Rumunijos valstiečio muziejus

Atminties katedra kaimo širdyje Europos viduryje

Kiseleff gatvėje, vos už dviejų žingsnių nuo Pergalės aikštės, iškyla viena įspūdingiausių Rytų Europos kultūros institucijų: Nacionalinis rumunų valstiečio muziejus. Raudonų plytų pastatas, apsivilkęs neorumunų architektūriniu rūbu su šaknimis brâncoveniškoje tradicijoje, šiandien saugo daugiau nei 90 000 civilizacijos liudijimų – keramiką, liaudies kostiumus, audinius, ikonas, įrankius, ištisas medines bažnyčias – kurie kartu sudaro turtingiausią meno ir liaudies tradicijų kolekciją Rumunijoje ir vieną vertingiausių visoje Europoje. Institucija yra „nauja, su sena istorija", kaip mėgo sakyti tie, kurie pažino jos likimą: atkurta 1990 m. vasario 5 d., vos po šešių savaičių nuo Ceaușescu režimo žlugimo, ji iš tikrųjų tęsia muziejininkystės tradiciją, pradėtą 1906 m. 1996 m. Rumunijos valstiečio muziejus tapo pirmuoju muziejumi Centrinėje ir Rytų Europoje, pelniusiu EMYA – Europos metų muziejaus – apdovanojimą, prestižiškiausią Europos muziejų sektoriaus skiriamą apdovanojimą, teikiamą Europos Tarybos globoje. Kultūringam Europos keliautojui šio muziejaus lankymas reiškia daugiau nei salių su eksponatais perėjimą: tai susitikimas su būdu galvoti apie paveldą, kuriame rumuniškasis specifiškumas – valstietis kaip universali žmogaus būklės figūra – įtraukiamas į dialogą su didele Europos kultūros istorija, nuo brâncoveniško renesanso iki XX a. avangardų ir šiuolaikinės Europos muzieologijos.

Muziejaus koncepcija, kaip ją suplanavo jo steigėjai, vadovaujami dailininko Horia Bernea, sąmoningai atmeta klasikinę visuomenės etnografinio muziejaus logiką. Čia nepristatomas „kaimo gyvenimas tam tikroje epochoje", o „tradicinis žmogus" – išraiška, kurią davė etnografė Irina Nicolau, artimiausia Bernea bendradarbė – kaip nesikeičianti dvasinė matrica, galinti suteikti šiuolaikiniam pasauliui autentiškumo orientyrą. Filosofas Gabriel Liiceanu pastebėjo, kad muziejus siūlo „žmogišką universalumą, kurį atstovauja valstietis". Ši iš esmės europietiška vizija – dalyvaujanti toje pačioje susižavėjimo „liaudies menu" bangoje, kuri nuo XIX a. davė pradžią didiesiems žemyno etnografiniams muziejams – buvo įvertinta 1996 m. europinės žiuri, kuri pažymėjo „ypatingai retą ekspozicijos vaizduotės kokybę" ir pavyzdingą būdą, kaip kolekcijos buvo saugomos tamsiais komunistinio režimo metais. Šiandien muziejus taip pat saugo elementus, įtrauktus į visuotinį nematerialųjį paveldą: Horezu keramikos amatas, atstovaujamas jo kolekcijose ypač rafinuoto rafinuotais indais, 2012 m. gruodį UNESCO buvo įtrauktas į Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kartu su kitais rumuniškais elementais, tokiais kaip doina ir Căluș ritualas. Rumunijos valstiečio muziejus yra taip pat svarbus mazgas, kuriame Rumunijos kaimo atmintis jungiasi su didžiaisiais Europos ir pasaulio paveldo tinklais.

Istorinės šaknys: nuo modernios valstybės gimimo iki didžiosios Europos etnografinių muziejų šeimos

Muziejaus genezė slypi vakarietiškose modernios Rumunijos ambicijose, nacionalinio tapatumo tvirtinimo ir didžiųjų Europos kultūros modelių sandūroje. Viskas prasideda 1864 m., kai valdovas Alexandru Ioan Cuza – tas pats reformatorius, kuris, pačiame Europos nacionalinių valstybių konstitucijos epochoje, pagal 1848 m. revoliucijų modelį – įsteigia Nacionalinį senienų muziejų, sąmoningai įtrauktą į didžiųjų žemyno nacionalinių muziejų šeimą, nuo Luvro iki Vienos ir Berlyno. Vienuolika metų vėliau, 1875 m., Titu Maiorescu – literatūrinis kritikas, išugdytas vokiškosios mokyklos dvasia, Junimea lyderis ir vienas iš Rumunijos kultūrinės modernizacijos kūrėjų – pasiūlymu, prie šio muziejaus organizuojama „atskiras skyrius, kuriame būtų eksponuojami šalyje pagaminti tekstilės meno darbai: drabužiai, kilimai, drobės, vilnos audiniai". Eksponatai daugiausia kilo iš pulkininko leitenanto Dimitrie Pappasoglu kolekcijos, kuris jau nuo 1864 m. savo namų paviljone buvo įkūręs nedidelį muziejų – vieną iš pirmųjų privačių etnografinių kolekcijų Pietryčių Europoje. Šie ankstyvieji bandymai, dar neturintys dar nuoseklios muzieografinės vizijos, turėjo tapti pagrindu, ant kurio vėliau iškils institucija.

Įkūrimo momentas ateina 1906 m., kai karališkuoju dekretu Nr. 2.777 iš 1906 m. liepos 13 d. karalius Carol I – priklausantis vokiečių dinastijai Hohenzollern-Sigmaringen, pirmasis suvienytos Rumunijos karalius – įsteigia Etnografijos, nacionalinio meno, dekoratyvinio meno ir pramoninio meno muziejų. Idėja priklauso Švietimo ir kultų ministrui Mihail Vlădescu, o jos įgyvendinimas vienodai priklauso reformatoriui Spiru Haret. Direktoriumi nuo 1906 m. spalio 1 d. paskiriamas Alexandru Tzigara-Samurcaș (1872–1952), meno istorikas, etnografas ir muzieologas, pirmasis rumunas meno istorijos daktaras. Tzigara-Samurcaș išsilavinimas yra giliai europietiškas: po studijų Miuncheno universitete (nuo 1893 m.) tampa asistuojančiu Berlyno karališkųjų muziejų generalinėje direkcijoje (1896–1897), o Paryžiuje 1896–1898 m. jo profesoriais tampa garsūs meno istorikai André Michel ir Müntz – pastarasis specialistas Medici šeimos kolekcijose ir europinėje tekstilės mene. Grįžęs į šalį, tampa karaliaus Carol I sekretoriumi ir Karolio I universiteto fondo direktoriumi, dešimtmečiais kovodamas už „tikrą nacionalinį muziejų", kaip retorikškai išreiškė savo garsaus straipsnio klausimą: „Ar esame verti nacionalinio muziejaus?". 1910 m. Tzigara-Samurcaș organizuoja rumunų skyrių tarptautinėje liaudies meno parodoje Berlyne – pirmą tarptautinį rumunų liaudies meno ekspozicinį dalyvavimą – gestą, kuris jauną Bukarešto instituciją įtraukia į Europos etnografinių muziejų tinklą: Stokholmo Skanseną, 1891 m. atidarytą Arthur Hazelius kaip pirmąjį žemyno muziejų po atviru dangumi, vokiškuosius liaudies muziejus Berlyne ir Miunchene, būsimąjį Musée des Arts et Traditions Populaires Paryžiuje (1937, įkurtas Georges Henri Rivière). 1906 m. muziejus priklauso taip pat pirmąjai Europos etnografinių muziejų kartai, gimusiems iš to paties nacionalinio romantizmo, kuris ieškojo liaudies šaknų modernios tapatybės.

1912 m. prasideda naujo būstinės pastato statyba Kiseleff gatvėje – „Muziejus prie gatvės", kaip jį pavadins bukareštiečiai – o statybvietė, pertraukta karų ir finansinių sunkumų, tęsis 29 metus, iki 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metu „rūmai" buvo per žingsnį nuo tapimo kareivinėmis sovietų armijai. Tada sekė ilgas komunistinis posūkis: 1948 m. Tzigara-Samurcaș pašalinamas iš direktoriaus pareigų, o kolekcijos išstumtos iš savo būstinės, kurį laiką sukrautos Štirbey rūmuose Calea Victoriei – pavadinimu Rumunijos Socialistinės Respublikos liaudies meno muziejus, vadovaujamas etnografu Tancred Bănățeanu – kad vėliau būtų sugrūstos į Kaimo muziejaus sandėlius. Nuo 1953 m. pastatas Kiseleff gatvėje talpina iš eilės Lenino-Stalino muziejų, tada Komunistų partijos muziejų, tapdamas Nicolae Ceaușescu asmenybės kulto pagarba; septintajame dešimtmetyje prie jo pridedamas centrinis biurų korpusas su proletkultūriniais bruožais, visiškai nesuderinamas su originalia architektūra. 1978 m. 1906 m. įkurta institucija praktiškai panaikinama sujungiant su Kaimo muziejumi.

Atgimimas ateina kartu su 1989 m. gruodžio revoliucija. 1990 m. vasario 5 d. – praėjus šešioms savaitėms po Ceaușescu egzekucijos – kultūros ministras Andrei Pleșu, primygtinai rekomendavus meno istorikui Dan Hăulică, paskiria dailininką Horia Bernea (1938–2000), sociologo Ernest Bernea sūnų, atkurtu muziejumi direktoriumi, pavadintu Rumunijos valstiečio muziejumi. Oficialus atidarymas įvyksta 1993 m., antrąją Velykų dieną, su pirmąja nuolatinės ekspozicijos paroda, pavadinta „Kryžiumi"; 1994 m. atidaromos ikonų salės, 1996 m. inauguruojamas aukštas pavadinimu „Triumfas", o 2008 m. „Maisto" salė užbaigia muzieografinę viziją. Tačiau kelias į europinį pripažinimą buvo nusėtas dramatiškais išbandymais: 1990 m. birželį, „Mineriados" metu, muziejus buvo nuniokotas į sostinę atgabentų kalnakasių, painiojamas su Nacionalinio valstiečių krikščionių demokratų partijos būstine – istoriniu Iuliu Maniu partijos, uždrausto komunistų, tęsėju. 1996 m., praėjus dvylikai metų nuo įkūrimo ir šešeriems metams egzistavimo naujoje formoje, Rumunijos valstiečio muziejus pelno EMYA – Europos metų muziejaus – apdovanojimą, teikiamą Strasbūre įsikūrusios Europos Tarybos globoje, iš 64 dalyvavusių muziejų iš 21 šalies. Apdovanojimas, įteiktas direktoriui Horia Bernea pačios Jos Didenybės Belgijos karalienės Fabiolos – trofėjus buvo statulėlė „Kiaušinis" („The Egg"), britų skulptoriaus Henry Moore kūrinys – pirmą kartą buvo skirtas muziejui iš Centrinės ir Rytų Europos, žymint simbolinį Rumunijos sugrįžimą į Europos kultūrinę šeimą po dešimtmečių izoliacijos.

Architektūrinis šedevras: „žemės meno rūmai" ir meninis paveldas

Muziejaus pastatas pats yra principų deklaracija. Suprojektuotas architekto Nicolae Ghica-Budești (1869–1943), žymios rumunų architektūros mokyklos figūros, jis buvo sumanytas – pagal Tzigara-Samurcaș muzieografinę viziją – kaip „žemės meno rūmai", išdėstyti vienuolyno tipo aptvaro forma. Neorumunų stilius, su stipriais brâncoveniškais atspindžiais, išreiškiamas raudonų plytų mūru, langais sujungtais po arkadomis, kolonomis, balustrada, ažūriniais elementais ir centriniu bokštu su bokšteliu, primenančiu senųjų vienuolynų varpines, visa tai lydima turtingo dekoratyvinio floristinio ir zoomorfinio repertuaro. Pastatas, paskelbtas istoriniu paminklu, iškyla buvusios Valstybės monetų kalyklos vietoje – kur iki 1912 m. veikė senasis muziejus –, žemėje, pakrautoje istorijos: čia kadaise stovėjo princo Nicolae Mavrogheni rūmai, fanariotų princo iš Osmanų dominavimo Valakijos epochos. Ši sluoksnių seka – osmanų tradicija, vokiška karališka aspiracija, europinė modernybė – daro pastatą tikru Rumunijos istorijos palimpsestu dialoge su europine.

Muziejaus neorumunų architektūra turi būti skaitoma platesniame XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios „nacionalinių stilių" europiniame kontekste: tas pats impulsas, kuris vedė vokiečių ir austrų architektus link Jugendstil, prancūzus ir belges link Art Nouveau, britus link Arts and Crafts ar skandinavus link nacionalinio romantizmo (Skanseno įkūrėjas Hazelius buvo šio srovės iniciatorių amžininkas) lėmė Ion Mincu – išugdytą École nationale supérieure des Beaux-Arts Paryžiuje –, Grigore ir Cristofi Cerchez, Petre Antonescu ir Ghica-Budești ieškoti „specifinio nacionalinio" architektūrinio kalbos. Teze, suformuluota Alexandru Odobescu dar 1870 m. – „studijuoti praeities meninės produkcijos liekanas, kad ir kokios mažos, ir padaryti jas didelio meno šaltiniu" – remiasi visa mokykla. O pagrindinis įkvėpimo šaltinis, brâncoveniškas stilius, pats yra europinė sintezė: bizantinis, osmanų ir renesansinis, gimęs Valakijoje XVIII a. pradžioje, valdant Constantin Brâncoveanu (1688–1714) – princui kankiniui, 1992 m. kanonizuotam Rumunijos stačiatikių bažnyčios, kurio klestėjimo epocha liko nacionalinės kultūrinės tapatybės atskaitos tašku, nuolatiniame dialoge su habsburgiškuoju baroku kaimyninėje Transilvanijoje. Kiseleff gatvės muziejus yra taip pat ne tik paveldo talpykla, bet ir totalus meno kūrinys, kuriame architektūra, kaip ir kolekcijos, kurias ji saugo, kalba apie kultūros, esančios Osmanų imperijos, Habsburgų monarchijos ir vakarietiškos modernybės kryžkelėje, atsparumą.

Muziejaus paveldas skaičiuoja daugiau nei 90 000 eksponatų – tylių kaimo civilizacijos, kurios technikos, tikėjimai ir estetinės formos perėjo per amžius, liudytojų. Keramikos kolekcija, viena iš turtingiausių Europoje, apima maždaug 18 000 eksponatų, kilusių iš beveik 200 šalies puodininkystės centrų, seniausias datuojamas 1746 m. Kartu su buitiniais indais – puodais, ąsočiais, keptuvėmis, pyragų formomis – yra Horezu glazūruotos keramikos šedevrai, kurių techninės tradicijos 2012 m. buvo įtrauktos į UNESCO nematerialųjį paveldą, indai su rytietiškomis įtakomis, skirti bajorų šeimoms, garsiojo Rădăuți centro, susijusio su Colibaba puodininkų šeima (ypač neprilygstamojo Constantin Colibaba), kūrinių ir eksponatų iš išnykusio Vama Oașului centro. Kai kurie pirmųjų į kolekciją patekusių indų kilo būtent iš 40 metų karaliaus Carol I valdymo jubiliejinės parodos, surengtos 1906 m. Karolio parke.

Liaudies kostiumo kolekcija skaičiuoja beveik 20 000 drabužių eksponatų iš visų Rumunijos provincijų, pradedant nuo XIX a. pirmosios pusės – drabužių lobynas, pritraukęs prestižines dovanas iš tokių asmenybių kaip karalienė Marija (gimusi Marie iš Edinburgo, karalienės Viktorijos Didžiosios Britanijos anūkė, viena charizmatiškiausių Rumunijos dinastijos figūrų), princesė Sabina Cantacuzino ar Elisa Brătianu. Kolekcija taip pat buvo pristatyta „We Wear Culture" parodoje Google Arts and Culture, kartu su 3000 metų pasaulio mados istorija. Interjero tekstilės kolekcija – pagaminta iš lino, kanapių, medvilnės ar šilko – ir medžio, baldų ir geležies dirbinių kolekcija, su maždaug 8000 objektų (iš kurių 130 pagaminti dailidės technika, paplitę visose etnografinėse zonose), užbaigia nepaprastai estetiškai vientisos materialios kultūros vaizdą.

Atskira kategorija yra religinė kolekcija, su beveik 4000 eksponatų: ikonos ant stiklo ir ant medžio, ikonų originalai, medžio raižiniai, kunigų drabužiai, liturginiai indai, kryžiai ir kryželiai. Stiklinės ikonos – tapytos valstiečių valstiečiams, datuojamos nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. antrosios pusės – kilo iš garsėjančių Transilvanijos centrų Nicula, Alba Iulia Maierii, Făgăraș, Brașovo Schei ar Sibiu Mărginimea, teritorijų, kurios šimtmečiais priklausė Habsburgų monarchijai ir Austrijos-Vengrijos imperijai. Nicula ikonų tapytojų tradicija įsirašo į platesnę „ant stiklo iš kitos pusės" (Hinterglasmalerei) tapybos šeimą, paplitusią Centrinės Europos erdvėje – Bavarijoje, Austrijoje, Šveicarijoje – tarpkultūrinį dialogą, kurį muziejus gausiai iliustruoja. Tarp eksponatų su europine istorine rezonancija yra ir metopa iš Tropaeum Traiani, paminklo, pastatyto imperatoriaus Trajano Dobroudžoje švęsti Dakijos užkariavimą – romėnų civilizacijos sluoksnio šiuose kraštuose priminimas.

Tačiau ekspozicijos piece de résistance – vadinama „namu name" – yra valstiečio Antonie Mogoș namas iš Ceauru kaimo, Gorj apskrities, pastatytas tarp 1875 ir 1879 m. ir atgabentas į Bukareštą jau 1909 m. Tzigara-Samurcaș. Mogoș buvo savamokslis medžio drožėjas ir bažnyčios kantorius, kurio liaudies genijus buvo atrastas vėlai; jo namas, pastatytas ir papuoštas savo rankomis sukurtomis skulptūromis neįprastu stiliumi, nuo pat pradžių buvo pristatytas nenatūralistiniu būdu, objektai eksponuojami fragmentiškai, siūlant ūkio priedus. 1936 m. Konrad Hahm, Berlyno muziejaus direktorius, padarė įsimintiną paralelę tarp namo eksponavimo būdo ir garsiojo Pergamono Zeuso altoriaus. Po to, kai komunistinis režimas perkėlė jį į lauką Kaimo muziejuje, Mogoș namas sugrįžo į Rumunijos valstiečio muziejų 2002 m., atnaujindamas originalią ekspoziciją.

Kita esminė paveldo dimensija yra medinių bažnyčių gelbėjimo misija. Horia Bernea impulsu muziejus po 1990 m. įsigijo šešias medines bažnyčias iš Arad ir Hunedoara apskričių: dvi buvo atgabentos į Bukareštą – iš Bejan, istorinis paminklas iš XVIII a. pabaigos su Šv. Mikalojaus titulu, perkelta į muziejaus vidinį kiemą 1992 m. ir pašventinta 1993 m., antrąją Velykų dieną, ir iš Mintia, eksponuojama viduje –, o keturios išsaugotos in situ (Lunca Moților, Groșii Noi, Julița ir Troaș). Ši gelbėjimo misija įsirašo į europinę religinio paveldo medyje išsaugojimo tradiciją – nuo Norvegijos stulpinių bažnyčių (stavekirker), įtrauktų į UNESCO paveldą, iki Maramurešo medinių bažnyčių, kurios pačios įtrauktos į pasaulio paveldą 1999 m. –, Bukarešto muziejus siūlo galutinį prieglobstį paminklams, esantiems per žingsnį nuo griūties. Muziejaus kieme lankytojas sutinka ir kryžius, pašventintus moteriai – Šv. Teodorai, Šv. Paraschivai, Mergelei Marijai –, taip pat milžinišką medinį verpstę „Verpstė su Țurcălău", maždaug keturių metrų aukščio, moteriško namų darbo simbolinį objektą.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Muziejaus istorija kupina asmenybių, kurių likimai susipynė su institucijos likimu. Alexandru Tzigara-Samurcaș lieka globėjiška figūra: aristokratas aromūnų kilmės, Junimea draugijos narys, Maiorescu draugas, išugdytas Miunchene, Berlyne ir Paryžiuje, karaliaus Carol I sekretorius, jis buvo tikrasis muziejaus steigėjas ir liko direktoriumi iki 1948 m., kai komunistinis režimas jį pašalino. Jo kolekcionavimo, tarptautinių parodų organizavimo ir liaudies meno teorijos veikla paveikė „viską, ką reiškė šis muziejus Rumunijos kultūros istorijoje". Po jo mirties 1952 m. institucijos atmintis buvo išlaikyta šešėlyje, kolekcijos išsklaidytos, iki atgimimo 1990 m.

Horia Bernea (1938–2000) yra, kartu su Tzigara, antrasis didysis steigėjas. Tarptautinės reputacijos dailininkas – su parodomis Paryžiuje, Londone, Edinburge, Glazge, Budapešte ir Hagoje, apdovanotas Paryžiaus bienalėje 1971 m. – Bernea buvo atkurto muziejaus dvasinis architektas, direktorius nuo 1990 iki 2000 m. Jis buvo konsultuotas dėl institucijos pavadinimo, o pasirinkimas „Rumunijos valstiečio muziejus" – pavadinimas, kuris daugeliui iš pradžių sukėlė sumišimą epochoje, kai žodis „valstietis" dar atrodė apkrautas neigiamomis konotacijomis – pasirodė genialus. Bernea sukūrė autorinę muzieografiją, kurioje objektai nėra „eksponuojami", o „pastatomi į sceną", vizualiniame diskurse, jungiančiame antropologiją su šiuolaikiniu menu; jis buvo tas, kuris 1991 m. atrado Bejan medinę bažnyčią, esančią per žingsnį nuo griūties, ir inicijavo jos gelbėjimą. Jis mirė Paryžiuje 2000 m. gruodį, o jo kūnas buvo atgabentas į šalį ir palaidotas Mavrogheni bažnyčioje, visai šalia muziejaus, laidotuvėse dalyvaujant Rumunijos stačiatikių bažnyčios hierarchams, vadovaujamiems patriarcho Teoctist. Šiandien muziejaus kino teatras neša jo vardą – Horia Bernea studija.

Tarp artimų Bernea bendradarbių yra etnografė Irina Nicolau, kurios užrašai išsaugojo muziejaus „įkūrimo" atmintį, ir filosofas Andrei Pleșu, kurio steigiamasis aktas 1990 m. vasario 5 d. padarė įmanomą atgimimą. Meno istorikas Dan Hăulică buvo tas, kuris primygtinai rekomendavo Bernea. Po jo mirties institucijai vadovavo 2001–2005 m. istorikas Dinu C. Giurescu, o restauravimo statybvietės pereinamuoju laikotarpiu 2016–2019 m. – menininkė Lila Passima; nuo 2019/2020 m. muziejaus likimai patikėti direktoriui Virgil Ștefan Nițulescu, nematerialaus paveldo specialistui, kuris koordinavo institucijos sugrįžimą į gyvenimą po dešimtmečio statybvietės.

Muziejaus lūžio momentai sutampa su pačios Rumunijos istorijos lūžio momentais. Komunistinis laikotarpis – kai pastatas talpino Lenino-Stalino muziejų ir tada Partijos muziejų, tapdamas Ceaușescu kulto šventykla – paliko fiziškai matomų pėdsakų ir šiandien: muziejaus rūsyje vis dar yra salė su ironiska buvusios epochos artefaktų ekspozicija, totalitarinės absurdo atmintis. 1990 m. birželio Mineriada, kai institucija buvo nuniokota painiojant su Nacionalinio valstiečių partijos būstine, lieka neužgydyta postkomunistinės pereinamojo laikotarpio žaizda. O 1996 m. Strasbūre Belgijos karalienė Fabiola įteikė Horia Bernea Henry Moore „Kiaušinio" trofėją – pirmąjį EMYA apdovanojimą, kada nors skirtą Rytų Europos muziejui, vos po šešerių metų naujos institucijos egzistavimo, ceremonijoje, kuri simbolizavo Rumunijos reintegraciją į žemyno kultūrinį koncertą. 2006 m., šimtmečio proga, muziejus gavo „Kultūrinio nuopelno" ordiną Didžiojo karininko laipsnyje; 2007 m. įgijo nacionalinės svarbos muziejaus statusą; 2025 m. šventė 35-ąsias atkūrimo metines, o 2026 m. pažymi 120 metų nuo įkūrimo 1906 m. ir 30 metų nuo europinio įšventinimo.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Nacionalinis rumunų valstiečio muziejus yra Kiseleff gatvėje Nr. 3, 1-ajame sektoriuje, Bukarešte, priešais Pergalės aikštę – nuolatinė ekspozicija –, o laikinoms parodoms, Valstiečio klubui, kino teatrui ir mugėms antrinė adresas yra Monetăriei gatvė Nr. 3. Patogiausias būdas pasiekti yra metro, Pergalės aikštės stotis (M1 ir M2 linijos), po to kelių minučių pasivaikščiojimas; autobusai 205, 381 ir 783 sustoja netoliese. Lankymo programa yra trečiadienį–sekmadienį, nuo 10:00 iki 18:00, paskutinė įeiga leidžiama 17:00 val.; muziejus uždarytas pirmadieniais ir antradieniais. Įėjimo kainos yra kuklios pagal europinius standartus: 20 lei suaugusiems, 10 lei pensininkams, o mokiniai, studentai, Euro 26 kortelės turėtojai iki 30 metų ir neįgalieji gauna 75% nuolaidą, mokėdami 5 lei. Asmeninės nuotraukos leidžiamos, o profesionaliems filmavimams taikomi papildomi mokesčiai.

Po beveik dešimtmečio konsolidavimo ir restauravimo darbų (2016–2025) muziejus atidarė vartus etapais: 2025 m. balandį – pirmasis aukštas su ekspozicija „Krikščioniškoji įstatymas" – apartamentų rinkinys, skirtas valstietiškai religinei kultūrai (Kryžiaus grožis, Pasninkas, Atsiskyrimas, Relikvijos, Langai, Laikas, Kryžius–Gyvenimo medis, Kryžiaus galia, Ikonos ir Kaimo mokykla) –, o 2026 m., minint 120 metų istorijos sukaktį, visas aukštas su ekspozicija „Gyvenimo tvarka", atnaujinančia Horia Bernea muzieografijos giją per Triumfo, Drabužio, Darbo – ugnies, Darbo – vandens ir vėjo, Kartu, Mažumų (talpinančios parodą „Huculai"), Gyvenimo, Tipologijų (su „Aerofoniniais muzikos instrumentais"), Namo name ir Maisto, kuris mus sieja, sales. Pilnam apsilankymui – pirmam aukštui, aukštui, Mogoș namui, Bejan medinei bažnyčiai ir kiemui su kryžiais – gerai rezervuoti nuo dviejų iki trijų valandų. Ekspozicinės erdvės Monetăriei gatvėje talpina laikinąsias parodas, o muziejaus kino teatras – Horia Bernea studija ir Kino sodas, talpinantis maždaug 300 vietų – yra viena iš labiausiai vertinamų autorinio kino erdvių sostinėje, pristatančių europietiškus kūrinius ir antropologinius dokumentinius filmus. Valstiečio klubas, kavinė-restoranas teritorijoje, kur tradicinę rumunų virtuvę ruošia La Mama restoranų komanda, siūlo malonų sustojimą: kavą ar pietus su sriuba, sarmale ir mămăligă, žvelgiant pro rūmų arkinių langų.

Per metus muziejaus kiemas tampa scena tradicinėms mugėms, sulaukiančioms didžiulės sėkmės – Mărțișor mugė vasario pabaigoje, Ikonų mugė rugsėjį ar Kalėdų mugė –, progos, kai liaudies meistrai atvyksta parduoti savo kūrinių, o atmosfera tampa šventinio kaimo. Muziejaus parduotuvė, su MARTOR leidyklos – institucijos leidyklos, kuri nuo 1996 m. taip pat leidžia antropologijos metraštį MARTOR – leidiniais, siūlo katalogus, knygas ir amatininkystės dirbinius.

Europos keliautojui muziejus natūraliai įsilieja į Bukarešto kultūrinį maršrutą kartu su Nacionaliniu Dimitrie Gusti kaimo muziejumi Herăstrău, Nacionaliniu geologijos muziejumi Kiseleff gatvėje ar Antipa muziejumi, esančiu priešais. Virtualus turas, prieinamas 360.muzeultaranuluiroman.ro, ir institucijos buvimas Google Arts and Culture leidžia tyrinėti kolekcijas ir iš tolo, o renginiai kaip Muziejų naktis atveda publiką į tiesioginį kontaktą su eksponatais. Kontaktinis telefonas yra 021.317.96.61, o oficiali svetainė muzeultaranuluiroman.ro yra nuolat atnaujinama.

Kas lieka lankymo pabaigoje, yra gilus institucijos, kuri sugebėjo pereiti per amžius nepraradusi sielos, įspūdis: liaudies meno rūmai, pastatyti vokiečių karaliaus ant osmanų monetų kalyklos pamatų, sumanyti meno istoriko, išugdyto Miunchene, Berlyne ir Paryžiuje, atgaivinti dailininko su europine pašaukimu praėjus šešioms savaitėms po diktatoriaus žlugimo, įšventinti Europos Tarybos žiuri kaip geriausias 1996 m. muziejus ir vėl atidaryti, po dešimtmečio restauravimo, lygiai po 120 metų nuo įkūrimo. Rumunijos valstiečio muziejus demonstruoja kiekvienoje salėje, kad rumunų valstietis – su savo drabužiu, su savo keramika, įtraukta į UNESCO paveldą, su savo stiklinėmis ikonomis, giminingomis Centrinės Europos tradicijai, su savo medinėmis bažnyčiomis, giminingomis skandinaviškoms – nėra Europos periferija, o esminis jos balsas, išlaikytas gyvas architektūros paminkle, kuris pats yra meno kūrinys.