Trajano tilto liekanos

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Kairiajame Dunojaus krante, ten, kur upė išteka iš Geležinių Vartų tarpeklio ir jos vandenys išsilieja į lygumą, kyla – kaip tyli begalinės ambicijos prisiminimas – vienas įspūdingiausių senovės Europos inžinerijos paminklų: Trajano tilto griuvėsiai prie Drobetos. Čia, Drobeta-Turnu Severin miesto širdyje, Mehedincio apskrityje, beveik dvidešimties metrų aukščio romėnų akmens ir plytų masyvas, penkiolika šimtmečių skalaujamas upės vandenų, saugo prisiminimą apie statinį, kuris savo atidarymo metu buvo ilgiausias arkų tiltas pasaulyje – daugiau nei 1 135 metrai akmens ir medžio, jungusių du žemynus ir du pasaulius. Trajano tiltas yra ne tik nacionalinės svarbos istorinis paminklas, įrašytas į Rumunijos kultūros paveldo registrą kodu MH-I-m-A-10047.04; jis yra tikras tiltas tarp civilizacijų, Romos imperijos ekspansijos į šiaurę nuo Dunojaus simbolis ir tuo pačiu metu vieta, kur susitinka Europos istorija – nuo vėlyvosios Antikos iki Renesanso, nuo viduramžių imperijų kovų iki modernios diplomatijos – ir atsispindi akmenyje, skalaujamame vandenų.

Šiuolaikiniam Europos keliautojui šio tilto griuvėsiai yra ypatinga patirtis: jie priklauso tarpvalstybiniam kultūriniam kraštovaizdžiui, juos lydi romėnų kastrai abiejuose krantuose, vienas seniausių Europos mezolito vietų – Schela Cladovei-Lepenski Vir kultūra – ir įspūdingas Decebalo uolinis skulptūros atvaizdas Geležinių Vartų tarpeklyje. Be to, zona priklauso platesnei Dunojaus Limeso koncepcijai, UNESCO pasaulio paveldo serijos „Romos imperijos sienos" (Frontiers of the Roman Empire) daliai, įrašytai 2021 m. vakariniam segmentui ir esančiai orientaciniame sąraše rytiniam segmentui, kuris apima Rumunijos, Serbijos, Kroatijos ir Bulgarijos vietas. Taigi Trajano tiltas prie Drobetos natūraliai įsilieja į didžiąją imperijos sienos istoriją, kuri šimtmečiais skyrė ir tuo pačiu metu jungė romėnų pasaulį su barbarų pasauliu – nuo Reino iki Juodosios jūros.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Trajano tilto statyba turi būti suprantama ambicingos imperatoriaus Marko Ulpijaus Nervos Trajano imperinės politikos kontekste – pirmojo romėnų imperatoriaus, gimusio provincijose (Hispanijos Baetikoje) ir tuo pačiu metu paskutinio didžiojo Romos užkariautojo. II a. pradžioje Romos imperija buvo pasiekusi savo teritorinės ekspansijos viršūnę, besitęsdama nuo Britanijos iki Mesopotamijos, o Dunojus buvo pagrindinė Centrinės Europos komunikacijos arterija ir natūrali siena. Už upės plytėjo dako karalystė, valdoma karaliaus Decebalo – karinė galia, galinti grasinti imperijos Dunojaus provincijoms – Moesijai ir Panonijai – ir kurios aukso bei sidabro ištekliai žavėjo Romos kanceliarijas. Po Pirmojo dako-romėnų karo (101–102 m.), pasibaigusio taika, kurią Trajanas laikė gėdinga, Decebalas ne kartą pažeidė sutartį, atsisakydamas atiduoti ginklus ir inžinierius, sunaikinti įtvirtinimus ir priimti romėnų įgulas savo teritorijoje. Šiomis sąlygomis Trajanas nusprendė atnaujinti puolimą, o norint greitai perkelti maždaug 150 000 žmonių – didžiausią armiją, surinktą nuo Augusto laikų – ir atsargų, reikalingų apgulčiai, reikėjo perėjos per Dunojų, kuri atlaikytų intensyvų eismą ir sunkiosios artilerijos pervažiavimą.

Darbai prasidėjo 103 m. pavasarį, iškart po laikinos taikos sudarymo, ir baigėsi 105 m. pavasarį, šiek tiek anksčiau nei Trajanas perplaukė upę su savo legionais, pradėdamas Antrąjį dako-romėnų karą. Tiltas jungė Pontes kastrą pietiniame krante (netoli Kostolo kaimo, Kladovo savivaldybės dabartinėje Serbijoje) su Drobetos kastru šiauriniame krante (dabartiniame Drobeta-Turnu Severin mieste). Abu kastrai buvo pastatyti tuo pačiu metu kaip ir tiltas, sudarydami vientisą strateginį kompleksą, užtikrinusį ryšį tarp Moesijos provincijos (pietuose nuo Dunojaus) ir užkariautų teritorijų šiaurėje – būsimosios Dakijos provincijos. Ši tilto galo įtvirtinimų pora yra būdingas romėnų pasienio karinės architektūros elementas, sutinkamas ir kituose Dunojaus Limeso sektoriuose – nuo įtvirtinimų Karnunte ir Vindobonoje Austrijoje iki Singiduno (Belgrado) ar Viminacijaus (Kostolaco) – tačiau joks kitas ansamblis nepasiekė Drobetos masto ir svarbos.

Graikų istorikas Kasijus Dionas, rašęs beveik šimtmetį po įvykių, su susižavėjimu pažymi: „Trajanas pastatė akmeninį tiltą per Dunojų, kurio nežinau pakankamai gerbti". Šis statinys buvo ne tik paprastas pervažiavimo tiltas, bet imperinės galios simbolis, įrodymas Romos gebėjimo įvaldyti gamtą ir primesti savo valią upei, iki tol laikytai neįveikiama kliūtimi. Tiltas pavaizduotas stilizuota forma Trajano kolonoje Romoje – atidarytoje 113 m. gegužės 12 d. – šalia paties imperatoriaus, kuris aukoja Dunojaus krante tilto statybos atidarymo metu. Kolona, to paties architekto Apolodoro iš Damasko kūrinys, taip tampa meniniu tilto „gimimo liudijimu", išsaugojusiu palikuonims techninio stebuklo, kuris vėlesniais šimtmečiais beveik visiškai išnyko, vaizdą.

Tilto likimas buvo susijęs su Trajano įpėdinių pasienio politika. Imperatorius Hadrianas (117–138 m.), susidūręs su didėjančia sarmatų genčių – jazygų ir roksolanų – grėsme, kurios žiemą perplaukdavo užšalusią Dunojų arba plaustais, nusprendė panaikinti logistinę pranašumą, kurį tiltas suteikė galimam įsibrovėliui. Pasak Kasijaus Diono (Romos istorija, LXVIII, 13), Hadrianas įsakė nugriauti medinę tilto antstatą, paliekant tik akmeninius stulpus – sprendimas, atspindintis naują imperijos gynybinę politiką, orientuotą į atsitraukimą ir konsolidaciją vietoj ekspansijos. Ši priemonė įsiliejo į platesnį kontekstą: Hadrianas taip pat atitraukė dalį Trajano užkariautų teritorijų Dakijoje, reorganizavo provinciją ir perkėlė IV Flavia Felix legioną iš savo bazės. Visiškas tilto apleidimas susijęs su galutiniu Aureliano atsitraukimu iš Dakijos (270–275 m.), kai imperatorius Aurelianas atitraukė romėnų administraciją ir armiją į pietus nuo Dunojaus, sukurdamas naują Dakijos Aureliano provinciją Moesijoje. Akmeniniai stulpai liko stovėti, tylūs epochos liudytojai, o 1856 m., kai Dunojaus vandens lygis dėl užsitęsusios sausros nukrito iki istorinės žemumos, visi 20 stulpų vėl buvo matomi, suteikdami progą matavimams ir tyrimams, patvirtinusiems statinio mastą.

Už senovės istorijos ribų Drobeta-Turnu Severin zona daugelį šimtmečių išliko strateginiu tašku Europos žemėlapyje. Viduramžiais tvirtovė buvo Severino Banato (vengriškai Szörényi bánság) centro, XIII a. įkurta Vengrijos karalystės provincija, apėmusi Olteniją ir Banato dalis. Čia vyko nuožmios kovos tarp vengrų, valachų ir osmanų: kunigaikščiai Litovoi ir Basarabas I žuvo gindami tvirtovę, o Mirča Senasis 1406 m. sudarė sąjungos sutartį su Liuksemburgo Zygimantu, Vengrijos karaliumi, kaip tik Severine. 1524 m. Suleimano Didžiojo armijos užėmė ir sunaikino tvirtovę, palikdamos stovėti tik bokštą – iš čia ir pavadinimas „Turnu Severin". Miestas liko osmanų valdžioje iki 1829 m., išskyrus trumpą valachų okupaciją (1594–1599) ir austrų (1718–1739), kai Banatas priklausė Habsburgų monarchijai po Passarowitzo sutarties. Galutinis išlaisvinimas atėjo su Adrianopolio sutartimi (1829), sudaryta po rusų-turkų karo, o nuo 1836 m. prasidėjo sistemingas modernaus miesto atstatymas, kuris 1972 m. gavo oficialų Drobeta-Turnu Severin pavadinimą, pagerbdamas senąją romėnų gyvenvietę.

Architektūros šedevras ir meninis paveldas

Trajano tiltas laikomas vienu drąsiausių romėnų architektūros ir inžinerijos pasiekimų, paminklu, kuris daugiau nei tūkstantį metų viršijo arkinių tiltų ilgio rekordą. Suprojektuotas ir pastatytas Apolodoro iš Damasko – graikų-sirų architekto, Trajano numylėtinio ir Romos Trajano forumo, aikščių bei kolonos, taip pat tilto per Tachą Alkantaroje Ispanijoje ir triumfo arkų Benevente bei Ankonoje autoriaus – tiltas reiškia helenistinės inžinerijos tradicijos, techninių naujovių iš imperijos rytų (galimai įtakotų nabatiečių kultūros, kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai) ir milžiniškų imperijos, pasiekusios viršūnę, logistinių išteklių sintezę.

Statinio matmenys buvo įspūdingi: 1 135 metrų bendras ilgis, maždaug 18–19 metrų aukštis virš vandens lygio ir 12–15 metrų plotis, pakankamas, kad, kaip rašė Kasijus Dionas, visa legija galėtų pereiti „kaip sausuma". Struktūrą sudarė 20 masyvių akmeninių stulpų, paralelinio formos, išdėstytų maždaug 50 metrų intervalais, ant kurių rėmėsi ąžuolinė medinė antstatė iš segmentinių arkų – plokštesnių nei klasikiniai pusapvaliai arkai – kiekvienas turėjęs maždaug 38 metrų atidarymą. Abiejuose tilto galuose kilo monumentalieji vartai, triumfo arkai, žymėję įėjimą į įtvirtintą kompleksą, o tiltas buvo šonuojamas Pontes ir Drobetos kastrų, todėl pervažiavimas buvo įmanomas tik per įtvirtinimų vidų.

Statybos technika buvo revoliucinė savo laikui ir šimtmečiais liko paslaptimi. Norėdami pastatyti stulpus upės vagoje, Apolodoro inžinieriai iš dalies nukreipė Dunojaus tėkmę, iškasdami 3,2 km kanalą, kuris nukreipė vandenį į pietinę šaką, Ključ zonoje, į rytus nuo Kladovo. Taip pirmieji 10–12 stulpų galėjo būti pastatyti sausumoje, nusausinus upės vagą. Likusiems stulpams, esantiems giliame vandenyje iki 30 metrų, buvo naudojami klojiniai iš ąžuolinių rąstų, sucementuotų, mediniai poliai (kesonai), įkalti į vagos dugną, ir išradinga siurblių sistema betonui pilti po vandeniu. Stulpai turėjo tuščią šerdį, hidroizoliuotą moliu, užpildytą akmenimis, surištais skiediniu, ir išorėje apdailinti romėnų plytomis – lateres – surištomis kalkių skiediniu ir pozzolana, vulkaniniais pelenais iš Pozzuoli zonos (Italija), suteikusiais romėnų betonui išskirtinių hidraulinių savybių, leidusių jam kietėti net po vandeniu.

Romos cemento – vadinamojo opus caementicium – sudėties paslaptis užėmė mokslininkus iki šiuolaikinių amžių. Legenda pasakoja, kad Renesanso laikais, kai susidomėjimas Antikos genijaus kūriniais tapo tikra aistra Europos dvaruose, Prancūzijos karalius Pranciškus I būtų paprašęs sultono Suleimano Didžiojo – kuris vos keliais metais anksčiau buvo sunaikinęs Severino tvirtovę – leidimo nugriauti vieną tilto stulpą, norėdamas atskleisti cemento sudėties paslaptį. Nors šios anekdoto autentiškumą istorikai abejoja, ji iliustruoja žavesį, kurį išskirtinis romėnų statinių ilgaamžiškumas kėlė Vakarų Europai. Naujausi tyrimai – įskaitant 2014 m. Prinstono universiteto mokslininkų atliktą tyrimą ir naujesnes MIT bei Jutos universiteto komandų analizes – parodė, kad romėnų betono atsparumo paslaptis slypi „karšto maišymo" procese: negesintos kalkės (quicklime) buvo maišomos tiesiogiai su pozzolana ir vandeniu aukštoje temperatūroje, paliekant betono masėje „kalkių gabaliukus" (lime clasts), kurie, vėliau vandeniui prasiskverbus į plyšius, ištirpdavo ir rekristalizuodavosi, „savaime išsigydydami" medžiagą. Šis mechanizmas paaiškina, kodėl romėnų pylimai, tiltai ir akvedukai išliko du tūkstančius metų ekstremaliomis sąlygomis, tuo tarpu modernus betonas, nors ir atsparesnis gniuždymui, yra trapnesnis laike.

Esminį indėlį į tilto pažinimą sudaro kariniais antspaudais pažymėtos plytos: legionieriai ir pagalbininkai, dirbę prie statybos, įbrėžė savo dalinių pavadinimus plytose, todėl šiandien žinome, kad prie tilto dirbo IV Flavia Felix legionas, VII Claudia legionas, V Macedonica legionas ir XIII Gemina legionas, taip pat I Cretum, II Hispanorum, III Brittonum ir I Antiochensium kohortos. Šie įrašai kartu su atvaizdu Trajano kolonoje ir Kasijaus Diono, Tzetzeso, Ioanneso Chiliadeso bei Prokopijaus iš Cezarejos (De aedificis, IV, 6) aprašymais leido istorikams ir archeologams tiksliai atkurti tilto struktūrą. 1907 m. šveicarų inžinierius E. Duperrex sukūrė pirmą išsamų grafinį tilto atkūrimą, o šiuo metu Drobetos Geležinių Vartų regiono muziejus talpina ištikimą statinio maketą – restauruotą ir modernizuotą 2018 m. – leidžiantį lankytojams pereiti upę sumažintu mastu, Trajano legionų pėdomis.

Arti tilto yra ir kitų romėnų Drobetos miesto paminklų, papildančių pirmarūšės imperijos gyvenvietės vaizdą: romėnų kastrą (pirmąjį akmeninį kastrą, pastatytą Dakijoje, pradedant nuo 101 m., ir vienintelį, nuolat naudotą nuo II a. iki VII a. pradžios), romėnų termas (viešąsias pirtis), 2010 m. atrastą karinį amfiteatrą – ketvirtą tokio tipo statinį, identifikuotą romėnų Dakijoje, šalia tų Ulpia Traiana Sarmizegetusoje, Porolissume ir Micioje – ir viduramžių bažnyčios su kontraforsais griuvėsius. Drobetos kastrą patyrė penkias statybos ir stiprinimo fazes, nuo opus caementicium sienų su opus vittatum fasadu iš trajaniškosios fazės iki restruktūrizacijų Galieno, Konstantino Didžiojo ir Justiniano I laikais, kai įtvirtinimas buvo laikinai pavadintas „Teodora", pagal jo žmoną. Miestas Hadriano buvo pakeltas į municipium rangą 121 m. ir į colonia rangą Septimijaus Severo 193 m., tapdamas trečiuoju Dakijos miesto centru po Sarmizegetusa ir Apulumo, su beveik 40 000 gyventojų III a. viduryje.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Trajano tilto istorija yra neatsiejama nuo asmenybių, kurios ją žymėjo, ir legendų, susiformavusių aplink ją per šimtmečius. Centrine figūra išlieka imperatorius Trajanas, „Dakas" – tas, kuris atgabeno Dakijos auksą į Romą (165 500 kg aukso ir 330 000 kg sidabro, pasak Kasijaus Diono skaičiavimų) ir šiomis lėšomis finansavo savo ambicingas statybų programas sostinėje, įskaitant forumą ir koloną, nešančias jo vardą. Trajanas praleido 104–105 m. žiemą Drobetos kastro pretorijuje, asmeniškai prižiūrėdamas tilto užbaigimą ir organizuodamas lemiamą puolimą prieš Decebalą, pasibaigusį Sarmizegetusa kritimu 106 m. ir dako karaliaus savižudybe. Pergalė Romoje buvo švenčiama 123 dienas, žaidynėse, kuriose kovojo 10 000 gladiatorių ir buvo nužudyta 11 000 laukinių žvėrių – triumfas, pažymėjęs Europos sąmonę ir kurio aidas randamas Trajano kolonos atvaizduose, tikroje dako karų „pieštinėje juostoje".

Architektas Apolodoras iš Damasko išlieka viena žaviausių Antikos figūrų – graikas ar nabatiečių helenizuotas, gimęs romėnų Sirijoje, tapęs Trajano vyriausiuoju architektu ir kuris, pasak Kasijaus Diono pasakojimų, kartą konfrontavo būsimąjį imperatorių Hadrianą žodžiais: „Eik ir dažyk savo moliūkus, nes tu nieko apie tai nežinai" – pastaba, kuri, istoriko versijoje, būtų pritraukusi jam tremtį ir mirtį. Nepriklausomai nuo šios anekdoto autentiškumo, Apolodoras įkūnija inžinerinį genijų, padariusį įmanomą tilto statybą, o jo buvimas šiandien pagerbiamas biustu, pastatytu priešais Geležinių Vartų regiono muziejų. Legenda apie Prancūzijos karalių Prancišką I ir jo prašymą Suleimanui Didžiajam nugriauti stulpą, nors ir tikriausiai apokrifinė, kalba apie Renesanso Europos puoselėjamą pagarbą romėnų paveldui ir norą atskleisti Antikos techninius paslaptis – norą, kuris būtų patenkintas tik XIX–XXI a., išsivysčius mokslinei archeologijai ir medžiagų chemijai.

Vietos istorijos lūžio momentai keitėsi greitai. Po antstato nugriovimo Hadriano ir galutinio apleidimo Aureliano laikais, stulpai liko Dunojaus vandenyse, o 1906 m. Tarptautinė Dunojaus komisija nusprendė sunaikinti du stulpus, trukdančius laivybai – sprendimas, iliustruojantis įtampą tarp paveldo ir techninės pažangos. 1932 m. po vandeniu dar buvo galima suskaičiuoti 16 stulpų; 1982 m. archeologai rado tik 12; šiandien tik du dar matomi virš vandens – vienas Rumunijos krante, muziejaus archeologiniame parke, ir vienas Serbijos krante, netoli Kostolo kaimo. Viduramžiais ir naujaisiais laikais vieta buvo dramatiškų epizodų liudytoja: osmanų apgultis 1524 m., Mirčos Senojo užėmimas ir sąjunga su Liuksemburgo Zygimantu, austrų okupacija XVIII a. ir galiausiai miesto atgimimas po 1829 m. Kiekviena iš šių epochų paliko pėdsakų vietos kultūriniame kraštovaizdyje, paversdama tilto griuvėsius Europos istorijos palimpsestu, kur senovės, viduramžių ir modernūs sluoksniai persidengia unikaliu būdu.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Trajano tilto griuvėsių lankymas vyksta „Romos miesto Drobeta" archeologiniame parke, administruojamame Geležinių Vartų regiono muziejaus, esančio Independenței gatvėje Nr. 2, Drobeta-Turnu Severin mieste, Mehedincio apskrityje. Lankymo programa yra nuo antradienio iki sekmadienio, nuo 8:00 iki 16:00 (kai kurie šaltiniai nurodo 9:00–16:00, su paskutiniu įėjimu 15:00), o kainos – kurios gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo sezono – yra apie 8 lei už prieigą tik prie archeologinio parko (kastro, termų, amfiteatro, tilto kojos, viduramžių bažnyčios griuvėsių) ir maždaug 24–28 lei už kombinuotą bilietą, kuris taip pat apima muziejų, akvariumą, planetariumą ir nuolatines ekspozicijas. Svarbus aspektas 2026 m. keliautojui yra tai, kad tilto koja yra reabilitacijos ir restauravimo procese – vietos valdžios institucijos ir Mehedincio apskrities taryba 2026 m. paskelbė tiek Meno muziejaus, tiek Trajano tilto kojos zonos reabilitacijos projektą, su konsolidavimo darbais, patobulinto prieigos tako įrengimu ir galbūt pėsčiųjų tilto per geležinkelį įrengimu, siekiant palengvinti prieigą. Iki šių darbų užbaigimo lankytojai gali matyti stulpą iš gretimos zonos, prieinamos per muziejaus teritoriją, o jungiamasis kelias tarp kojos zonos ir turistinio uosto – maždaug 1 300 metrų atkarpa, iš kurių tik 300 metrų priklauso savivaldybei – dar nėra asfaltuotas ir yra prastos būklės, savivaldybei derantis dėl perėmimo ir reabilitacijos.

Lankymo patirtis prasideda, idealiausiu atveju, nuo tilto maketo muziejaus viduje – ištikimo atkūrimo, įkvėpto Trajano kolonos atvaizdų ir Kasijaus Diono aprašymų – leidžiančio suprasti monumentalius statinio proporcijas. Tada pasivaikščiojimas po archeologinį parką atskleidžia, po atviru dangumi, romėnų kastro griuvėsius su keturiais vartais, šonuojamais bokštų, termų pėdsakus, 2010 m. atrasto karinio amfiteatro pamatus ir galiausiai masyvų tilto stulpą, aukštą ir iškilų, iškylantį virš Dunojaus vandenų kaip tikras istorijos „giganto koja". Apolodoro iš Damasko biustas, pastatytas priešais muziejų, kviečia apmąstymams apie kūrybinį genijų. turistams, atvykusiems Dunojumi – daugelis kruizinių laivų sustoja prie prieplaukos netoli tilto, ypač vasaros sezono metu – apsilankymas gali būti papildytas 10–15 minučių pasivaikščiojimu krantine iki Severino viduramžių tvirtovės, su miesto panorama nuo Vandens bokšto (27 metrų aukščio vandens bokštas, pastatytas 1910–1913 m. ir renovuotas 2012 m.) ir įsibrovimu į istorinį miesto centrą, su paveldo pastatais iš XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios.

Už miesto ribų regionas siūlo išskirtinį kultūrinį maršrutą. Maždaug 15 kilometrų atstumu, Geležinių Vartų tarpeklyje, yra įspūdingas Decebalo veido uolinis skulptūros atvaizdas, iškaltas uoloje tarp 1994 ir 2004 m., ir Lepenski Vir archeologinė vieta Serbijos krante – Serbijos Schela Cladovei vietos pora, seniausia nuolatinė gyvenvietė Europoje (apie 9 000 metų senumo), kurios artefaktai eksponuojami Drobetos muziejuje. Schela Cladovei-Lepenski Vir kultūra reiškia unikalų momentą Europos priešistorėje: perėjimą nuo mezolitinių medžiotojų-rinkėjų bendruomenių prie pirmųjų sėslumo formų ir tiesioginį kontaktą su neolitiniais žemdirbiais, atvykusiais iš Anatolijos per Balkanus. Rumunijos-Serbijos sienos kirtimas gali būti atliekamas per Geležines Vartus, siena yra atvira ES piliečiams pagal asmens tapatybės kortelę. Taip pat netoliese yra Geležinių Vartų gamtos parkas, su žygių takais, urvais ir apžvalgos taškais į įspūdingiausią Dunojaus tarpeklį Europoje.

Europos keliautojui Trajano tilto griuvėsiai prie Drobeta-Turnu Severin siūlo giluminę patirtį: tiesioginį kontaktą su akmeniu ir betonu statinio, išlikusio du tūkstančius metų, supratimą apie romėnų imperinį kontekstą, formavusį šių vietų likimą, ir suvokimą, kad čia, Dunojaus krantuose, susitiko ir susidūrė didžiausios Europos imperijos – Roma, Bizantija, Vengrijos karalystė, Osmanų imperija ir Habsburgų monarchija – kiekviena palikdama savo pėdsaką vietos atmintyje. Trajano tiltas išlieka ir šiandien Europos vienybės per vandenis ir per laiką simboliu, tiltu tarp praeities ir dabarties, tarp civilizacijų ir žemynų, Rumunijos kampe, kur Europos istoriją galima perskaityti, tiesiogine prasme, akmenyje.