Transalpina – Karališkasis kelias

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Pietų Karpatų širdyje, ten, kur Parungo kalnai išdidžiai kyla į dangų, driekiasi vienas įspūdingiausių Pietryčių Europos kelių inžinerijos pasiekimų: Transalpina, nacionalinis kelias DN 67C. Šis kelias, dar žinomas kaip „Karališkasis kelias", yra ne tik aukščiausias Rumunijos kelias, pasiekiantis svaiginantį 2 145 metrų aukštį Urdele perėjoje, bet ir Europos kultūros paveldo paminklas, siūlas, jungiantis tūkstantmečių civilizacijas į vieną asfalto juostą, vingiuotą kalnų ketera.

2026 metais Transalpina įtvirtina savo, kaip elitinės Europos paskirties vietos, statusą, užimdama penktą vietą prestižiniame reitinge, kurį sudarė bendrovė Avis ir pristatė Euronews Travel, analizavusi vingiuotus ir vaizdingus kelius visoje Europoje. Surinkusi 73 iš 100 taškų, Rumunijos kelias aplenkia garsias trasas iš Šveicarijos, Prancūzijos ir Austrijos, atsidurdama šalia legendinio Stelvio perėjos iš Italijos (pirma vieta, 2 757 m aukštis ir 685 vingiai), iš įspūdingo Furka perėjos Šveicarijoje (garsaus dėl pasirodymo Jameso Bondo filme „Auksapirštis"), iš Grossglockner aukštikalnių kelio Austrijoje ir iš Trollstigen Norvegijoje. Šis tarptautinis pripažinimas pastato Transalpiną į didžiųjų žemyno alpinių kelių gretas, šalia perėjų, kurios darė istoriją dar nuo romėnų epochos.

Būdama 148 kilometrų ilgio, Transalpina kerta keturias apskritis – Goržą, Valčą, Sibiu ir Albą – ir jungia du istoriškai skirtingus pasaulius: Olteniją su jos tūkstantmečių piemenų tradicijomis ir Transilvaniją su jos sudėtingu kultūriniu paveldu, šimtmečiais formuotu rumūnų-vengrų-saksų sambūvio. Maždaug 20 kilometrų atkarpoje, Goržo ir Valčos apskrityse, kelias įgauna tikros „keteros kelio" pobūdį, eidamas vos keliais metrais nuo išdidžių Dengheru (2 084 m), Păpușa (2 136 m), Urdele (2 228 m), Iezer (2 157 m) ir Muntinu (2 062 m) viršukalnių, siūlydamas kvapą gniaužiančius vaizdus ir unikalų pojūtį vairuoti „galva debesyse".

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Transalpinos istorija yra giliai įsišaknijusi didžiuosiuose Europos istorijos srautuose, prasidedant romėnų antika ir tęsiantis per modernias epochas su habsburgų, vokiškomis ir karališkomis-monarchinėmis įtakomis. Šio kelio pradžia pasiklysta laiko migloje, tačiau istoriniai dokumentai liudija, kad trasa atitinka vadinamąjį „Strateginį IV romėnų koridorių", pastatytą romėnų legionų dako karų metu (101–106 m. po Kr.) valdant imperatoriui Trajanui. Šis kelias buvo dalis išplėsto romėnų karinių kelių tinklo, žinomo kaip Via Militaris, jungusio imperijos provincijas ir leidusio greitą kariuomenės ir komunikacijų judėjimą tarp Romos ir imperijos sienų. Romėnų legionai, eidami link Sarmizegetuza Regia užkariavimo, Decebalo dako karalystės sostinės, atidarė kelius per Karpatų miškus, o Transalpina, istorikų teigimu, yra vienas seniausių strateginių maršrutų Europoje, turintis daugiau nei 1 900 metų istoriją.

Po Romos imperijos žlugimo trasa toliau buvo naudojama, virsdama į transhumancijos taką, liaudyje žinomą kaip „Drakono takas". Sibiu krašto piemenys su savo avių bandomis eidavo šiuo siauru ir pavojingu keliu per kalnus, kad pasiektų ganyklas Valakijoje, taip išsaugodami tūkstantmečių sezoninės migracijos tradiciją, primenančią piemenų maršrutus Šveicarijos Alpėse ar Pirėnuose.

Naujas šio kelio istorijos puslapis atsiveria XVIII amžiuje, kai Oltenija patenka į Habsburgų imperijos valdžią po Passarowitz taikos (1718). Savo fundamentaliame veikale „Oltenijos istorija valdant austrams (1718–1739)" istorikas Constantin C. Giurescu rodo, kad jau 1731 metais austrų valdžia siūlė pastatyti transkarpatinį kelią per senąjį transhumancijos kelią, jungusį Transilvaniją su Oltenija. Inžinierius majoras I.C. Weiss, išsiųstas kartografuoti provinciją, parengė tvirtovių ir strateginių kelių planus, o 1731 metais pateikė Sibiuje išsamias ataskaitas dėl kelio, prieinamo vežimams ir sunkiems kroviniams, tarp dviejų provincijų, statybos. Ši habsburgų iniciatyva atspindėjo Austrijos imperijos ekspansionistinę politiką, siekusią integruoti užkariautas teritorijas į savo ekonominį ir karinį tinklą, panašiai kaip Romos imperija statė savo kelius ar kaip Napoleonas XIX amžiuje įgyvendino didžiąsias prancūzų imperijos magistrales.

Tačiau habsburgų svajonė turėti modernų transkarpatinį kelią tuo laikotarpiu neišsipildė, o Oltenija 1739 metais, po Belgrado taikos, grįžo į Osmanų valdžią. Tik tarpukario laikotarpiu, kai Didžioji Rumunija konsolidavosi kaip vieninga nacionalinė valstybė, Transalpina turėjo patirti savo didingą atgimimą. Atsižvelgdamas į Pirmojo pasaulinio karo pamokas, Rumunijos karalius Karolis II norėjo turėti strateginį kelią, skirtą arklių traukiamai kalnų artilerijai, kuriuo galėtų judėti kariuomenė tarp Valakijos ir Transilvanijos. Nustatant kelio trasą, ministras pirmininkas Gheorghe Tătărescu asmeniškai išvyko į kalną iš Novaci į Lotru, lydimas 20 raitelių iš Novaci, vadovaujamų mokytojo Ion D. Giurgiulan, taip pažymėdamas naujos šios trasos epochos pradžią.

Karaliaus nuspręsti atstatymo darbai vyko 1934–1939 metais, įtemptame geopolitiniame kontekste, kai Europa artėjo prie Antrojo pasaulinio karo. Kelio atidaryme 1939 metais dalyvavo pats karalius Karolis II, lydimas būsimo karaliaus Mykolo, taip pat ministras pirmininkas Gheorghe Tătărescu ir jo žmona Arethia. Jie nuvažiavo visą kelio trasą visureigiu, prie vairo sėdint pačiam karaliui Karoliui II, simboliniu gestu, žyminčiu šio projekto strateginę ir nacionalinę svarbą. Po atidarymo kelias buvo žinomas kaip „Karališkasis kelias" arba „Karaliaus kelias", pavadinimas, galutinai pakeitęs senąjį „Drakono taką" ir sąmoningai primenantis didžiųjų Europos karališkųjų kelių tradiciją, nuo Prancūzijos karalių iki Austrijos imperatorių.

Paradoksalu, Transalpinos istoriją taip pat žymi vokiečių karinė buvimas. Tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių armija – pirmiausia Vokietijos imperijos, vėliau Vermachtas – atstatė ir išgrindė šį kelią dėl strateginių karinių priežasčių. Antrojo pasaulinio karo metu, kai Rumunija buvo sąjungininkė su nacistine Vokietija, vokiečių karo inžinieriai naudojo šį prieigos kelią kariuomenės ir karo medžiagos transportavimui tarp frontų rytuose ir pietryčių Europoje. Šis ryšys su vokiečių karine inžinerijos tradicija – garsėjančia kelių statyba ekstremaliomis sąlygomis, nuo Autobahnų iki Bavarijos ir Austrijos alpinių kelių – suteikė Transalpinai tvirtą techninį pobūdį, atsparų laikui, leidusį jai išlikti iki šių dienų.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Transalpina yra tikras kalnų kelių inžinerijos šedevras, įspūdingas dialogas tarp žmogaus ir gamtos, vykstantis virš 2 000 metrų aukštyje. Per savo 148 kilometrus kelias kyla ir leidžiasi per retai sutinkamos laukinės gamtos peizažus, kertdamas keturias apskritis ir siūlydamas vaizdus, galinčius varžytis su įspūdingiausiais Vidurio Europos alpiniais keliais. Įspūdingiausia atkarpa driekiasi tarp Rânca kurorto ir Obârșia Lotrului, maždaug 20 kilometrų, kur kelias įgauna „keteros kelio" pobūdį, eidamas nedideliu atstumu nuo išdidžių Parungo kalnų viršukalnių.

Urdele perėja, esanti 2 145 metrų aukštyje, yra aukščiausias viso trasos ir viso Karpatų kalnų grandinės taškas automobilių eismui. Iš čia panorama atsiveria į visas keturias pasaulio puses, apimdama alpines keteras, gilius slėnius ir plynaukštes, apgaubtas rūko ar švytinčias saulėje. Giedromis dienomis galima įžiūrėti Retezat kalnus vakaruose, Făgăraș kalnus rytuose ir visą Transilvanijos įdubą iki Rytų Karpatų. Ši strateginė padėtis padarė Urdele perėją per šimtmečius gyvybiškai svarbiu perėjimo tašku tarp dviejų šalies dalių, „susitikimo vieta" tarp kultūrų ir civilizacijų.

Išilgai trasos Transalpina kaupia išskirtinį gamtos paveldą, įtrauktą į kelias saugomas Natura 2000 teritorijas. Gâlcescu ežeras, esantis 1 950 metrų aukštyje, yra didžiausias ledyninis ežeras Goržo zonoje, 230 metrų ilgio, 165 metrų pločio ir maksimalaus 10 metrų gylio. Šis ežeras, paskelbtas gamtos paminklu ir įtrauktas į geologinę, floristinę ir kraštovaizdinę gamtos rezervaciją dar 1932 metais, yra kvartero ledynmečio epochos relikvija, tylus liudytojas paskutinio didžiojo apledėjimo, dengusio Karpatų kalnus. Vos dešimties minučių ėjimo pėsčiomis nuo Obârșia Lotrului kabanos yra įspūdingas Drakonų krioklys, 12 metrų aukščio vandens kritimas, savo vardą gavęs iš senų vietinių legendų. Toliau Iezer ežeras, esantis 1 900 metrų aukštyje netoli Gilort upės ištakų, papildo šį pasakišką peizažą, siūlydamas idilišką aplinką žygiams ir apmąstymams.

Šiaurinėje kelio pusėje, netoli Oașa ežero, driekiasi stulbinančio grožio peizažas, įamžintas rumunų literatūroje didžiojo rašytojo Mihail Sadoveanu. Čia, Frumoasa slėnyje, Șureanu kalnuose, yra buvusi Sadoveanu medžioklės kabana, pastatyta 1927 metais, kur jis traukdavosi rašyti ir medžioti, toli nuo sostinės šurmulio. Vieta, Sadoveanu pavadinta „Rojumi Frumoasa slėnyje" arba „Rojumi prie Mažosios Oașa", įkvėpė tokius kūrinius kaip „Frumoasa slėnis" (1938) ir „Pasakojimai iš Bradu' Strâmb" (1941), knygos, padariusios šių vietų grožį žinomą visame pasaulyje. Šiuo metu tiek Sadoveanu kabana, tiek senoji Oașa kabana ir garsusis kreivasis eglė yra po Oașa užtvankos vandenimis, kaupiamojo ežero ypatingo grožio, su skaidriais vandenimis, kuriuose atsispindi dangus.

Kelio modernizavimas, pradėtas 2009 metais ir iš dalies užbaigtas, buvo nemažas finansinis ir techninis įsipareigojimas, konkurso būdu paskelbta investicija siekė 1,3 milijardo leių. Tačiau Transalpina išlieka „statomas kelias" juridine prasme, su eismo apribojimais ir trūkumais saugos elementų atžvilgiu tam tikrose atkarpose, ypač tarp Obârșia Lotrului ir Oașa užtvankos. Šis paradoksalus statusas – modernaus, bet vis dar statomo kelio – atspindi administracines ir finansines sunkumus ambicingo projekto saugomoje Natura 2000 zonoje, kur Europos teisės aktai reikalauja griežtų poveikio aplinkai studijų, kurios Transalpinos atveju iš pradžių buvo praleistos, sukeldamos aplinkosaugos skandalą Europos lygmeniu.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Transalpina yra apgaubta legendų ir pasakojimų, suteikiančių jai paslaptingumo ir žavesio aurą. Seniausia iš jų yra „Drakono takas", pavadinimas, primenantis trasos pavojų ir laukinumą laikais, kai tai tebuvo siauras takelis, išmintas avių kanopų ir piemenų batų. Sakoma, kad pavadinimas kilo iš to, kad tamsiomis naktimis vėjas švilpdavo per uolas bauginančiu būdu, arba kad piemenys, eidami čia su bandomis, sutikdavo laukinius gyvūnus, tokius kaip vilkai ir lokiai, sukurdami pasakojimus apie blogąsias dvasias, kurios tykodavo naktimis.

Kita vietinė legenda, perduodama iš kartos į kartą, teigia, kad XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje kiekviena šeima iš kaimų prie trasos dalyvavo statant kelio atkarpą, pagal savo fizines ir finansines galimybes. Taigi kelias būtų pastatytas „žmonių rankomis", kiekvienas šeimininkas prisidėdamas darbu ir medžiagomis, ankstyvas bendruomenės solidarumo pavyzdys, primenantis kolektyvinės statybos tradicijas Šveicarijos ar Bavarijos alpiniuose kaimuose.

Asmenybė, labiausiai susijusi su Transalpina, išlieka karalius Karolis II, tas, kuris 1939 metais atidarė „Karaliaus kelią". Karalius, aistringas automobilių ir techninės pažangos entuziastas, norėjo, kad šis kelias būtų ne tik karinė komunikacijos priemonė, bet ir Rumunijos modernizacijos simbolis, šalies gebėjimo įgyvendinti didelius infrastruktūros darbus, prilygstančius Vakarų šalių. Atidarymo dieną karališkoji kolona, vadovaujama paties Karolio II prie vairo, nuvažiavo visą trasą nuo Novaci iki Săliște, aštuonių valandų kelionę, kuri šiandien įveikiama maždaug per tris valandas. Jaunojo princo Mykolo, būsimo karaliaus Mykolo I, buvimas šalia tėvo pažymėjo dinastinės tęstinumo ir vilties momentą šalies ateičiai, laikotarpiu, kai karo debesys jau rinkosi Europos horizonte.

Kita emblematiška figūra yra ministras pirmininkas Gheorghe Tătărescu, tas, kuris, būdamas vyriausybės vadovu, asmeniškai koordinavo teritorijos žvalgymą ir atidarė statybos darbus Novaci plynaukštėje. Kartu su juo mokytojas Ion D. Giurgiulan ir 20 raitelių iš Novaci atidarė kelią darbininkams, kurie turėjo paversti takelį karališkuoju keliu. Šie žmonės, daugiausia anonimiški, atstovauja pionierių dvasią, tų, kurie padėjo petį statant veikalą, kuris turėjo išlikti šimtmečiais.

Negalima nepastebėti ir literatūrinės asmenybės Mihail Sadoveanu, didžiojo rumunų rašytojo, radusio Transalpinos peizažuose įkvėpimą kai kuriems gražiausiems rumunų literatūros puslapiams. Jo kabana prie Oașa, pastatyta 1927 metais draugo Ionel Pop pasiūlytoje žemėje, buvo liudininkė ramių kūrybos vakarų, bet ir prieglobsčio momentų per sąjungininkų bombardavimus Bukareštui 1944 metų vasarą. Sadoveanu aprašė šias vietas kaip „laukinių žvėrių karalystę, kiek tęsiasi kalnai ir miškai", o jo kūriniai lemiamai prisidėjo prie šių vietų populiarinimo kaip visuotinės vertės turistinių paskirties vietų.

Dramatiškas lūžio momentas neseniai Transalpinos istorijoje yra aplinkosaugos skandalas, lydėjęs modernizavimo darbus, pradėtus 2009 metais. Nacionalinė aplinkos apsaugos agentūra (ANPM) patvirtino, kad darbai vyko be aplinkosaugos leidimo, prašymas buvo atmestas 2011 metų spalį, nes darbai jau buvo įvykdyti daugiau nei 80 procentų. Pagal Europos teisės aktus, konkrečiai ES Tarybos direktyvą Nr. 85/337/EEB, aplinkosaugos leidimas negali būti išduotas atgaline data, o jam gauti buvo būtina atlikti poveikio aplinkai studiją, procedūrą, praleistą prieš pradedant darbus. Šis skandalas išryškino įtampą tarp infrastruktūros plėtros ir gamtos paveldo apsaugos, diskusiją, kuri išlieka aktuali visoje Europoje, nuo greitkelių projektų per Alpes iki tų Karpatuose.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Šiuolaikiniam keliautojui, norinčiam patirti Transalpinos magiją 2026 metais, būtina žinoti eismo grafiką ir kelių institucijų nustatytus apribojimus. Būdama aukštikalnių kalnų kelias, Transalpina yra uždaryta žiemos laikotarpiu alpinėje atkarpoje, ypač tarp Rânca kurorto ir Obârșia Lotrului, atkarpa, kuri lieka padengta sniegu daugiau nei šešis mėnesius per metus, paprastai nuo lapkričio iki gegužės. Oficiali eismo atidarymo data skiriasi priklausomai nuo metų, atsižvelgiant į oro sąlygas ir sniego tirpimą, nustatoma CNAIR komisijos po kelio būklės įvertinimo.

2026 metais automobilių eismas atkarpoje tarp Rânca (km 34+800) ir Curpăt (km 79+200) buvo oficialiai atnaujintas penktadienį, 2026 metų gegužės 29 dieną, nuo 09:00 valandos, po komisijos, sudarytos iš CNAIR, DRDP Craiova ir DRDP Cluj atstovų, patikrinimų. Iki 2026 metų birželio 30 dienos eismas leidžiamas laiko intervalais nuo 09:00 iki 20:00, o nuo liepos 1 iki rugpjūčio 31 dienos grafikas pratęsiamas nuo 07:00 iki 21:00 valandos. Nuo rugsėjo 26 dienos grafikas vėl sutrumpinamas iki 09:00–18:00 intervalo. Galutinis uždarymas žiemai paprastai įvyksta spalio antroje pusėje, 2025 metais buvo paskelbtas spalio 20 dienai, tačiau tiksli 2026 metų data bus nustatyta institucijų pagal oro sąlygas.

Eismo apribojimai yra griežti ir turi būti kruopščiai laikomasi. Keteros atkarpoje maksimalus leidžiamas greitis yra tik 30 km/val., o prieiga draudžiama transporto priemonėms, kurių maksimali leistina bendra masė viršija 3,5 tonos. Šios priemonės būtinos eismo saugumui siaurame kelyje, su staigiais vingiais ir kintamu matomumu dėl dažno rūko šitame aukštyje. Kelio teisinis režimas išlieka „statomas kelias", eismas vyksta dienos metu ir savo rizika, su laikinomis kelio žymomis tam tikrose atkarpose.

Klasikinis visiško Transalpinos pervažiavimo maršrutas prasideda Novaci mieste, Goržo apskrityje, istoriniame centre su piemenų tradicijomis ir dako legendomis, įsikūrusiame Parungo kalnų papėdėje. Iš čia kelias kyla į Rânca kurortą, esantį 1 600 metrų aukštyje, aukščiausią kalnų kurortą Rumunijoje, rojų slidininkams žiemą ir žygeiviams vasarą. Rânca siūlo daugybę apgyvendinimo galimybių, nuo modernių viešbučių iki tradicinių svečių namų, ir restoranų, kur galima mėgautis regiono patiekalais: bulz, mamalyga su sūriu ir grietine, rūkytomis dešrelėmis ir šviežia upėtakio žuvimi.

Iš Rânca kelias tęsiasi į šiaurę, kildamas į Urdele perėją, trasos aukščiausią tašką 2 145 metrų aukštyje. Čia sustojimas yra privalomas, norint pasigrožėti 360 laipsnių panorama virš alpinių keterų. Netoliese yra Muntinu plynaukštė, kur vietinių prekybininkų prekystaliai siūlo suvenyrus, tradicinius produktus ir šiltus užkandžius. Leidžiantis į Obârșia Lotrului, kelias praeina pro Gâlcescu ežerą, pasiekiamą maždaug dviejų valandų žygio raudonos juostos ženklu, ir pro Drakonų krioklį, esantį vos dešimties minučių ėjimo nuo Obârșia Lotrului kabanos.

Tęsiant į šiaurę, kelias praeina pro Oașa užtvanką ir Oașa ežerą, kaupiamąjį ežerą ypatingo grožio, apsuptą eglių ir eglių miškų, kur atsispindi dangus ir kur galima žvejoti arba plaukioti valtimi. Čia yra ir buvusi Mihail Sadoveanu kabana, dabar po ežero vandenimis, bet zona išlaiko literatūrinę ir dvasinę didžiojo rašytojo aurą. Iš Oașa ežero kelias leidžiasi į Sebeș slėnį, eidamas per vietoves su saksų ir rumūnų tradicijomis, iki Sebeș miesto, Alba apskrityje, vieno seniausių Transilvanijos miestų, su įspūdinga viduramžių pilimi ir Evangelikų bažnyčia, gotikos architektūros paminklu.

Tiems, kurie nori tyrinėti ir aplinkines vietas, zona siūlo daugybę papildomų objektų: Moterų urvas ir Polovragi urvas, esantys netoli Novaci, su įspūdingomis karstinėmis formacijomis ir legendomis apie haidukų paslėptus lobius; Oașa vienuolynas ir Obârșia Lotrului vienuolynas, izoliuotos stačiatikių kulto vietos kalnuose, tikros dvasinės ramybės oazės; Transalpina ir Șureanu slidinėjimo kurortai, žiemos sporto mėgėjams. Be to, kiekvienais metais rugsėjo mėnesį vingiuotoje atkarpoje tarp Novaci ir Rânca vyksta Nacionalinis greičio kalnuose čempionatas, Rânca etapas, renginys, pritraukiantis automobilių sporto entuziastus iš visos šalies ir iš Europos.

Transalpina išlieka ne tik kelias, bet visa patirtis, kelionė per laiką ir erdvę, jungianti romėnų antiką su Europos dabartimi, laukinę gamtą su žmogaus civilizacija, ir Olteniją su Transilvanija vienu kalnų įkvėpimu. Europos keliautojui, ieškančiam autentiškumo, nuotykių ir nepaliestos grožio, Transalpina yra neprilygstama paskirties vieta, vieta, kur Europa vis dar atskleidžia savo paslaptis ir ypatingą spindesį, daugiau nei 2 000 metrų virš jūros lygio.