Prejmerio įtvirtinta bažnyčia

Tikėjimo tvirtovė Europos pakraštyje

Maždaug penkiolika kilometrų į šiaurės rytus nuo Brašovo, ten kur kelias, nusileidžiantis į Valakiją (DN 10, buvęs Europos kelias E 574), kerta Byrsos žemę palei Oltą, iškyla vienas įspūdingiausių viduramžių Europos pasiekimų: Prejmerio įtvirtinta bažnyčia, senųjų gyventojų žinoma kaip Tartlau, o vengrų – kaip Prázsmár. Tai didžiausia įtvirtinta bažnyčia pietryčių Europoje ir, kaip sutaria istorikai, geriausiai išlikusi ir stipriausia viduramžių bažnyčia-tvirtovė rytinėje žemyno dalyje. 1999 m. ansamblis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išplėsto objekto „Transilvanijos kaimai su įtvirtintomis bažnyčiomis" dalis, o Michelin žaliasis gidas suteikė jai tris žvaigždutes – aukščiausią įvertinimą, „kuris pats savaime pateisina kelionę", – vienintelis objektas Rumunijoje taip pagerbtas. Europos keliautojui Prejmeris nėra paprastas architektūrinis įdomumas, o esminis savo istorijos skyrius: vieta, kurioje penkis šimtmečius kaimo bendruomenė, akmuo po akmens, gynė vieną iš krikščionybės vartų prieš Osmanų pasaulį.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos sąsajos

Nuo bizantinės graikiškos kryžiaus iki teutonų riterių

Istorija prasideda apie 1211 m., kai Vengrijos karalius Andrius II – tas pats monarchas iš Arpadų dinastijos, kuris 1222 m. išleis Aukso bulą, seniausią Vengrijos „konstituciją", o 1224 m. patvirtins Transilvanijos saksonams suteiktas privilegijas Andreano diplomoje, – dokumente, adresuotame teutonų riteriams, mini Târlungo upės pavadinimą ir suteikia jiems teises į didžiulę teritoriją Byrsos žemėje, vokiečių kolonistų vadintą Burzenlandu. Teutonų riteriai – tas pats karinis ordinas, kuris tuo pačiu laikotarpiu statė savo valstybę Prūsijoje su Marienburgo tvirtove (Malborkas, šiandien Lenkijoje, taip pat UNESCO objektas), – 1218 m. pradeda statyti bažnyčią, skirtą Šventajam Kryžiui. Jų architektūrinė naujovė stulbinanti: graikiško kryžiaus planas, su šešiakampėmis absidėmis, planas, pasiskolintas iš bizantinės tradicijos ir Jeruzalės bažnyčių architektūros, sutinkamas Transilvanijoje tik čia, su retomis paralėmis šiaurės rytų Vokietijoje. Bažnyčia iškilo ant senos romaninės bazilikos iš XII a., iš ankstesnės slavų kilmės gyvenvietės, vadintos Dacia, laikų.

1225 m. Andrius II išveja teutonus, bijodamas jų nepriklausomybės ambicijų, o 1240 m., karaliaus Belos IV dovana, bažnyčia ir dvaras pereina Cisteriečių vienuolyno Kerze (Cârța) abatijai, kurios vienuoliai užbaigia statybą.

Cisteriečiai, burgundiškoji gotika ir europinė filiacija

Cisteriečių ordinas, gimęs Cîteaux, Burgundijoje, Prancūzijoje, buvo didysis ankstyvosios gotikos nešėjas XIII a. Europoje. Cârța vienuoliai į Transilvaniją atnešė šią „burgundiškąją gotiką", o Prejmerio bažnyčia stilistiškai gimininga Cârța vienuolyno bažnyčiai ir Šv. Baltramiejaus bažnyčiai Brašove, abiem pastatytoms po XIII a. vidurio – meno istorikai Prejmerį datuoja antra trečdaliu to amžiaus. Aplink bažnyčią išaugo labiausiai į rytus nutolusi Transilvanijos saksonų gyvenvietė, kolonistai, atgabenti Vengrijos karalių nuo XII a., atvykę iš Flandrijos, iš Mozelio slėnio ir iš Reino slėnio, didžiojoje vokiečių kolonizacijos į rytus (Ostsiedlung) bangoje. Prejmerio bažnyčia stovi Europos tradicijų sankirtoje: bizantinės plano formos, cisteriečių prancūziškosios gotikos, saksonų vokiškojo meistriškumo – viduramžių Europos materialus žemėlapis viename pastate.

Zigmantas Liuksemburgietis ir krikščionybės siena

Po niokojančio mongolų įsiveržimo 1241–1242 m. – kuris nušlavė ir Brašovą (Keresd, Corona), po didelio vengrų pralaimėjimo prie Mohačio, – o ypač po pirmo didelio Osmanų įsiveržimo 1421 m., atėjusio per Buzău perėją, Prejmerio strateginė reikšmė tapo aiški: tai buvo pirmoji vietovė, gaunanti smūgius iš armijų, įsiveržiančių į Transilvaniją. Karalius Zigmantas Liuksemburgietis – Vengrijos karalius, Bohemijos karalius, būsimas Šventosios Romos imperijos imperatorius, antiosmaniškos kryžiaus žygio, pasibaigusio Nikopolio katastrofa 1396 m., organizatorius, Konstancos tarybos fundatorius, – įsakė pastatyti gynybos sistemą Byrsos žemėje. Europos kontekstas buvo užsiveriančios savyje Europos, spaudžiamos Osmanų ekspansijos po Konstantinopolio kritimo 1453 m.: Vengrijos, Lenkijos ir Valakijos karalystės veikė kaip buferinės valstybės. 1395 m. Zigmantas pasirašė Brašove sąjungos sutartį su Valakijos Mircea Senuoju prieš Portą. O nuo 1427 m. aplink Prejmerio bažnyčią iškilo didieji aptvarų sienos. Čia esanti tvirtovė priklauso tai pačiai Europos istorijai kaip Vengrijos pasienio tvirtovės (Eger, Szigetvár), kaip Habsburgų karinė marka arba kaip kryžiuočių pilys Levante – krikščionybės siena, šį kartą ginama valstiečių.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Šventosios Kryžiaus bažnyčia ir 1450 m. altorius

Šventojo Kryžiaus garbei pašventinta šventykla buvo pastatyta centrinio graikiško kryžiaus plano pagrindu, kurio lygūs pečiai išsidėsto aplink kvadratą, užklojamą aštuonkampiu bokštu – unikali koncepcija Transilvanijoje, įkvėpta Jeruzalės bažnyčių ir gimininga Reino slėnio vėlyvajai gotikai. Per šimtmečius pastatas patyrė esminių transformacijų: 1461 m. virš pečių sankirtos iškilo varpinė-bokštas (vietoj senesnio ir mažesnio bokšto, buvusio priešais vakarinį petį), o 1512–1515 m. buvo pridėtos dvi nelygios šoninės navos ir pailginta centrinė nava, pakeitus pradinį planą. Interjeras santūrus, su santūriai elegantiškomis nervūrinėmis lubomis, be freskų pėdsakų. Bažnyčios meninė brangenybė yra poliptinis (triptiko) altorius, datuojamas apie 1450 m. – seniausias altorius Transilvanijoje ir vienas seniausių Rumunijoje. Tematika yra Viešpaties kančia: centriniame skydelyje – Nukryžiavimas, keturis kartus didesnis už kitus skydelius, su daugiau nei puse paviršiaus auksuoto; ant sparnų, tapytų iš abiejų pusių ir dviem registrais, scenos kaip Kojų plovimas, Paskutinė vakarienė, plakimas, Teismas prieš Kaifą, Moterų raudos, Padėjimas į kapą, Prisikėlimas ir Mironosičės. Figūros paprastos, redukuotos iki esmės, beveik statūrinės; raudoni tonai, išdėstyti auksiniame fone, turi ypatingą spindesį. Autorius, nežinomas, specialistų nuomone, mokėsi Vienos tapybos mokykloje – Dunojaus meno epochos, kai Viena buvo Habsburgų pasaulio meninė sostinė. Po XVI a. Reformos – Brašovas buvo vienas iš liuteronų reformos centrų Transilvanijoje, kur Johannes Honterus spausdino pirmąsias knygas, – bendruomenė priėmė Augsburgo išpažinimą, o bažnyčia tapo evangelikų-liuteronų.

Valstiečių tvirtovė: pasienio karinė inžinerija

Įtvirtinimas yra viduramžių karinės inžinerijos šedevras. Aplink bažnyčią iškilo beveik apskritas aptvaras, apie 72 metrų skersmens, su 3–4 metrų storio sienomis (kai kur iki 5 metrų) ir 10–12 metrų aukščio, sustiprintas keturiais pasagos formos bastionais (iš kurių du išlikę), penkiais bokštais, su zwinger'iu ir 18 metrų pločio bei 2–4 metrų gylio gynybiniu grioviu, maitinanamu vandeniu – sistema, palyginama su vandens pilimis (Wasserburgen) Bavarijoje ir Austrijoje arba su Făgăraș tvirtovės grioviu. Ant vidinės aptvaro sienos pusės, trijuose–keturiuose lygiuose, išsidėsto 272 kambariai – kiekviena kaimo šeima turėjo savo paskirtą kambarį –, naudojami taikos metu kaip sandėliavimo patalpos, o karo metu kaip prieglobstis; rūsio sandėliai laikė grūdų atsargas, pakankamas maždaug šešiems mėnesiams, o ansamblis galėjo sutalpinti apie 1600 kaimiečių. Virš kambarių driekiasi sargybos takas (Wehrgang), apie 800 metrų ilgio ir, viršutinėje dalyje, iki 4 metrų pločio, dengtas dvišlaičiu stogu ir kertamas daugybės šaudymo angų ir liejimo angų (mešikolių). Įėjimas į tvirtovę vyksta per 30 metrų ilgio cilindrinį tunelį, saugomą herso (stumdomo medinio grotelių, sustiprinto geležimi) ir masyvių ąžuolinių vartų, šonuojamą barbakanu. Tarp sienose įtvirtintų ugnies angų buvo ir neįprastas kovos įrenginys: garsioji „Mirties vargonai" (Todesorgel) – stora lenta, besisukanti aplink geležinę ašį, nešanti kiekvienoje pusėje po penkias šaudymo vamzdelius; kol viena serija buvo iššaunama, kita buvo pertaisoma, o greitai sukant galima buvo vėl šaudyti. Viduramžių „kulkosvaidis", giminingas Vakarų Europos kelių vamzdžių šautuvams (ribauldechini), skirtas sukelti paniką ir sunkius nuostolius priešo stovykloje; šiandien lankytojas gali pamatyti ir pasukti šio unikalaus mechanizmo repliką. Prejmerio ansamblis priklauso europinei kaimo įtvirtintų bažnyčių šeimai – nuo husitų įtvirtintų bažnyčių Bohemijoje (Tábor) iki valdensų įtvirtintų bažnyčių Pjemonto slėniuose (Angrogna, Chanforan) ir iki Wehrkirchen Frankonijoje, Bavarijoje ir Austrijoje – didžiausia ir išsamiausia iš jų, toliausiai į rytus nutolęs šio žemyninio reiškinio forpostas.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Penkiasdešimt apgulčių ir vienas užėmimas

Tarp XIII a. ir XVII a. Prejmerio kaimas buvo užpultas ir sunaikintas daugiau nei penkiasdešimt kartų – mongolų, totorių, osmanų (reidai 1421, 1432, 1438, 1508 m., totorių invazija 1658 m.), vengrų, kazokų ir Valakijos bei Moldavijos kunigaikščių, – tačiau bažnyčia-tvirtovė buvo faktiškai užimta tik vieną kartą, 1611 m., Transilvanijos princo Gabrielio Báthory. Neramūs XVII a. šimtmečiai paliko gilias pėdsakus: po Guruslău mūšio (Brašovas) 1600 m., imperatoriaus Ferdinando Habsburgiečio kariuomenė, vadovaujama Török Bálint ir Majláth István, sudegino saksonų žemes; Mihai Viteazul šiek tiek anksčiau buvo įsirengęs stovyklą Prázsmár, o vėliau Imre Thököly, paskutinis didysis antihabsburgiečių princas, Sultanu remiamas, turėjo kirsti tas pačias žemes. XVIII a. aplink kaimą buvo pastatyta kita įtvirtinimų linija su penkiomis vartais, o didysis gaisras 1767 m. vasario 23 d. sunaikino 200 namų. Ir vis dėlto tvirtovė išliko – akmeninė pasienio bendruomenės atsparumo kronika. Vietinė tradicija kalba ir apie tunelį, kuris tariamai jungė bažnyčią su aptvaro išore, iki šiol visiškai neišaiškintą paslaptį.

Thomaso Tartlerio kronika ir Prejmerio atmintis

Brangiausias rašytinis liudijimas apie Prejmerio istoriją yra „Tartlauer Chronic" – bendruomenės kronika, parašyta 1750 m. evangelikų pastoriaus Thomaso Tartlerio (1700–1770), gimusio Brašove; dalis šios istorijos buvo išversta į rumunų kalbą kunigo Ioan Ludu. Iš Tartlerio puslapių atgyja apgultys ir išbandymai, kuriuos patyrė kraštas. Taip pat Prejmeryje gimė vokiečių rašytojas Erwin Neustädter (1897–1992). XX a. ansamblis buvo restauruotas 1962–1970 m., vadovaujant architektei Mariana Angelescu ir inžinieriui Alexandru Dobriceanu, archeologinius tyrimus vedant Radu Heitel – istorijos ironija, kad restauravimą finansavo Ceaușescu ateistinis režimas, kuris tuo pačiu metu nufilmavo keliolika kadrų iš „Buzduganul cu trei peceți" (1977) aptvare. 1916 m., pačiame pasaulinio karo įkarštyje, trys varpai buvo konfiskuoti ištirpdyti; 1923 m. jie buvo pakeisti varpais, lietais Apoldoje, Tiuringijoje – vokiškas aidas, skambantis ir šiandien virš Byrsos žemės. Nuo 1990 m. senoje 1793 m. mokesčių sandėlyje, pastatytame virš įėjimo galerijos, veikia muziejus – saksonų etnografinis muziejus – su atkurta klasės sale ir saksonų valstietiška kamera su originaliais baldais.

Nuo protestantų reformos iki saksonų emigracijos

Saksonų bendruomenė, kuri šimtmečiais buvo tvirtovės saugotoja – privilegijuotoji viduramžių Transilvanijos „saksonų tauta", šalia vengrų bajorų ir seklų, – XVI a. priėmė liuteronų tikėjimą. Po 1989 m. dauguma saksonų emigravo į Vokietiją; 2009 m. tik apie 125 dar buvo registruoti Tartlau evangelikų parapijoje. Šiandien tvirtovę palaiko gyvą lankytojai iš Rumunijos ir iš viso pasaulio, taip pat vokiečių fondai kaip Stiftung Kirchenburgen, kurie saugo šios bendruomenės atmintį – europinis paveldas, kuris dabar priklauso visiems.

UNESCO, pasaulinis pripažinimas ir vieta Europos atmintyje

1993 m. UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą Biertano įtvirtintą bažnyčią – buvusią liuteronų saksonų vyskupų rezidenciją 1572–1867 m.; 1999 m. objektas buvo išplėstas dar šešiais kaimais – Prejmer, Câlnic, Dârjiu, Saschiz, Valea Viilor ir Viscri – pavadinimu „Transilvanijos kaimai su įtvirtintomis bažnyčiomis". Transilvanija išsaugo daugiau nei 150 gerai išlikusių įtvirtintų bažnyčių iš maždaug 300 pastatytų tarp XIII a. ir XVI a. – vienas tankiausių viduramžių kaimo įtvirtinimų koncentracijų žemyne. Prejmeris šioje tinklelyje yra stipriausia ir išsamiausia grandis. Michelin žaliasis gidas suteikė jam tris žvaigždutes – aukščiausią įvertinimą, „kuris pats savaime pateisina kelionę", – vienintelis objektas Rumunijoje taip pagerbtas. Europos keliautojui Prejmeris yra savo civilizacijos skyrius: vieta, kur Vakarų lotyniškasis pasaulis (Cîteaux, Reino slėnis, Teutonų ordinas), Bizantija (graikiško kryžiaus planas), vokiečių kolonizacija Rytų Europoje, Reforma ir Osmanų siena susitinka akmenyje.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio keliautojo patirtis

Programa, bilietai ir prieiga

Vasaros sezono metu (balandžio 1 d. – spalio 15 d.) tvirtovė atvira nuo pirmadienio iki šeštadienio nuo 09:00 iki 17:30 (paskutinis įėjimas), o sekmadienį nuo 11:00 iki 17:30; įėjimo bilietas kainuoja apie 20 lei, su galimybe įsigyti internetu (rekomenduojama patikrinti atnaujintą programą ir kainas oficialioje paminklo svetainėje prieš apsilankymą). Prieiga vyksta DN 10 / E 574 keliu, maždaug 15 kilometrų į šiaurės rytus nuo Brašovo (20–25 minutės automobiliu), autobusu 520 iš Brašovo autobusų stoties (apie 30 minučių) arba traukiniu magistrale Brašovas – Sfântu Gheorghe – Târgu Secuiesc. Vizitui skirkite nuo 60 iki 90 minučių.

Ką pamatysite žingsnis po žingsnio

Natūralus maršrutas prasideda 30 metrų įėjimo tuneliu, su hersu ir barbakanu, tada lipate mediniais laiptais tarp aptvaro sienos kambarių – atsargų kambarių, atkurtos klasės salės, saksonų valstietiškos muziejaus kameros – iki sargybos tako, esančio apie 10 metrų aukštyje, tarp šaudymo angų ir liejimo angų, po dvišlaičiu Wehrgang stogu; čia yra ir „mirties vargonų" replika, kurią galite pasukti ranka. Tada nusileidžiate į bažnyčią: graikiško kryžiaus planą, nervūrines lubas, 1450 m. triptiko altorių su auksuotu Nukryžiavimu centre, 1461 m. varpinę-bokštą, vargonus, suolus ir varpus, lietus Apoldoje. Išorėje žvelkite iš viršaus į ovalų aptvarą, pasagos formos bastionus ir griovį su vandeniu. Vizitas yra kelionė per aštuonis šimtmečius – nuo XII a. romaninės bazilikos iki liuteronų bažnyčios, nuo teutonų kryžiaus iki saksonų prieglobsčio kambarių.

Byrsos žemės širdyje: papildomi maršrutai

Suderinkite vizitą su Hărmano įtvirtinta bažnyčia, vos už 5 kilometrų ( paliudyta 1240 m., niekada neužimta, su koplyčia, išsaugojusia XV a. sienų tapybą), su istoriniu Brašovo centru (Juodoji bažnyčia, Tarybos aikštė), su Râșnovo tvirtove, su Brano pilimi ir, toliau, su Viscri kaimu – tarptautiniu mastu išgarsėjusiu saksonų kaimu, su jo įtvirtinta bažnyčia ir namu, susijusiu su Karaliumi Karoliu III, – arba su Făgăraș tvirtove, viena iš nedaugelio Europos tvirtovių, apsuptų griovio su vandeniu ir, kaip sako vietiniai, niekada neužimta apgulties. Prejmeris yra vartai į visą viduramžių kraštovaizdį: pietų Transilvanijos kultūrinį kraštovaizdį, kurį UNESCO pripažino visos žmonijos paveldu – ir kurį kiekvienas Europos keliautojas turėtų bent kartą įveikti, žingsniais kaip piligrimas ir žvilgsniu, nukreiptu, pro šaudymo angas, į horizontą, kuriame prieš penkis šimtus metų, Karpatų papėdėse, matėsi priešo palapinės.