Europoje pramoninio paveldo, medicininės terapijos ir poilsio deriniu.

Prieiga buvo per 1250 metrų transporto galeriją, važiuojant specialiais autobusais, po to leidžiantis 247 laipteliais iki septynių lankymo kamerų. Išėjimas vyko kita trasa, kopiant 179 laipteliais. Specifinis mikroklimatas – pastovios 14–16°C temperatūros, sumažinta 66–70% drėgmė, didesnis atmosferos slėgis nei paviršiuje (735–738 mmHg) ir stipriai jonizuotas oras – padarė šią erdvę prieglobsčiu kvėpavimo takų ligų gydymui.

Požemyje turistai atrasdavo siurrealistinę visatą: šimtus iš drožto medžio pagamintų stalų ir sofų, restoraną, kavines, biliardo ir stalo teniso stalus, kasybos muziejų, pristatantį gavybos metodus nuo romėnų iki šių dienų, biblioteką, vaikų žaidimo erdves ir, atokiau esančiame kampe, 1993 m. pastatytą medinę koplyčią maldai. Club Aventura, pirmasis Europos nuotykių parkas, įrengtas druskos kasykloje, siūlė trasas tarp iki 15 metrų aukščio stulpų ir trasas natūralia druskos uola. Vyno galerija pristatė 275 veisles, atvežtas iš 25 vynuogynų šešiose Europos šalyse, o interneto kavinė užtikrino ryšį gelmėse.

Piko sezono metu druskos kasykla galėdavo priimti iki 3000 lankytojų per dieną, 2009 m. tapdama labiausiai lankoma druskos kasykla Rumunijoje, su daugiau nei 200 000 turistų kasmet.

Legendos, asmenybės ir posūkio momentai

Gheorghe Doja: sukilimo šešėlis virš druskos galerijų

Vienos iš Praido druskos kasyklos kasyklų pavadinimas neša vieno dramatiškiausių sukilimų Europos istorijoje aido. Gheorghe Doja (vengrų kalba Makfalvai Dózsa György, vokiečių kalba Georg Dózsa von Makfalva), gimęs apie 1470 m. Dalnicul kaime, sekulių Cizd sėdynėje, buvo smulkus sekulių bajoras, vadovavęs didžiajam 1514 m. valstiečių sukilimui prieš vengrų magnatus.

Tų laikų Europos kontekstas buvo neramus: popiežius Leonas X paskelbė kryžiaus žygį prieš Osmanų imperiją, žadėdamas išlaisvinti iš baudžiavos valstiečius, prisijungusius prie žygio. Daugiau nei 100 000 valstiečių – rumunų, vengrų, sekulių, slovakų, serbų – susirinko vadovaujami Doja, paversdami kryžiaus žygį socialine revoliucija prieš feodalinę tvarką. Po to, kai sukilėliai užėmė Cenad tvirtovę ir sutriuškino vyskupo Csáky kariuomenę, Doja apgulė Timișoarą dviems mėnesiams 1514 m. vasarą. Nugalėtas bajorų kariuomenės, vadovaujamos Ioan Zápolya, Doja buvo suimtas ir 1514 m. liepos 20 d. žiauriai nužudytas: pasodintas ant įkaitinto geležinio sosto, karūnuotas ugnine karūna ir priverstas stebėti, kaip jo kovos draugai – išalkinti kalėjimų sargybinių – jį gyvą suėdė.

1949 m. Rumunijos komunistinis režimas atidarė Gheorghe Doja kasyklą Praide, pavadindamas ją šio liaudies didvyrio vardu, kaip istorinės propagandos gestą, siejantį kalnakasių kovą už laisvę su valstiečių sukilimų atminimu. Kasykla veikė iki 1970 m. gavybai, o vėliau jos kameros buvo paverstos gydymo ir poilsio baze.

Telegdy Károly: požeminės terapijos vizionierius

Centrinė figūra, transformavusi Praido druskos kasyklą iš paprastos kasybos į terapinį ir turistinį europinio lygio centrą, buvo Telegdy Károly, druskos kasyklos direktorius intensyvaus vystymosi laikotarpiu. Įkvėptas įtvirtinto Wieliczkos kasyklos Lenkijoje modelio – kurį išsamiai studijavo – Telegdy Károly kartu su gydytoju dr. Veres Árpád 1960-aisiais padėjo moderniosios speleoterapijos pagrindus Rumunijoje.

Vadovaujant jam, apleistos Gheorghe Doja kasyklos galerijos buvo paverstos požemine gydymo baze, o 1994 m. pradėtas eksploatuoti kasybos sektorius, pavadintas jo vardu. „Mažų kamerų ir kvadratinių stulpų" technika (kanadietiškas metodas), su tiksliais 16 metrų pločio, 8 metrų aukščio ir 14x14 metrų stulpų matmenimis, užtikrino konstrukcinį stabilumą, būtiną terapinėms ir turistinėms erdvėms įrengti.

František Pošepný ir europinis druskos mokslas

1867 m. čekų geologas František Pošepný (dar žinomas kaip Franz Pošepný) atliko išsamų Praido aktyvių ir neveikiančių druskos kasyklų tyrimą, prisidėdamas prie tarptautinio Transilvanijos telkinių mokslinio pažinimo. Pošepný priklausė Vidurio Europos tyrinėtojų tradicijai – kartu su Paul Partsch, aplankiusiu regioną 1826 m., ar Johann Fichtel, 1780 m. parašiusiu indėlį į Transilvanijos mineralų istoriją – kurie dokumentavo regiono geologinį paveldą europinei mokslo bendruomenei.

2025 m. gegužės mėn. katastrofa: posūkio momentas

2025 m. pavasaris atnešė sunkiausią epizodą nesenamoje Praido druskos kasyklos istorijoje. Po gegužės 5 d. gausūs krituliai sukėlė staigų Corund upelio debito padidėjimą iki maždaug 60 m³/s – lygį, daugiau nei šimtą kartų didesnį už įprastą vidurkį. Stipriai karstifikuotas druskos masyvo paviršius, su daugybe plyšių, įtrūkimų ir įgriuvų, leido vandeniams prasiskverbti į požemį per įgriuvas, susidariusias upelio vagoje.

Tarp 2025 m. gegužės 27 ir 30 d. visas Corund vandens tūris įsiskverbė į druskos kasyklą, visiškai užtvindydamas devynis eksploatacijos horizontus, įskaitant poilsio bazę ir turistų zoną. Daugiau nei 4 milijonai kubinių metrų vandens užpildė galerijas, sunaikindami įrenginius, druskos atsargas ir elektros infrastruktūrą. Nacionalinė druskos bendrovė (Salrom) sustabdė visą veiklą, o Vietinis ekstremalių situacijų komitetas įvedė pavojaus būseną Praido komunoje – priemonė, kuri 2026 m. spalio mėn. vis dar galioja, kas mėnesį pratęsiama.

Rumunijos prezidentas Nicușor Dan apsilankė druskos kasykloje 2025 m. gegužės 31 d., pažadėdamas paramą atidarymui ir kompensacijas maždaug 130 nukentėjusių darbuotojų. Vengrijos vyriausybė pasiūlė techninę pagalbą restauravimui, demonstruodama tarpvalstybinį solidarumą prieš nelaimę, smogusią bendrą Vidurio Europos paveldą.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turisto patirtis

Dabartinė situacija: 2026 m. spalis

Šiuo metu Praido druskos kasykla išlieka uždaryta lankytojams neapibrėžtam laikui. Pavojaus būsena, įvesta Praido komunoje 2025 m. gegužės 8 d., buvo pratęsiama kas mėnesį, paskutinis pratęsimas galiojo iki 2026 m. balandžio 8 d., o vėliau vėl pratęstas. Prieiga prie druskos kasyklos zonos yra ribota, o turistai gali lankyti tik išorinį perimetrą ir vietovės muziejų po atviru dangumi.

2026 m. spalio 8 d. Europos Komisija patvirtino 14,3 mln. eurų skyrimą iš Europos Sąjungos solidarumo fondo Rumunijai, iš dalies skirtą Praido druskos kasyklos atstatymui. Europos Parlamentas balsavo už šią priemonę jau 2026 m. liepos 7 d., 642 balsais už. Laikinoji aplinkos ministrė Diana Buzoianu paskelbė, kad tikisi, jog atstatymo statybvietė bus atidaryta iki 2026 m. pabaigos, su planais, apimančiais Juozapo kasyklos (dar žinomos kaip „Aido salė") atidarymą ir naujos jungties į Terezijos kasyklą sukūrimą.

Kada bus atidaryta: perspektyvos 2027 metams

Nors dar nėra oficialaus visiško druskos kasyklos atidarymo termino, ekspertai vertina, kad vandens siurbimo, konstrukcijų stabilizavimo ir turistų infrastruktūros pertvarkymo darbai gali trukti nuo 18 iki 36 mėnesių nuo statybvietės atidarymo. Atsižvelgiant į europinių lėšų patvirtinimą ir centrinių valdžios institucijų įsitraukimą, dalinio atidarymo 2027 m. perspektyva atrodo reali, nors visiškas poilsio bazės ir terapinio ciklo atidarymas gali pareikalauti dar vienerių ar dvejų metų.

Ką turistai gali lankyti regione šiuo metu

Net ir nesant prieigos į požemį, Praido regionas siūlo turtingą alternatyvią turistinę pasiūlą. Balneoklimatinis kurortas Sovata, esantis vos už 10 kilometrų, priima Ursu ežerą – didžiausią helioterminį ežerą Europoje – ir Aluniș ežerą, su sveikatai naudingais sūriais vandenimis. Corund keramikos centras, garsėjantis savo šimtametėmis tradicijomis, siūlo dirbtuves ir keramikos parodas. Praido kaimas išsaugo istorinius paminklus, tokius kaip buvusi kasyklos kontora (dabar medicinos punktas, istorinis paminklas kodas LMI HR-II-m-B-12935), 1780 m. reformuotoji bažnyčia ir Lajos Áprily memorialinis namas.

Via Transilvanica takas, ilgiausias žygių takas Rumunijoje, praeina pro Praidą, suteikdamas galimybę tyrinėti būdingą Sekulių krašto kraštovaizdį, su savo banguotomis kalvomis, alpinėmis ganyklomis ir Gurghiu kalnų lapuočių bei spygliuočių miškais. Druskos kalnas, 576 metrų aukščio, yra paskelbtas III kategorijos IUCN gamtos rezervatu ir gali būti tyrinėjamas pažymėtais takais.

Lankytojo patirtis: kas jo laukia, kai druskos kasykla vėl atsidarys

Kai Praido druskos kasykla vėl atvers savo vartus, lankytojai galės iš naujo patirti unikalią patirtį Europoje. Prieiga vyks specialiais autobusais, važiuojančiais 1250 metrų galerija, nusileidžiant 70 metrų žemiau įėjimo lygio, 3–4 laipsnių kampu. Iš ten turistai leisis žemyn pėsčiomis maždaug 250 laiptelių – ištvermės išbandymas ypač vyresnio amžiaus žmonėms – iki septynių lankymo kamerų, esančių 120 metrų žemiau paviršiaus lygio.

Pastovi 15–16°C temperatūra reikalauja šiltesnių drabužių, net ir vasaros įkarštyje. Sūrus, stipriai jonizuotas oras suteikia įrodytą terapinę naudą kvėpavimo takų ligoms – bronchinei astmai, lėtiniams bronchitams, alergijoms – o standartinė procedūra trunka 18 dienų, vykdoma nuolatinėje medicininėje priežiūroje.

Įrenginiai apims: medinę koplyčią maldai (pastatytą 1993 m.), kasybos muziejų su istoriniais eksponatais ir arklių keltuvo reprodukcija, Club Aventura su nuotykių trasomis ant druskos uolos ir tarp stulpų, restoraną ir užkandinę, biliardo ir stalo teniso stalus, biblioteką, vaikų žaidimo erdves, vyno galeriją su 275 veislėmis iš šešių Europos šalių ir interneto kavinę. Išėjimas iš požemio vyksta kita trasa, kopiant 179 laipteliais iki transporto galerijos.

Bilietai ir programa (informacija laikotarpiui po atidarymo)

Nors dabartiniai tarifai nėra prieinami dėl uždarymo, kainų istorija rodo lankščią sistemą: įėjimo bilietai turistams, abonementai speleoterapijos procedūroms (18 dienų) ir specialūs tarifai grupėms ir mokykloms. Lankymo programa įprastai būdavo 8:00–18:00, su paskutiniu autobuso įvažiavimu 16:30 val. Rekomenduojama rezervuoti iš anksto, ypač vasaros sezono metu ir žiemos švenčių laikotarpiu, kai druskos kasykla gali priimti iki 3000 lankytojų per dieną.

Rekomendacijos lankytojams

Tiems, kurie nori aplankyti Praido regioną druskos kasyklos rekonstrukcijos laikotarpiu, rekomenduojama apsistoti Praido, Sovata ar Corund pensionatuose, kurie siūlo prieigą prie terminio vandens, balneoterapijos procedūrų ir tradicinės sekulių virtuvės. Optimalus lankymo sezonas yra vasara (birželis–rugsėjis), kai išorės temperatūros daro kontrastą su 15–16 laipsnių požemyje ypač maloniu, nors druskos kasyklą galima lankyti ištisus metus dėl pastovaus klimato.

Istorijos entuziastams apsilankymas Dimitrie Leonida technikos muziejuje Bukarešte suteikia galimybę pamatyti originalų arklių keltuvą iš Praido, liudytoją epochos, kai gyvūnų galia ir žmogaus išradingumas formavo Europos požemį. O tiems, kurie domisi UNESCO paveldu, ekskursija į Wieliczką Lenkijoje ar Hallein Austrijoje suteikia lyginamąjį kontekstą, būtiną visiškai suprasti Praido druskos kasyklos visuotinę vertę – Europos pramoninio paveldo perlą, šiuo metu išgyvenantį atgimimą per Europos Sąjungos solidarumą.