Horezu vienuolynas

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Oltenijos širdyje, ten, kur Kapacėnų kalnai kelia savo viršūnes į dangų ir kur plačios aikštės ramybę drumzdavo tik huhurezų – tų naktinių pelėdų, kurių balsas davė vietai pavadinimą – dainos, iškyla vienas iš nuostabiausių Europos meno pasiekimų XVII a. pabaigoje: Horezu vienuolynas, dar žinomas kaip Hurezi vienuolynas. Įsikūręs Romanii de Jos kaime, vos už kelių kilometrų į šiaurę nuo Horezu miesto ir maždaug už penkiasdešimties kilometrų į vakarus nuo Râmnicu Vâlcea, nacionaliniame kelyje DN 67, jungiančiame Râmnicu Vâlcea su Târgu Jiu, ši fundacija yra ne tik žymiausias kunigaikščio kankinio Konstantino Brâncoveanu kūrinys, bet ir unikalus paminklas pasaulio kultūros paveldui, 1993 m. įtrauktas į prestižinį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Europos keliautojui, pirmą kartą žengiančiam pro masyvius medinius vartus, apkaltus geležimi ir išsaugotus savo originalioje XVII a. formoje, patirtis yra pribloškianti. Prieš akis atsiveria išskirtinės darnaus ir elegancijos architektūrinis ansamblis, jungiantis tūkstantmetę bizantinę tradiciją su italų renesanso rafinuotumu ir baroko dekoratyvumo eksuberancija – sintezė, kurią meno istorikai pelnytai pavadino „Valakų renesansu" arba „Rumunų renesansu". UNESCO, 1993 m. įtraukdamas šį paminklą, oficialiai pripažino tai, ką Europos keliautojai ir erudicijos žinojo šimtmečiais: Horezu vienuolynas yra žmogaus kūrybos šedevras, išsiskiriantis savo architektūros grynumu ir pusiausvyra, skulptūrinių detalių gausa, religinių kompozicijų traktavimu, votyviniais portretais ir dekoratyvinės tapybos darbais.

Visuotinė šios vietos vertė, tačiau, neapsiriboja jos menine dimensija. Horezu vienuolynas yra gyvas liudytojas epochos, kai Pietryčių Europa buvo didžiųjų imperijų – Osmanų, Habsburgų ir Rusijos – kovos laukas, ir kurioje valakų kunigaikštis Konstantinas Brâncoveanu, diplomatijos ir kultūros pagalba, sugebėjo paversti vasalinę provinciją į europinio masto dvasinį ir meninį centrą. Čia gimė brėkštančiu stilius – vienintelis tikrai originalus Rumunijos meno stilius, paveikęs architektūrą, tapybą ir skulptūrą visoje Valakijoje iki pat 1800 m. Čia veikė tapybos mokykla, kuri vienu metu poliarizavo visas epochos kūrybines galias, kopijų mokykla, sukūrusi išskirtinių rankraščių, ir unikali humanistinė biblioteka Pietryčių Europoje XVIII a. pradžioje – biblioteka, talpinusi Bazelyje ir Paryžiuje spausdintus veikalus, graikų-lotynų leidinius iš Liudviko XIV laikų ir rankraščius, jungusius bizantinę tradiciją su didžiosiomis Vakarų Europos humanistinėmis srovėmis.

Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos

Norint visiškai suprasti Horezu vienuolyno didybę, turime įsiskverbti į XVII–XVIII a. sandūros Europos istorinį kontekstą – laikotarpį, pažymėtą gilių politinių, religinių ir kultūrinių transformacijų. Tuo metu Valakija – krikščioniška stačiatikių kunigaikštystė, esanti Osmanų imperijos suzerėnijoje – buvo valdoma Konstantino Brâncoveanu, vieno iš įgudžiausių savo epochos diplomatų. Jo valdymas, trukęs nuo 1688 iki 1714 m., atstovavo šlovės ir kultūrinės klestėjimo epochai, be precedento rumunų istorijoje, prilygstančiai italų renesanso aukso amžiui arba Elizabetos epocha Anglijoje.

Konstantinas Brâncoveanu buvo pasaulio žmogus, užaugintas europinio humanizmo dvasioje stolniko Konstantino Kantakuzino, vieno iš didžiausių to meto mokslininkų, priklausiusio šeimai su šaknimis bizantijos imperatorių Kantakuzinų dinastijoje. Per savo motiną Stanką, postelniko Konstantino Kantakuzino dukrą, jaunasis princas buvo susijęs su Bizantijos imperatoriais, o per savo išsilavinimą – su didžiosiomis Europos dvarais. Jo korespondencija, iš dalies išlikusi, atskleidžia diplomatinius ryšius su imperatoriais iš Vienos (Habsburgais), su Rusijos caru, su Prancūzijos karaliumi (Liudviku XIV), su Lenkijos karaliumi, su Venecijos Respublika, su Romos popiežiumi, su stačiatikių patriarchatais iš Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės, su graikų mokslininkais ir didžiųjų galių (anglų, olandų, habsburgų ir venecijiečių) ambasadoriais, akredituotais Konstantinopolyje.

Strategiškai įsikūrusi prie Osmanų imperijos ir vakarietiško krikščioniškojo pasaulio sienos, Valakija vaidino lemiamą vaidmenį Europos politikoje. Brâncoveanu vykdė nepaprasto balanso politiką tarp Osmanų Portos, kuri reikalavo duoklės ir paklusnumo, ir krikščioniškųjų galių – ypač Habsburgų monarchijos, kuri ką tik atgavo Vengriją ir Transilvaniją iš osmanų, ir carinės Rusijos, besiplečiančios link Juodosios jūros. Ši subtili diplomatija, paremta išplėstu agentų ir kurjerių tinklu, pavertė Brâncoveanu užsienio politikos meistru, pravardžiuojamu „aukso princu" (altın bey) už milžiniškas sumas, kurias jis siūlė osmanų pareigūnams, siekdamas užsitikrinti sostą.

Vieta, pasirinkta fundacijai, buvo Brâncoveanu šeimos dvaras, nupirktas Konstantino 1685 m., trimis metais prieš užlipant į sostą, kai jis ėjo didžiojo spėtniko pareigas. Ten jau egzistavo vienuolių vienuolynas su Šventojo Jono Krikštytojo šventviete, globojamas igumeno Jono. Antrame savo valdymo metais, 1690 m., Brâncoveanu padėjo naujojo vienuolyno pamatus, kaip skelbia įkūrimo raštas: „Antraisiais mūsų valdymo metais padėjome pamatą ir pradėjome statyti vienuolyną...". Darbai vyko nuo 1690 iki 1697 m., juos prižiūrėjo fundatoriaus giminės: pirmiausia Pârvu Cantacuzino, didysis stolnikas ir tuo pačiu bažnyčių architektas bei tapytojas, kuriam mirus 1691 m., jį pakeitė Cernica Știrbei, buvęs didysis ginklininkas.

Meistrai, sukūrę šį šedevrą – Manea, mūrininkų vadas, Istrate dailidė ir Vucasin Caragea akmenskaldys – yra įamžinti tapyboje didžiosios bažnyčios prieangyje, kaip fundatoriaus dėkingumo už jų meną įrodymas. Juos įkvėpė visuotinis Brâncoveanu dvasia ir jo noras sukurti „kunigaikštišką lavrą", kuri galėtų varžytis su didžiosiomis Rytų krikščionių vienuolynomis – su Atono kalnu, Sinajaus kalnu, Konstantinopolio ir Jeruzalės vienuolynais.

Brâncoveanu gailestingumas nežinojo ribų. Jo pinigai ir dovanos pasklido po visas Rytų stačiatikių patriarchijas ir vienuolynus. Atono kalne jis skyrė finansinę paramą devyniems iš dvidešimties atonių vienuolynų, tarp jų ir Didžiajai Lavrai. Jis pastatė ar restauravo bažnyčias Sinajaus kalne (Šventosios Kotrynos, 1700), Konstantinopolyje (Šventojo Mikalojaus Galatos kvartale, Panaghia, 1697; Panaghia Camariotissa Halki saloje), Proti saloje (Veido pakeitimas, 1703), Trapezunde (Sumelos vienuolynas), Gruzijoje, Epyre, Libane. Ši mecenatystės veikla pastato Brâncoveanu į didžiųjų Rytų Europos krikščionių fundatorių gretas, šalia Maskvos carų ar Lenkijos karalių, ginančių stačiatikybę prieš osmanų spaudimą, bet ir prieš katalikų uniatizmą bei reformacijos protestantizmą Transilvanijoje.

Tai, kas Horezu vienuolyną daro tikrai europiniu paminklu, yra būtent ši kultūrinė sintezė, kurią jis įkūnija. Brėkštančiu stilius, gimęs čia, yra tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Jo architektūra jungia italų renesanso tvarkos principus – proporcingumą, aiškią geometriją, simetriją – su tipišku Atono kalno didžiųjų vienuolynų tipiku ir venecijiečių bei osmanų įtakomis. Stipriausia įtaka, praturtinanti to meto postbizantinę tradiciją, yra italų-kretiečių mokyklos, išsivysčiusios Kretoje venecijiečių valdymo metu, kuri į stačiatikių meną atnešė vėlyvojo renesanso ir vakarietiško baroko elementų.

Didžiosios bažnyčios prieangis, su dešimčia iš akmens iškaltų kolonų ir renesanso stiliaus įkvėptomis kapiteliais, primena venecijiečių rūmų lodžijas prie Canal Grande – Ca' d'Oro ar rūmus prie lagūnos kranto – tuo tarpu arkų su trilobėmis arkadomis ir pintų augalinių motyvų dekoracija išduoda osmanų ir persų įtakas. Sienų tapyba, atlikta 1692–1694 m. graikų meistro Konstantino – garsiosios Horezu tapybos mokyklos įkūrėjo – kartu su Jonu, Andrejumi, Stanu, Neagoe ir Joachimu, pristato unikalią sintezę tarp bizantijos ikonografinės tradicijos ir italų renesanso estetikos, su personažais, apsirengusiais drabužiais, įkvėptais kretiečių meno, praturtintais vakarietiško baroko augaliniais ornamentais.

Ši Horezu tapybos mokykla vienu metu poliarizavo visas vietines kūrybines galias, davusi pradžią srovei ir meninei bendruomenei, kurioje susikristalizavo brėkštančiu stilius. Iš čia Horezu išmokyti meistrai išvyko tapyti Polovragi, Mamu, Surpatele, Cozia, Govora vienuolynų, taip pat Feldelșoiu ir Sărăcinești vienuolių vienuolynų, skleisdami po visą Olteniją ir Munteniją meninę kalbą, gimusią šioje subkarpatinėje aikštėje.

Vienuolyno biblioteka, sukaupta fundatoriaus ir vienuolių mokslininkų, XVIII a. pradžioje buvo viena iš turtingiausių ir vertingiausių Pietryčių Europoje. Ji talpino antikos klasikos veikalus – Homero Odisėją (spausdintą Bazelyje 1541 m.), Euripido tragedijas (Bazelis, 1551), Justiniano I Didžiojo Codex'ui pridėtas Novellae (Paryžius, 1568) – bizantijos istorikų darbus (Anos Komnenos, Laoniko Chalkokondilio, Jono Zonaros, Konstantino Manaseso), graikų-lotynų leidinius iš Du Cange kolekcijos, spausdintus Liudviko XIV laikais, taip pat 38 rankraščius ir 393 įvairiomis kalbomis spausdintas knygas, kurias 1885 m. iškėlė išmoktasis Gr. A. Tocilescu Nacionaliniam muziejui. Tarp jų buvo ir garsieji Brâncoveanu kalendoriai iš 1693, 1695, 1701 ir 1703 m., taip pat gražus pomelnikas. 1708 m. įrašas, esantis virš bibliotekos pastato durų, skelbia: „Dvasinei maistui trokštanti biblioteka, šis knygų namas kviečia į išmintingą praturtėjimą". Ši biblioteka buvo unikali Pietryčių Europoje XVIII a. pradžioje, tikras humanizmo centras, jungiantis bizantinę tradiciją su didžiosiomis Vakarų Europos intelektualinėmis srovėmis.

Galiausiai, reikia paminėti tiesioginį vakarietišką meninį indėlį: Brâncoveanu portretą, sukurtą venecijiečio Alessandro dalla Via, veikiančio Venecijoje, vaizduoja kunigaikštį tipiškoje ankstyvojo baroko monarchų pozoje, su rytietiškais elementais aprangoje – įrodymą susidomėjimo, kurį Europos dvarų rūmai rodė šiam valakų princui. Beje, Brâncoveanu turėjo ryšių su daugybe europiečių menininkų ir intelektualų, o jo dvare Bukarešte ir Horezu veikė meistrai, atvežti iš Italijos, Graikijos ir Rumunijos žemių.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Horezu vienuolynas užima maždaug trijų hektarų plotą ir yra didžiausias viduramžių architektūros ansamblis, išlikęs Valakijoje, unikalus ne tik rumunų architektūroje, bet ir Pietryčių Europos. Ansamblį sudaro kelios dalys, kiekviena išskirtinės meninės vertės, išdėstytos vientisa architektūrine koncepcija, beveik formuojančia kryžių – didžioji bažnyčia centre, o kitos kulto vietos keturiose šonuose.

Didžioji bažnyčia, su Šventųjų Imperatorių Konstantino ir Elenos šventviete – švenčiama gegužės 21 d., šventvietės pasirinkimas glaudžiai susijęs su fundatoriaus vardu –, buvo pastatyta 1690–1693 m. trilobės plano pagrindu, išplėtojant Curtea de Argeș vyskupijos bažnyčios modelį elegantiškesnių formų kryptimi. Pašventinimas įvyko 1693 m. rugsėjo 8 d., dalyvaujant metropolitui Teodosijui. Bažnyčia yra 32 metrų ilgio ir 14 metrų aukščio, su dviem aukštais daugiakampiais bokšteliais – vienu ant navo ir vienu ant prieangio. Specifinis ir novatoriškas elementas yra atviras prieangis, paremtas dešimčia trumpų akmens kolonų, su korintiniais kapiteliais, įkvėptais renesanso stiliaus, sujungtomis arkadomis, surištomis medinėmis virvėmis. Virš arkų yra skliautas, sudarytas iš trijų sferinių kupolų, o virš įėjimo iškyla varpinė-bokštas, talpinantis keturis istorinius varpus, sveriančius nuo 300 iki 1000 kilogramų, trys iš jų turintys įrašytą kunigaikščio vardą.

Bažnyčios fasadai dekoruoti persidengiančiais apvadais, atskirtais turtingu juostiniu ornamentu, ir langais, papuoštais pintos virvės motyvu. Įėjimo durų apvadas yra iš iškalto marmuro, o įrašas talpina Valakijos stemą ir Kantakuzinų šeimos stemą. Bažnyčios viduje yra vertingas sienų tapybos ansamblis, atliktas 1692–1694 m., laikomas vienu iš svarbiausių postbizantinių freskų ansamblių Pietryčių Europoje. Tapyba apima scenas iš Senojo ir Naujojo Testamentų, visuotinius susirinkimus, šventuosius ir, kas ypač įspūdinga, votyvinius paveikslus, vaizduojančius fundatorių Konstantiną Brâncoveanu ir visą jo šeimą – rytinėje prieangio sienoje kunigaikščius Brâncoveni vakarinėje sienoje dešinėje, o bojarus Kantakuzinus vakarinėje sienoje kairėje. Unikali šių votyvinių portretų galerija pristato žmones su plačiu politiniu horizontu ir mokslininkus, nuo Șerbano kunigaikščio ir Konstantino Kantakuzino Stolniko iki Konstantino Brâncoveanu ir jo išmokusių sūnų.

Bažnyčios viduje yra neįkainojamas ikonostasas, iškaltas iš liepų medžio ir paauksuotas, neprilygstamos vertės kūrinys dėl to, kad išliko originalios fundatoriaus laikų ikonos. Monumentalusis ikonostasas, sukurtas 1694 m., yra ponios Marijos Brâncoveanu, kunigaikščio žmonos, dovana. Šalia ikonostasa išsiskiria gražiai iškaltas medinis kunigaikštiškas krėslas (sostas), nešantis Kantakuzinų stemą, suolai ir turtingas polikandras, visi iš fundatoriaus laikų. Sidabriniai žvakidės – iš kurių vienas atvežtas iš Venecijos, o kitas iš Vienos – taip pat yra ponios Marijos dovanos, kiekviena šaka nešanti po stručio kiaušinį. Bažnyčioje taip pat yra sidabrinė dėžutė, pagaminta iš sidabro ir brangakmenių su šventųjų – Šventojo Pantaleimono, Šventojo Apaštalo Andriejaus, Šventojo Prokopijaus, Šventosios Merunijos – relikvijomis, atvežtomis paties kunigaikščio ar Filipo Diakono.

Bažnyčia buvo skirta tapti Brâncoveanu šeimos ir jos giminės nekropoliu. Prieangyje yra įspūdingas kapas, pagamintas iš marmuro ir uždengtas iškalta plokšte, paruoštas kunigaikščiui fundatoriui, bet niekada neįvykdęs savo paskirties – Brâncoveanu buvo palaidotas slapta Šventojo Jurgio bažnyčioje Bukarešte (o dalis jo relikvijų buvo atvežta į Horezu 2014 m., minint 300 metų nuo kankinystės). Pirmasis vienuolyno starysta, archimandritas Jonas, palaidotas pagrindinėje bažnyčioje.

Ligonyčia (ligoninės bažnyčia), įkurta ponios Marijos 1696 m. ir užbaigta 1699 m., buvo nudažyta rumunų meistrų Predo Nicolae ir Ianache. Ji turi paprastą stačiakampį planą, su daugiakampe altoriaus abside ir taip pat daugiakampe bokšteliu ant kubinės bazės. Vakarinėje pusėje atidarytas prieangis, paremtas akmens kolonų, o freskų tapyba, atlikta Predos ir Marino 1696–1697 m., išlikusi optimaliomis sąlygomis. Iš ikonografinės temos neiškrenta Šventieji Imperatoriai Konstantinas ir jo motina Elena, taip pat Brâncoveanu šeimos atvaizdai.

Šventųjų Apaštalų vienuolių vienuolynas, esantis maždaug 50 metrų į šiaurę nuo didžiosios bažnyčios, buvo įkurtas 1698 m. didžiojo starystos Jono Archimandrito ir nudažytas Juozapo ir Jono 1700 m. Šventojo Stepono vienuolių vienuolynas, pastatytas 1703 m. pagal kunigaikščio vyriausiojo sūnaus vardą, buvo nudažytas Ianache, Istrate ir Harinte. Paraklisas, esantis vakarinės pusės viduryje ir pastatytas 1697 m., laikomas vienu iš reprezentatyviausių brėkštančiu epochos paminklų, turintis įspūdingą freskų tapybą, atliktą meistrų Predos ir Marino.

Ypatingas architektūrinis papuošalas, unikalus visuose rumunų vienuolynuose, yra Dionisijaus Bălăcescu paviljonas, pastatytas 1725–1753 m. igumeno Dionisijaus Bălăcescu, pajėgaus starystos ir tikro fundatoriaus, meno mylėtojo. Sukurtas akmenskaldžio Juozapo, paviljonas yra vakarinėje ląstelių pusėje, link pietinio krašto, ir dekoruotas iš akmens iškaltomis kolonomis ir balustradomis, gausiai ornamentuotomis augaliniais motyvais – tikra akmens nėrinė, kurioje įmontuoti heraldiniai ženklai. Išspręstas tūriškai ir skulptūriškai baroko dvasia, paviljonas tapo modeliu, iliustruojančiu postbrėkštančiu meną ir architektūrą.

Buvusiuose kunigaikštiškuose namuose – pietinėje pusėje, antrame aukšte, sudarytuose iš gražiai skliautuotų salių su sferiniais kupolais ant ilgų arkų, paremtų monumentaliomis akmens kolonomis su iškaltomis kapiteliais ir bazėmis – šiandien eksponuojama išskirtinė muziejinė kolekcija. Horezu vienuolyno Bažnytinis muziejus, įrengtas trijose salėse, talpina senas ant medžio tapytas ikonas, retas knygas, sidabrinius žvakidžius, liturginius audinius, siuvinius ir kitus kulto objektus, daugiausia datuojamus XVI–XIX a. Tarp išskirtinių eksponatų yra epitrachilis, pagamintas Horezu siuvinių dirbtuvėse, dekoruotas šešiais registrais, vaizduojančiais Deesį ir Dievo Motiną soste, Apaštalus Petrą ir Paulių šalia Šventųjų Imperatorių Konstantino ir Elenos, Bažnyčios hierarchus, keturis evangelistus ir karo šventuosius, taip pat Konstantiną Brâncoveanu su sūnumis Konstantinu ir Steponu bei ponią Mariją su sūnumis Radu ir Matei – įspūdingas kūrinys, gausiai dekoruotas augaliniais ir gėlių motyvais, pagamintas iš paauksuoto sidabro siūlo ir perlų.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Horezu vienuolyno istorija yra neatsiejama nuo tragiško jo fundatoriaus Konstantino Brâncoveanu likimo, kurio gyvenimas ir mirtis giliai paveikė Rytų krikščioniškosios Europos sąmonę. Pagal vietinę tradiciją, pavadinimas „Hurezi" kilo iš huhurezų – naktinių paukščių su ypač spalvingu plunksnų apdaru – kurie dainavo naktimis, kai Brâncoveanu samdyti meistrai dirbo prie vienuolyno statybos. Pasakojama, kad dėl turkų budrumo statybininkai buvo priversti dirbti daugiau naktį, kai girdėjosi tik šių paukščių balsai, o vietos ramybę drumzdavo tik jų daina.

Įrašas virš didžiosios bažnyčios durų, iš dalies išlikęs, išreiškia šventą fundatoriaus norą, skolindamasis žodžius iš Psalmisto: „Neįžengsiu į savo namų būstą, nesilsėsiu ant savo lovos poilsiui, neduosiu miego savo akims ir poilsio savo vokams ir savo smilkiniams poilsio, kol nerasiu Viešpaties vietos ir Dievo Jokūbo būsto". Ši malda, ištarta kunigaikščio, žinojusio, kad jo likimas buvo nesaugus prieš osmanų įtarimus, įgauna pranašišką dimensiją.

Brâncoveanu gyvenimo drama išsipildė Konstantinopolyje, Osmanų imperijos sostinėje. 1714 m. balandį, prieš Velykas – momentą su stipria simboline įkrova – kunigaikštis buvo nušalintas ir išvežtas į Konstantinopolį kartu su visa šeima ir ištikimu patarėju Ianache Văcărescu. Ten jis buvo tardomas, kankinamas ir žeminamas, kaltinamas slaptais ryšiais su Portos priešais – su Habsburgais iš Vienos, su carine Rusija, su Lenkija ir Venecija – korespondencija su Viena ir Maskva, kurioms jis tariamai teikė informaciją apie osmanus, žemių pirkimu ir rūmų statyba užsienyje, pinigų deponavimu Vienos ir Venecijos bankuose, ir net monetų kaldinimu su savo atvaizdu.

1714 m. rugpjūčio 15 d., dieną, kai jam sukako 60 metų – ir kuri sutapo su Dievo Motinos Ėmimo į dangų švente, jo Horezu fundacijos globėja – Konstantinas Brâncoveanu buvo nukirsdintas Konstantinopolyje kartu su keturiais savo sūnumis: Konstantinu (20 metų), Steponu (18 metų), Radu (11 metų) ir Matei (3 metų), taip pat su patarėju Ianache Văcărescu. Prieš egzekuciją jiems buvo pasiūlyta malonė, jei sutiktų pereiti į islamą – pasiūlymą, kurį jie oriai atsisakė, likdami tvirti stačiatikių tikėjime. Jų kūnai buvo išmesti į jūrą, o keli tikintys žvejai sugebėjo ištraukti kunigaikščio kūną, kuris buvo slapta palaidotas jo fundacijoje Halki saloje.

Šis kankinystė pavertė Brâncoveanu šeimą krikščioniškojo pasipriešinimo osmanų priespaudai simboliu, o jo atmintis išliko gyva Rytų stačiatikių europinėje sąmonėje. 1992 m. birželį Rumunijos Stačiatikių Bažnyčia kanonizavo Konstantiną Brâncoveanu ir keturis jo sūnus kartu su patarėju Ianache, nustatydama rugpjūčio 16 d. kaip šventės dieną Stačiatikių kalendoriuje. 2014 m., minint 300 metų nuo kankinystės Konstantinopolyje, dalis kunigaikščio relikvijų buvo atvežta į Horezu vienuolyną, taip pažymint jo dvasinį sugrįžimą į fundaciją, kurią jis taip mylėjo.

Po fundatoriaus mirties vienuolynas patyrė neramių laikų. Austrijos-turkų karo 1716–1718 m. metu, vėliau po 1738 m. žemės drebėjimo ir ypač rusų-turkų karo 1787–1789 m. metu, kai Rumunijos kunigaikštystės buvo paverstos kovos laukais, Horezu ansamblį užėmė osmanų kariai, pavertę bažnyčią, ligoninę ir kitus vienuolių vienuolynus kalėjimu ir arklių tvartu. Originalios freskos buvo pajuodusios nuo kareivių uždegtų laužų dūmų, reikėjusios vėlesnių kruopščių restauracijų.

Po 1827 m., kai didysis banas Grigore Brâncoveanu, kunigaikščio proanūkis, ėmėsi būtinų remontų, ir po plėtros, atliktos starystos Hrisanto 1829–1854 m., vienuolynas buvo restauruotas 1907–1912 m. ir vėl 1954–1964 m. Didelė restauracija įvyko 1960–1978 m., kai buvę kunigaikštiški namai buvo paversti muziejumi. 1872 m. vienuolynas perėjo iš vienuolių bendruomenės į vienuolių bendruomenę, likdamas ir šiandien aktyviu moterų vienuolynu, šventai prižiūrimu vienuolių bendruomenės.

Įspūdinga asmenybė buvo igumenas Dionisijus Bălăcescu (1753), kuriam priklauso jo vardu pavadintas paviljonas – unikali konstrukcija rumunų vienuolyno architektūroje, puikus baroko meno akmenyje pavyzdys. Kitas įsimintinas starysta buvo archimandritas Jonas, pirmasis vienuolyno igumenas, turėjęs tiesioginį dalyvavimą ansamblio statyboje ir įkūręs Šventųjų Apaštalų vienuolių vienuolyną.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Horezu vienuolynas šiandien yra aktyvus vienuolynas, vienuolių bendruomenė, atviras lankytojams iš viso pasaulio. Europos keliautojui, norinčiam atrasti šį pasaulio paveldo paminklą, patirtis prasideda dar nacionaliniame kelyje DN 67, jungiančiame Râmnicu Vâlcea su Târgu Jiu. Išvažiavus iš Horezu miesto – žinomo visame pasaulyje dėl savo keramikos tradicijos, taip pat įtrauktos į UNESCO nematerialųjį paveldą – kelio ženklai nukreipia į Romanii de Jos kaimą ir į Mănăstirii gatvę. Prieiga yra lengva bet kokiam automobiliui, o automobilių stovėjimo aikštelė yra prieinamoje zonoje, nors savaitgaliais, švenčių dienomis ir turistų sezono metu gali tapti perpildyta.

Įėjimas į vienuolyno kiemą yra nemokamas, o savanoriškos aukos yra laukiamos ir prisideda prie komplekso priežiūros. Už fotografavimą viduje imamas nedidelis mokestis (maždaug 5 lejai). Lankymo programa paprastai yra kasdien nuo 8:00–20:00 vasarą ir 9:00–17:00 žiemą, o muziejaus – įsikūrusio buvusiuose kunigaikštiškuose namuose pietinėje pusėje, antrame aukšte – programa yra orientacinė nuo 09:00 iki 19:00, rekomenduojama patikrinti atvykus. Daugiau informacijos galite gauti susisiekę su vienuolynu telefonu 0250.860.071 (kontaktinis asmuo: vienuolė Kotryna).

Rekomenduojamas laikas pilnam apsilankymui yra mažiausiai 60–90 minučių, tačiau norint visiškai pasimėgauti visu kompleksu – didele bažnyčia, ligonine, dviem vienuolių vienuolynais, paraklisu, Dionisijaus paviljonu ir muziejumi – patartina skirti nuo pusantros iki dviejų valandų. Lankytojų prašoma laikytis padoraus aprangos, tinkamos aktyviam stačiatikių kulto vietai, ir laikytis fotografavimo taisyklių, nurodytų vietoje. Dalyvavimas religinėse apeigose – ypač Vakarinėje ar Liturgijoje – suteikia ypatingą dvasinę patirtį, leidžiančią išgirsti bizantijos giesmes autentiškame XVII a. architektūriniame kontekste.

Lankytojo patirtis prasideda praeinant po varpinės-bokšto skliautu, pro didžiuosius medinius vartus, apkaltus geležimi, išsaugotus originalioje formoje. Vidiniame kieme lėtas pasivaikščiojimas atskleidžia išskirtinę ansamblio darna: prieangius su arkadomis, iškaltas kolonas, langus su pintos virvės motyvais, daugiakampius bokštelius, kylančius į dangų. Didžioji bažnyčia, su Šventųjų Imperatorių Konstantino ir Elenos šventviete, įspūdinga savo harmoningomis proporcijomis ir fasadų dekoratyvine gausa. Viduje originalios 1692–1694 m. freskos sukuria gilios pamaldumo atmosferą, tuo tarpu liepų medžio paauksuotas ikonostasas, kunigaikštiškas krėslas su Kantakuzinų stemą ir sidabriniai žvakidžiai – atvežti iš Venecijos ir Vienos – atskleidžia rafinuotą fundatoriaus skonį ir jo ryšius su didžiaisiais Europos kultūros centrais.

Ligoninės lankymas, mažiau žinomas bet taip pat meniniu požiūriu vertingas, suteikia galimybę pasigrožėti Predos ir Marino freskų tapyba. Šventųjų Apaštalų vienuolių vienuolynas ir Šventojo Stepono vienuolių vienuolynas, esantys netoliese, užbaigia išskirtinės apimties vienuolyno komplekso vaizdą. Dionisijaus paviljonas, su savo akmens nėrine ir įmontuotais heraldiniais ženklais, yra architektūrinė staigmena, džiuginanti bet kurio meno mylėtojo akį. Muziejus, įrengtas trijose salėse iš buvusių kunigaikštiškų namų, talpina ikonų ant medžio, retų knygų, kulto objektų ir liturginių siuvinių kolekcijas, daugiausia datuojamas XVI–XIX a., suteikdamas perspektyvą apie turtingą paveldą, sukauptą per šimtmečius.

Pagrindinės šventės, į kurias verta atvykti, yra vienuolyno šventvietė – gegužės 21 d., Šventieji Imperatoriai Konstantinas ir Elena – ir Šventojo Konstantino Brâncoveanu diena – rugpjūčio 16 d., kai švenčiama kartu su jo sūnumis ir patarėju Ianache. Taip pat dalyvavimas Vakarinėje apeigose ar Liturgijoje suteikia galimybę išgirsti bizantijos giesmes autentiškame kontekste, toli nuo turistų šurmulio.

Horezu vienuolynas integruojasi į išskirtinį Oltenijos po kalnu kultūrinį maršrutą. Netoliese yra daugybė kitų vertingų vienuolynų ir vienuolių vienuolynų: Cozia vienuolynas, Govora vienuolynas, Bistrița vienuolynas, Arnota vienuolynas, Dintr-un Lemn vienuolynas (su pirmąja akmens medžio bažnyčia pasaulyje), Pătrunsa vienuolynas, Polovragi vienuolynas, Băile Olănești kurortas ir Băile Govora kurortas. Horezu miestas, su savo keramikos tradicija, įtraukta į UNESCO nematerialųjį paveldą, suteikia galimybę įsigyti tradicinių keramikos dirbinių, pagamintų vietos meistrų pagal šimtmetines technikas.

Tiems, kurie nori giliau ištirti šios vietos europines sąsajas, rekomenduojama aplankyti Râmnicu Vâlcea miestą (maždaug 50 km į rytus), su apskrities istorijos muziejumi ir daugybe kitų istorinių paminklų, arba Târgu Jiu miestą, su Konstantino Brâncuși sukurtu skulptūriniu ansambliu – kitu Rumunijos kultūros milžinu, kuris, kaip ir Brâncoveanu, sugebėjo sukurti tiltą tarp vietinės tradicijos ir visuotinio meno.

Horezu vienuolynas, per visus šiuos šimtmečius, išlieka vieta, kur Europos istorija – su savo didžiosiomis imperijomis, su savo renesansu, su savo baroku, su savo religine drama ir humanistiniais siekiais – susitinka su gilia Rytų stačiatikybės dvasingumu. Šiuolaikiniam europiečiui keliautojui, žengiančiam pro šio vienuolyno vartus, tai reiškia įžengti į bendros kultūrinės atminties šventovę, kur kiekvienas akmuo, kiekviena freska, kiekviena ikona ir kiekviena sena knyga kalba apie civilizaciją, kuri mokėjo sujungti tikėjimą su grožiu, tradiciją su naujovėmis, Rytus su Vakarais.