Karališkieji rūmai

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Victory gatvėje, ten, kur Bukareštas iškyla didžiausiu savo architektūriniu pasididžiavimu, stovėdamas ir dominuodamas visoje aikštėje, iškyla pastatas, buvęs liudininku beveik dviejų šimtmečių vienos tautos ir vieno žemyno istorijai: Karališkieji rūmai, šiandien Rumunijos nacionalinio meno muziejaus būstinė. Europos keliautojui, keliaujančiam šia arterija, kadaise vadinta „Mažuoju Paryžiumi", rūmai yra ne tik įspūdingas monumentas tarp kitų – tai tikras Europos palimpsestas, kelrodžio akmuo, kur susitinka, eilė po eilės, XIX a. fanariotų skonis, vokiškos dinastijos valstybinė ambicija, prancūziška Belle Époque elegancija, Antrojo pasaulinio karo drama, komunistinė tragedija ir galiausiai 1989 m. demokratinis atgimimas. Įžengti pro šio pastato vartus iš esmės reiškia pereiti istoriją, kaip periferinė Pietryčių Europos šalis atkakliai kūrė savo vietą Europos tautų koncerte.

Visuotinė Karališkųjų rūmų vertė slypi būtent šioje unikalioje galimybėje būti, iš eilės, bojarų dvaru, kunigaikščių dvaru, pripažintos šalies karališkąja rezidencija Berlyno kongrese, karališkosios diktatūros būstine, komunistiniu „Respublikos rūmais", 1989 m. revoliucijos teatru ir galiausiai meno šventove, atvira visiems – transformacija, kuri atspindi, sumažinta masteliu, didžiąsias metamorfozes, kurias pati pati Europa per pastaruosius du šimtus metų. Priešais jį iškyla karaliaus Karolio I raitelio statula, o artimoje kaimynystėje spindi Rumunijos Atenėjus, CEC rūmai ir Stavropoleoso vienuolynas – ansamblis, kuris daro šią aikštę (po 1989 m. pervadintą Revoliucijos aikšte) viena tankiausių Europos paveldo koncentracijų visoje sostinėje. Karališkieji rūmai, taigi, yra ne tik muziejus tarp kitų: tai vieta, kur menas, galia ir Europos atmintis susitinka po tuo pačiu stogu.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Nuo bojarų dvaro iki kunigaikščių dvaro (1812–1866)

Istorija prasideda pačioje fanariotų epochoje, Bukarešte vakariniame pakraštyje, vadinamajame Mogoșoaia tiltu – vėlesne Victorie gatve. Tarp 1812 ir 1815 m. didysis logofetas ir apšviestas bojaras Dinicu Golescu, viena ryškiausių Valakijos elito figūrų, čia pastato prabangų namą neoklasicistiniu stiliumi, su vienu aukštu ir ne mažiau kaip 25 kambariais – įspūdingas skaičius to meto Bukareštui. Golescu buvo tikro europinio atvirumo žmogus: savo kelionių memuarų autorius („Mano kelionės užrašai"), brolis su kitais 1848 m. judėjimo veikėjais, priklausė tai bojarų kartai, kuri žiūrėjo į Paryžių, Vieną ir Sankt Peterburgą kaip modernizacijos modelius. Jo namai – „aš statau ateičiai", – rašė jis savo tėvui, – buvo suplanuoti kaip Bukarešto elito salonas, apšviesto pokalbio erdvė dar tradicinės fanariotų dvarų rytietiškos tradicijos dominuojamame pasaulyje.

Po Dinicu mirties 1830 m. įpėdiniai parduoda namą valstybei (1833 m.), kuri čia įrengia centrinę administraciją, o 1837 m. kunigaikštis Alexandru Dimitrie Ghica pakelia jį iki Kunigaikščių dvaro rango – pirmo žingsnio erdvės sakralizavimo link. Po Ghica ir jo įpėdinių – Gheorghe Bibescu ir Barbu Știrbei – senasis bojarų namas įgauna rūmų vertybes: aukšto salonas paverčiamas Sosto sale, o dekoras – baldai, audiniai, meno kūriniai – seka mažųjų prancūziškų rūmų madą, nuolatiniame dialoge su didžiosiomis Europos dvarais. 1854–1855 m. renovacijos, Știrbei valdymo metu, sustiprina šį likimą. Kai 1859 m. sausį du Rumunijos kunigaikštystės – Moldova ir Valakija – susijungia po Alexandru Ioan Cuza skeptru, namas ant Mogoșoaia tilto natūraliai tampa pirmojo rumunų nacionalinės valstybės kunigaikščio rezidencija. 1859 m. sąjunga puikiai įsilieja į didžiąją to meto Europos istoriją: tai tas pats dešimtmetis, kai Garibaldi ir Cavour suvienija Italiją (Italijos karalystė paskelbiama 1861 m.), o kitame dešimtmetyje Bismarckas įgyvendins Vokietijos suvienijimą. Rumunija taip kūrė savo „nacionalinių sąjungų epochą" Victorie gatvėje.

Įėjimas į karališkąją Europą: Karolis I ir karalystės gimimas (1866–1914)

Lūžio momentas ateina 1866 m. vasarį, kai „monstriška" liberalų ir konservatorių koalicija nuverčia Cuza, o šalis – atsidūrusi iširimo pavojuje, kaip rodo ir varžybos tarp didžiųjų kaimyninių galių – ieško svetimo princo. Pasirinkimas krenta Karlui iš Hohenzollern-Sigmaringen, 26 metų jaunimui iš katalikiškos, švabiškos senosios Hohenzollern dinastijos šakos – tos pačios dinastijos, iš kurios kilo ir kandidatas į Ispanijos sostą, kurio atmetimas Prancūzijos prieš kelerius metus sukėlė 1870 m. Prancūzijos-Prūsijos karą. 1866 m. gegužės 10 d. princas Karolis įžengia į Bukareštą ir įkurdinamas kaip tik buvusiuose Dinicu Golescu namuose – Nicolae Golescu, steigėjo sūnus, generolas ir Kunigaikščių vietininkų tarybos narys, vadovavo ceremonijai. Nuo to momento rūmų likimas susilieja su dinastijos, kuri valdys 81 metus, ir valstybės, siekiančios įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos, ambicijų likimu.

Karolis I iš esmės buvo karalius-architektas, Rumunijos europinės modernizacijos. Jo valdymo metu senasis namas tampa per mažas besivystančiai karalystei: po nepriklausomybės paskelbimo (1877 m. gegužės 9/21 d.) ir visiško jos pripažinimo 1878 m. Berlyno kongrese – tam „garbingam prekybininkui" Europoje, kur Bismarckas, Disraeli, Andrássy ir Gorčakovas perrašė Balkanų žemėlapį kartu su Serbijos ir Juodkalnijos nepriklausomybe ir Bulgarijos sukūrimu – Karolis gauna Jo Karališkosios Didenybės titulą, o 1881 m. kovo 15 d. Konstitucija pakeičiama, kad Rumunija taptų karalyste. Karolis paskelbiamas karaliumi 1881 m. kovo 26 d. ir karūnuotas gegužės 10 d., nešiodamas karūną, išlietą iš turkų patrankos, paimtos Plevnoje, plieno – simbolinį gestą, primenantį Italijos karalių „Geležinę karūną", abi gimusias iš nacionalinių suvienijimo karų ugnies. 1877–1878 m. nepriklausomybės karo metu Karolis asmeniškai vadovavo, kartu su caru Aleksandru II ir didžiuoju kunigaikščiu Nikolajumi, sąjunginėms rusų-rumunų pajėgoms Plevnoje – epizodas, kuris jaunąją karalystę iškelia į to meto Europos karinės istorijos priešakinį planą.

Patys rūmai Karolio I valdymo metu transformuojasi į karališkosios ambicijos monumentą: tarp 1882 ir 1885 m. prancūzų architektas Paul Gottereau – tas pats, kuris turėjo pastatyti ir CEC rūmus priešais gatvę – prideda centrinį korpusą su Sosto sale ir šventinėmis salėmis, o 1885 m. čekų architektas Karel Líman, garsus Peleșo ir Pelișoro pilių Sinajoje, užbaigia ansamblį šiaurine sparnu, „Atenėjaus sparnu". 1882 m. Karališkieji rūmai gauna pirmąją elektros apšvietimo įrangą Bukarešte – ženklą ryžtingo šalies įžengimo į europinę modernybę. Gatvė priešais jį pervadinta tuo pačiu 1878 m. Victorie gatve, o priešais rūmus 1939 m. iškyla karaliaus raitelio statula, kroatų skulptoriaus Ivan Meštrović kūrinys – atidaryta Nacionalinę dieną, dalyvaujant karaliui Karoliui II ir jaunajam didžiajam kunigaikščiui Mihai. Originali statula turėjo būti išlydyta komunistų 1948 m., o 2010 m. atgimė pagal menininko šeimos išsaugotą modelį, skulptoriaus Florin Codre kūrinys.

Tarp demokratijos, karališkosios diktatūros ir karo (1918–1947)

Po Pirmojo pasaulinio karo – kuriame Rumunija, 1916 m. įstojusi į Antantės pusę, sumokėjo didžiulę kainą, bet išėjo su istorinėmis provincijomis, suvienytomis „Didžiojoje Rumunijoje" – rūmai įžengia į naują savo likimo fazę. Karalius Ferdinandas I ir karalienė Marija – Marija iš Saksonijos-Koburgo ir Gothos, karalienės Viktorijos Didžiosios ir caro Aleksandro II Rusijos anūkė, Edinburgo kunigaikščio Alfredo duktė – karūnuojami visos Rumunijos karaliais ir karalienėmis Alba Iulijoje 1922 m. spalio 15 d., ceremonijoje, kuri šalį įtraukia į naujų valstybių, pertvarkytų Versalio sistemos, eilę kartu su atgimusia Lenkija, Čekoslovakija ir Jugoslavija. Karalienė Marija, su savo rafinuotu britišku skoniu ir aistra menu, tampa tikrąja paskutinio didžiojo rūmų puošybos projekto „architekte": po pražūtingo gaisro 1926 m. gruodžio 7/8 d. naktį, sunaikinusio centrinio korpuso viršutinį aukštą (tik didieji marmuriniai laiptai išliko), ji koordinuoja, pagal savo nurodymus, architektų N.N. Nenciulescu ir Karel Líman planus, o jos sūnui karaliui Karoliui II, 1930–1937 m. rekonstrukcija – vadovaujama architektų Arthur Lorentz ir N.N. Nenciulescu, karalienė Marija asmeniškai prižiūrėdama interjerų dekoravimą – suteikia rūmams dabartinę formą: U formos pastatą su centriniu korpusu ir dviem šoniniais sparnais, besidriekiančiu penkiais lygmenimis aplink atvirą garbės kiemą į Victorie gatvę. Senoji Dinicu Golescu namas nugriaunamas, o jo vietoje iškyla pietinis sparnas, nuo to laiko skirtas muziejaus erdvėms.

Tas pats laikotarpis atneša ir šešėlį: Karolio II karališkoji diktatūra (1938–1940) paverčia rūmus autoritarizmo įrankiu, tuo metu, kai visa Europa slenka link fašistinio tipo režimų – nuo Musolinio Italijos iki Hitlerio Vokietijos, nuo Franko Ispanijos iki Salazario Portugalijos. Karolis II atsisako sosto 1940 m. rugsėjo 6 d. savo sūnaus, jaunojo Mihai, naudai. O 1944 m. rugpjūčio 23 d., karo įkarštyje, karalius Mihai – paskutinis gyvas karalius, turėjęs vadovauti šaliai Antrojo pasaulinio karo metu – smogia perversmą prieš maršalą Ion Antonescu ir pasuka Rumuniją į Sąjungininkų pusę, gestu, primenančiu 1943 m. Italijos paliaubas, kuris po karo jam atneš Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos dekoracijas. Kerštas nelaukia: 1944 m. rugpjūčio 24 d. Liuftvafė bombarduoja rūmus kaip atsaką – pastatas tampa negyvenamas, o vila už jo, „Naujasis namas", kur faktiškai gyveno karališkoji šeima, visiškai sunaikinama. Rūmai, karaliaus pasipriešinimo nacizmui simbolis, taip pat tampa Europos karo auka.

„Respublikos rūmų" epocha ir revoliucija (1948–1989)

Po 1947 m. gruodžio 30 d. – priverstinio karaliaus Mihai I atsisakymo dienos, išplėšto sovietinio pasiuntinio Vyšinskio ir komunistų vyriausybės Petru Groza grasinimu, scenarijuje, kuris tuo pačiu metu vyksta Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Bulgarijoje – monarchija panaikinama, o Rumunija tampa Liaudies Respublika. Karališkieji rūmai pervadinami, siekiant ištrinti atmintį, „Respublikos rūmais", o centrinio korpuso priėmimo salės perduodamos Valstybės tarybai – savotiškam komunistiniam prezidiumui. 1948 m. Ministrų tarybos nutarimu rūmai pereina Menų ministerijos žinion, perspektyvoje įkuriant nacionalinį meno muziejų; institucija įkuriama 1948 m. ir atidaroma visuomenei 1950 m. su Nacionaline galerija, po to 1951 m. Europos meno galerija. Karališkosios rezidencijos transformacija į viešą muziejų įsilieja į seną europinę tradiciją – tą pačią, kuria Habsburgų imperatoriškosios kolekcijos tapo Vienos Kunsthistorisches muziejumi, Romanovų – Sankt Peterburgo Ermitažu, o Burbonų ir popiežiaus – Luvru ir Prado. Už rūmų 1959–1960 m. iškyla Rūmų salė, milžiniška komunistinio režimo kongresų salė – atskiras pastatas, kurio keliautojas neturėtų painiooti su pačiais rūmais.

Keturiasdešimt metų rūmai išgyvena kaip paradoksalus dekoras: meno muziejus viename sparne, komunistinės valdžios būstinė kitame. Priešais jį 1945 m. lapkričio 8 d. vyksta garsioji studentų demonstracija karaliaus Mihai vardinėms – vienas pirmųjų antikomunistinės pasipriešinimo ženklų. O gatvėje priešais, PCR Centro komiteto pastate, ruošiamas paskutinis aktas. 1989 m. gruodį, kai visa Europa stebi Berlyno sienos griūtį ir Prahos aksominę revoliuciją, Rumunija išgyvena savo revoliuciją. 1989 m. gruodžio 22–23 d. naktį rūmai įsiveržę į kryžminę ugnį tarp armijos ir diktatūrai ištikimų dalinių: pastatas sugadintas maždaug 80 %, daugiau nei tūkstantis meno kūrinių sugadinti ar sunaikinti, o ant Kunigaikščių laiptų langų iki šiol lieka kulkų pėdsakai. Rūmų aikštė tampa Revoliucijos aikšte – vardas, įrašantis ją į didžiųjų Europos laisvės aikščių eilę kartu su Prahos Venclo aikšte ar Gdansku. 1990 m. vyriausybės nutarimu visas pastatas perduodamas Rumunijos nacionaliniam meno muziejui, o po dešimtmečio restauracijų muziejus palaipsniui vėl atsidaro, pradedant 2000 m.

Architektūros šedevras ir meninis paveldas

Architektūra: europinis neoklasicizmas karališkame rakte

Pastatas, kurį matome šiandien – užbaigtas 1937 m., pagal architekto N.N. Nenciulescu planus, su Arthur Lorentz indėliu ir dekoravimu, prižiūrimu karalienės Marijos – yra nuoseklios europinės vizijos išraiška: neoklasicistiniai rūmai U formoje, su monumentaliu centriniu korpusu, flankuojamu dviem šoniniais sparnais, besidriekiančiu penkiais lygmenimis aplink atvirą garbės kiemą į Victorie gatvę. Fasadas, ritmuojamas kolonų ir piliastrų, išlaiko prancūziško klasicizmo pusiausvyrą ir rimtumą, o pietinis sparnas – „Kretzulescu sparnas", iškeltas buvusio Golescu namo vietoje – ir šiaurinis sparnas – „Atenėjaus sparnas", pridėtas dar 1885 m. Karel Líman – suteikia jam tą simetrišką, įspūdingą siluetą, būdingą didžiosioms dinastinėms Vidurio ir Pietryčių Europos rezidencijoms: nuo Vienos Hofburgo iki Madrido karališkųjų rūmų, nuo Kvirinalo iki Prahos karališkosios pilies. Pagrindinis įėjimas veda į aštuonkampį holą, dekoruotą neo-bizantiniu stiliumi – pagarba ortodoksinei tradicijai ir, plačiau, bizantinei Rumunijos erdvės paveldui, dialoge su tokiais šedevrais kaip Stavropoleoso vienuolynas, esantis už kelių žingsnių. Už jo driekiasi ceremoninių erdvių seka, kylanti pastato vertikalėje nuo priėmimo iki apoteozo: Oficialusis holas, Kunigaikščių laiptai, Sosto salė. Kairiajame sparne erdvės skirtos muziejui, kartu su muzikos sale – Auditorija – su maždaug 500 vietų, tęsianti zonos muzikinę tradiciją, glaudžiai susijusią su Rumunijos Atenėjumi priešais gatvę, „George Enescu" filharmonijos šventove.

Istorinės erdvės: Sosto salė, Karališkoji valgomoji, Kunigaikščių laiptai

Šiandienos lankytojas gali, įprastu muziejaus grafiku, pereiti svarbiausias buvusio rūmų ceremonines erdves – erdves, restauruotas kruopščiai daugiau nei dešimtmetį ir vėl atidarytas visuomenei 2013 m., po to, kai 2021 m. gegužę į Sosto salę buvo atgabentas, po daugiau nei septynių dešimtmečių, visų Rumunijos karalių naudotas sostas. Kunigaikščių laiptai – rūmų „Garbės laiptai" – yra šedevras pats savaime: monumentalūs, pastatyti iš Carrara marmuro, vainikuoti Arthur Verona freska „Apoteoze", vaizduojančia alegoriškai Didžiąją sąjungą, ir reljefinių medalionų frizu, sukurtu skulptoriaus Cornel Medrea, vaizduojančiu Rumunijos kunigaikščius ir karalius. Ant jo langų iki šiol matomi 1989 m. gruodžio kulkų pėdsakai – istorinis randas, sąmoningai paliktas matomas. Viršuje Sosto salę dominuoja monumentali karališkoji heraldika, flankuojama karaliaus Karolio I ir karaliaus Ferdinando I portretų, sukurtų 1934 m. dailininko Aurel Bordenache. Pirmame aukšte Karališkoji valgomoji įspūdinga savo kasetiniu lubų dekoru angliškuoju Robert Adam stiliumi – britiško karalienės Marijos, karalienės Viktorijos anūkės, skonio atspaudas – grindų plytelėmis iš prancūziško ir belgiško marmuro bei marmuriniais židiniais iš Rușchița. Šios erdvės nėra paprasti dekorai: tai scena, kurioje vyko šiuolaikinės Rumunijos valstybės apoteozių momentai, nuo XIX a. karališkųjų audiencijų iki tarpukario oficialių ceremonijų.

Muziejaus lobynas: nuo karališkosios paveikslų galerijos iki visuotinio paveldo

Rumunijos nacionalinis meno muziejus šiandien saugo daugiau nei 70 000 eksponatų, organizuotų į dvi dideles nuolatines galerijas – Nacionalinę galeriją ir Europos meno galeriją – prie kurių pridedamos dekoratyvinio meno, rytietiško meno ir ginklų kolekcijos, taip pat trys muziejai-palydovai mieste: Meno kolekcijų muziejus (buvusiuose Romanit rūmuose, Victorie g. 111), K.H. Zambaccian muziejus ir Theodor Pallady muziejus. Europos meno galerijos branduolį sudaro karaliaus Karolio I asmeninė kolekcija – su daugiau nei šešiais El Greco, Ticianu, Bruegeliu, Van Dycku ir vienu Rembrandtu – kurią suverenas savo ranka rašytu testamentu 1899 m. vasarį paliko „amžiams" Rumunijos karūnai. Šiandien buvusio rūmų salėse europos keliautojas susitinka, petys į petį, šedevrus, pasirašytus Domenico Veneziano, Antonello da Messina, Jacopo Bassano, Bronzino, Tintoretto – kurio „Geroji žinia" yra vienas brangiausių galerijos drobių – Luca Giordano, Lucas Cranach Vyresniojo, Hans von Aachen, Rubens, Pieter Bruegel Vyresniojo ir Jaunesniojo, Rembrandt („Hamanas maldaujantis Esterai atleidimo"), trys El Greco drobės (tarp jų „Piemenų garbinimas", kada iš altoriaus pagrindinio Madrido Įsikūnijimo kolegijos bažnyčios), Van Dyck, po to prancūzų mokykla nuo Poussin, Chardin, Ingres ir David iki Monet, Signac, Sisley, Delacroix ir Corot, kartu su Rodin, Bourdelle, Dalou ir Camille Claudel skulptūra. Ikony ir rusų tapybos kolekcija iš XV–XVIII a., su Tropinin, Malyavin ir Aivazovski kūrinių, užbaigia krikščioniškos ir imperinės Europos portretą. Nacionalinė galerija savo ruožtu siūlo plačiausią šalies rumunų meno kolekciją: Senovės rumunų meno galerija – apie 900 eksponatų, ikonų, liturginių siuvinių ir kultinių objektų iš XIV–XVIII a., kilusių iš Valakijos, Moldovos ir Transilvanijos, epochos brâncovenești meno ir postbrâncovenești mokyklos liudininkų – ir Moderniosios rumunų meno galerija, nuo Nicolae Grigorescu, Ion Andreescu ir Theodor Aman iki Luchian, Brâncuși, Tonitza ir Pallady. Muziejaus fondas taip pat saugo ir pirmojo Bukarešto meno muziejaus, įkurto 1836 m. Šv. Savos vienuolyno mokykloje dailininko Carol Wahlstein, pėdsakus, taip pat didžiųjų kolekcionierių, tokių kaip Anastasie Simu, Alexandru Saint-Georges ar Kalinderu šeima, dovanas. Zambaccian muziejuje lankytojas gali, priešingai, grožėtis prancūzų impresionizmu ir postimpresionizmu – Cézanne, Renoir, Sisley, Pissarro, Delacroix, Corot – kartu su Picasso ir Matisse, tiesioginiame dialoge su didžiosiomis Paryžiaus kolekcijomis. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Karališkieji rūmai atrodo kaip rumunų grandis europinėje grandinėje: grandinėje, kur žemyno karališkosios paveikslų galerijos – nuo Uffizi iki Ermitažo, nuo Prado iki Berlyno Gemäldegalerie – tapo visų paveldu.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Karalienė Marija ir „Mažasis Paryžius"

Jei viena asmenybė įkūnija rūmų europinę dvasią, tai yra karalienė Marija. Karalienės Viktorijos ir caro Aleksandro II anūkė, užaugusi Eastwell Park Anglijoje, Marija į Bukareštą atnešė ne tik europinį dinastinį vardą, bet visą skonio, jautrumo ir kultūrinės diplomatijos pasaulį. Ji yra ta, kuri asmeniškai prižiūrėjo 1930-aisiais atstatytų interjerų dekoravimą, pasirinkdama Adam stilių Karališkajai valgomajai ir organizuodama dekorą, kuriame neoklasicizmas, neo-bizantinizmas ir rumunų liaudies tradicija susipynė. Jos ir karaliaus Ferdinando – karūnuotų Alba Iulijoje 1922 m. – globos metu Bukareštas patyrė savo garsųjį „Mažojo Paryžiaus" laikotarpį, o Victorie gatvė su Karališkaisiais rūmais, Alberto Gallerono Atenėjumi, Gottereau CEC rūmais, kavinėmis ir knygynais tapo civilizacijos ašimi, nuolatiniame dialoge su Paryžiumi, Viena ir Londonu. Legenda sako, kad karalienė Marija norėjo, jog kiekviena rūmų salė pasakotų istoriją; šiandienos lankytojas vis dar gali pajusti jos buvimą kiekvienoje dekoro detalėje.

1944 m. rugpjūčio 24 d.: Liuftvafės bombardavimas

Vienas dramatiškiausių rūmų istorijos epizodų lieka 1944 m. rugpjūčio 24 d., dvi dienos po karaliaus Mihai perversmo prieš Antonescu režimą. Vokietijos aviacija, kaip atsakas už Rumunijos ginklų pasukimą prieš buvusį sąjungininką, bombarduoja Bukarešto centrą, o rūmai – karaliaus sprendimo išgelbėti šalį nuo nacistų katastrofos simbolis – smarkiai nukenčia. Pastatas tampa negyvenamas, o „Naujasis namas" už jo, faktinė karališkosios šeimos gyvenamoji vieta, visiškai sunaikinamas. Karalius Mihai, kuris turėjo tapti paskutiniu Rumunijos karaliumi ir, dešimtmečiais vėliau, paskutiniu išgyvenusiu Antrojo pasaulinio karo valstybių vadovu, toliau vykdė savo įgaliojimus iš Elizabetos rūmų. Rūmai Victorie gatvėje turėjo atgauti savo spindesį tik po karo, pagal naują politinę tvarką.

1989 m. gruodis: rūmai revoliucijos ugnyje

Penkiasdešimt metų vėliau rūmai vėl turėjo būti istorinio lūžio liudininkais. 1989 m. gruodį, kol Nicolae Ceaușescu sakė savo paskutinį kalbą iš Centro komiteto balkono – pastato priešais gatvę –, minios šaukė „Žemyn diktatorių!", o rūmai, įsiveržę tarp ugnių, degė. 1989 m. gruodžio 22–23 d. naktį pastatas buvo sugadintas maždaug 80 %, o daugiau nei tūkstantis meno kūrinių buvo sugadinti ar sunaikinti; ugnis išplito sparnais, o ant Kunigaikščių laiptų sienų liko, kaip tylus liudijimas, kulkų pėdsakai. Tomis pačiomis dienomis, aikštės priešais, taip pat degė „Karolio I" Centrinė universitetinė biblioteka, su daugiau nei 500 000 sudegusių knygų – nuostolis, giliai paženklęs miesto kultūrinę atmintį. Muziejaus atidarymas iš naujo, po dešimtmečio restauracijų, pradedant 2000 m., ir istorinių erdvių atidarymas 2013 m. buvo, savo ruožtu, demokratinio atsparumo aktas: rūmai, du kartus sudegę savo istorijoje (1926 ir 1989 m.), kiekvieną kartą atgimsta gražesni, kaip tai nutinka didiesiems Europos monumentams, išgyvenusiems karus.

2017 m. gruodis: paskutinis karaliaus Mihai apsilankymas

Paskutinis karališkasis rūmų skyrius buvo parašytas 2017 m. gruodį, kai karalius Mihai I – tas pats, kuris 73 metais anksčiau buvo priverstas atsisakyti 1947 m. gruodžio 30 d., būdamas 26 metų – sugrįžo, paskutinį kartą, į Sosto salę. Monarchas, miręs 2017 m. gruodžio 5 d. Aubonne, Šveicarijoje, būdamas 96 metų, buvo atgabentas į šalį ir padėtas, gruodžio 13–16 d., Sosto salėje Victorie gatvėje – toje pačioje vietoje, kur 1947 m., būdamas 19 metų, davė priesaiką. Dešimtys tūkstančių rumunų stovėjo eilėse dieną ir naktį, norėdami atiduoti paskutinę pagarbą, o laidotuvėse Curtea de Argeș dalyvavo visų Europos karališkųjų šeimų atstovai – Windsor, Burbonų-Parma, Savojos, Hohenzollern ir Balkanų karališkųjų namų – susitikime, įgavusiame tikros Europos „šeimos susitikimo" proporcijas, primenant, kad net ir panaikinus monarchiją, Rumunija lieka neatsiejama didžiosios Europos dinastinės istorijos dalis. Šiandien pastatą naudoja Rumunijos valstybė ir jis gali būti perduotas Karališkajai šeimai – dabar atstovaujamai Jos Didenybės Margaritos, Karūnos saugotojos – ceremoninėms progoms, o Auditorijos salė rengia koncertus ir kultūrinius renginius, tęsiančius vietos muzikinę tradiciją.

Praktinis lankymo gidas ir šiandienos turistų patirtis

Karališkieji rūmai yra Victorie g. 49–53, 1-ajame sektoriuje, Revoliucijos aikštėje, sankryžoje su Știrbei Vodă gatve ir artimoje Kretzulescu bažnyčios kaimynystėje. Patogiausias patekimo būdas yra Universiteto metro stotis (M2 linija). Rumunijos nacionalinis meno muziejus dirba nuo trečiadienio iki penktadienio nuo 10:00 iki 18:00, o šeštadienį ir sekmadienį nuo 11:00 iki 19:00, uždarytas pirmadieniais ir antradieniais; paskutinis įėjimas – valanda prieš uždarymą. Pilnas bilietas kainuoja 32 lei, sumažinti tarifai – 16 lei, o mokiniams, studentams ir pensininkams – 8 lei (pagal 2026 m. galiojantį kainoraštį); bilietus galima įsigyti bilietų kasoje Europos meno galerijoje arba internetu. Įėjimas nemokamas pirmą kiekvieno mėnesio trečiadienį, taip pat Nacionalinę dieną (gruodžio 1 d.) ir Nacionalinės kultūros dieną (sausio 15 d.). Fotografavimas leidžiamas tik mobiliuoju telefonu – be trikojo ir be blykstės, o ekskursijoms su gidu būtina užsiregistruoti bent prieš septynias dienas muziejaus sekretoriato elektroninio pašto adresu. Standartinis bilietas apima prieigą tiek prie nuolatinių galerijų, tiek prie buvusio rūmų istorinių erdvių – Sosto salės, Karališkosios valgomosios ir Kunigaikščių laiptų – kurias galima aplankyti įprastu grafiku; rekomenduojama skirti bent dvi–tris valandas pilnam apsilankymui, o europinio meno entuziastai gali praleisti ir pusę dienos tarp Tintoretto, El Greco, Rembrandt ir Rubens. Verta žinoti, kad tam tikros galerijos – tokios kaip Europos dekoratyvinio meno galerija – gali būti laikinai uždarytos darbams, todėl programos patikrinimas oficialioje muziejaus svetainėje prieš apsilankymą yra išmintinga atsargumo priemonė.

Patirtis gali būti maloniai užbaigta už rūmų sienų. Priešais jį iškyla karaliaus Karolio I raitelio statula, atgaivinta 2010 m. pagal Meštrović modelį, o už kelių žingsnių yra Rumunijos Atenėjus – su savo freskomis ir Didžiąja sale, kur grojo ir dirigavo George Enescu –, CEC rūmai, su savo akmens fasadu ir stiklo kupolu, Stavropoleoso vienuolynas, 1724 m. brâncovenești stiliaus brangakmenis, ir XVIII a. Kretzulescu bažnyčia. Pasivaikščiojimas Victorie gatve, tarp kavinių ir antikvariatų, link Telefonų rūmų, Nacionalinio banko ir Romos aikštės, suteikia tarpukario „Mažojo Paryžiaus" urbanistinį kontekstą, o Meno kolekcijų muziejuje Victorie g. 111 – buvusiuose Romanit rūmuose – kolekcijas galima papildyti didžiųjų rumunų kolekcionierių dovanomis. Tiems, kurie nori gilintis ir į muzikinę vietos dimensiją, netoliese taip pat yra „George Enescu" muziejus ir Bukarešto miesto muziejus.

Karališkieji rūmai išlieka iš esmės tuo, kuo visada buvo Europai: vieta, kur tautos karališkoji praeitis susitinka su bendru žemyno paveldu, kur sostas ir chevalet dalijasi ta pačia erdve, o akmenys – sudegę, bombarduoti, kulkų išvarpyti ir kruopščiai restauruoti – toliau pasakoja tautos, kuri kiekvieną kartą rado savo kelią į šviesą, istoriją. Šiandienos europos keliautojui apsilankymas čia yra daugiau nei valanda muziejuje: tai susitikimas su pačia istorija, viena emocingiausių jos versijų.