Pelešo pilis

Pelešo pilis: Rumunijos karūnos brangakmenis ir Europos romantizmo šedevras Karpatų širdyje

Virš Sinajos miesto, ten, kur sraunūs Pelešo upės vandenys leidžiasi iš Bučedžių masyvo Karpatų kalnuose, iškyla vienas žaviausių XIX a. Europos pastatų: Pelešo pilis. Žvelgiant iš jos terasų, papuoštų statulomis ir Kararos marmuro fontanais, pilis atrodo tarsi ištraukta iš vokiškos pasakos – akmens ir drožto medžio konstrukcija, jungianti gotikinius bokštus, renesansines lodžijas ir fasadus, dekoruotus medžio nėriniais, alpiškame kraštovaizdyje, vertame Šveicarijos ar Bavarijos. Europos keliautojui Pelešas yra ne tik antras pagal lankomumą Rumunijos istorinis paminklas po Brano pilies, bet ir tikras tiltas tarp Europos civilizacijų: čia vokiečių Hohenzollern-Sigmaringen dinastija davė Rumunijai pirmąjį jos modernų karalių Karolį I, o jis 1873–1914 m. pastatė rezidenciją, kuri tuo pačiu metu buvo pirmoji visiškai elektrifikuota pilis Europoje, techninės modernybės laboratorija ir pareiškimas apie jauną karalystės priklausymą didžiajai imperatoriškųjų dvarų šeimai žemyne. Su daugiau nei 160 kambarių, dekoruotų stiliais, svyruojančiais nuo vokiškojo renesanso iki ispaniškojo-maurų baroko, nuo Art Nouveau iki alpietiškojo romantizmo, ir su daugiau nei 60 000 paveldo objektų kolekcija – paveikslais, pasirašytais El Greco, Ticiano, Rembranto, Rubenso ar Gustavo Klimto, daugiau nei 4 000 europietiškų ir rytietiškų ginklų ir šarvų, vitražais iš Miuncheno, baldais iš Vienos, Hamburgo ir Mainco – Pelešo pilis iš esmės yra pačios Europos muziejus, išsaugotas Karpatų širdyje ir pasauliui siūlomas kaip neatsiejama visuotinio kultūros paveldo dalis.

Istorinės šaknys: Nuo vokiečių princo iki Rumunijos karalystės ir didžiųjų Europos imperijų

Pelešo pilies istorija prasideda gerokai anksčiau už jos pirmąjį akmenį. 1866 m., kai didžiosios Europos galybės – Napoleono III Prancūzija, carų Rusija ir Prūsijos karalystė – po Paryžiaus konvencijos nusprendė pripažinti Rumunijos kunigaikštysčių suvienijimą po svetimu princu, Rumunijos politinės elitės išsirinko jaunąjį princą Karlą iš Hohenzollern-Sigmaringen, Prūsijos armijos karininką ir karaliaus Vilhelmo I pusbrolį. Atvykęs į Rumuniją 1866 m. gegužę, Karlas pervažiavo šalį ir liko giliai sužavėtas Prahovos slėnio vaizdingumu. Jis sugrįžo ten 1866 m. rugpjūtį, o kraštovaizdis liko jo širdyje. Kai 1872 m. jis įsigijo Podul Neagului vietovėje – kuri 1874 m., taip pat jo iniciatyva, gavo Sinajos vardą – apie 1 000 žemės sieksnių plotą Pelešo upės krante, jis pirkosi ne tik žemę, bet ir statė dinastinį sapną. Karlas I turėjo tapti Rumunijos karaliumi 1881 m., po visiškos nepriklausomybės paskelbimo ir šalies pavertimo karalyste, o Pelešas turėjo tapti vasaros rezidencija dinastijai, kuri per santuokas ir sąjungas susiejo Rumunijos karališkąją šeimą su pačiais įtakingiausiais Europos tronais: Karlo motina Josephine iš Badeno priklausė katalikiškai Badeno namų šakai; jo žmona Elisabeta iš Vydo buvo vokiečių princesė; jo marti Marija buvo Edinburgo kunigaikščio Alfredo ir Rusijos didžiosios kunigaikštienės Marijos Aleksandrovnos duktė, taigi karalienės Viktorijos ir caro Aleksandro II anūkė. Taigi, kai princesė Marija iš Edinburgo 1892 m. gruodžio 29 d. ištekėjo už įpėdinio princo Ferdinando Sinajoje susitiko ne tik du likimai, bet ir dvi galingiausios pasaulio dinastijos: Saxe-Coburg-Gotha ir Hohenzollern, Didžioji Britanija ir Rusija, su Rumunijos karališkąja šeima viduryje.

Europinis statybų kontekstas yra taip pat tankus. Rumunija ką tik išėjo iš Nepriklausomybės karo (1877–1878) – kuriame princas Karlas asmeniškai vadovavo Rumunijos kariuomenei kartu su rusų kariais prie Plevnos, Plevna buvusi užimta 1877 m. lapkritį – o 1878 m. Berlyno sutartis pripažino visišką šalies nepriklausomybę. Karaliui, kurio sostas rėmėsi sąjunga su Centrinėmis galybėmis, Vokietija ir Austrija-Vengrija, buvo natūralu, kad jo rezidencija neštų vokiškosios architektūros įspaudą. O sąjungos sutartys – 1883 m. sąjungos sutartis tarp Rumunijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos – turėjo būti atnaujintos būtent Pelešo pilyje, 1892 m. ir vėl 1896 m., Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Franco Juozapo I oficialaus vizito kontekste, svarbiausio valstybinio vizito, kada nors priimto Sinajoje. Vienai dienai, 1896 m. rugpjūtį, Karpatuose liudytoju tapo dviejų seniausių Europos imperijų susitikimas: Habsburgų, kuris tęsėsi nuo Alpių iki Galicijos ir Bukovinos, ir jaunos Rumunijos karalystės, jo sąjungininkės prieš Osmanų imperiją ir Rusijos ekspansiją rytinėje „civilizuotos Europos" sienoje. Šis vizitas lėmė 1906 m. Imperatoriškųjų apartamentų įrengimą Peleše, paruoštą antrajam senolio imperatoriaus atvykimui Karlo I 40 metų valdymo sukakčiai – vizitui, kuris, deja, neįvyko.

Pati statyba prasidėjo 1873 m. ir buvo pažymėta nepasitenkinamo suvereno ambicija. Pirmasis pakviestas architektas, profesorius Wilhelm von Doderer iš Vienos politechnikos mokyklos, karaliui pateikė tris projektus, įkvėptus prancūziškų renesansinių pilių Luaros slėnyje ir pastatų Ringstrasse gatvėje Vienoje – tų pačių modelių, kurie buvo sužavėję Centrinės Europos monarchus, nuo Luaros iki Vienos. Karlas I visus tris atmetė 1876 m., laikydamas juos stokojančiais originalumo ir pernelyg brangiais. Doderer vietą užėmė vokietis Johannes Schultz, iš pradžių jo asistentas statybvietėje, kilęs iš Lembergo (dabar Lvovas), kuris pasiūlė kuklesnį, bet labiau stačiam reljefui ir biudžetui pritaikytą sprendimą. Kertinis akmuo buvo padėtas 1875 m. rugpjūčio 10/22 d., iškilmingoje ceremonijoje, kurios metu buvo užkasti dešimtys aukso monetų po 20 leių – pirmosios rumunų monetos su Karlo I atvaizdu – kartu su dviem pergamentais, užantspauduotais stiklo ir švino vamzdeliuose. Pastatas buvo oficialiai atidarytas 1883 m. spalio 7 d., tačiau darbai tęsėsi etapais iki 1914 m.: prancūzų architektas Émile André Lecomte du Noüy, garsiojo Eugène Viollet-le-Duc mokinys, 1890 m. sukūrė Maurų salę; čekų architektas Karel Liman perėmė koordinavimą nuo 1893/1896 m., pastatydamas centrinį 66 metrų bokštą, užbaigdamas Garbės salę 1911 m. ir statydamas toje pačioje valdoje Pelišoro pilį (1899–1902) įpėdiniams princams Ferdinandui ir Marijai, taip pat Foișor, buvusią karaliaus medžioklės namą. 1908–1911 m., pagal Limano ir bavariečio Ferdinand de Tiersch – karaliaus Liudviko II Bavariečio patarėjo, to paties karaliaus, kuris pastatė išprotėjusį Neuschwansteiną – planus, buvo užbaigtos Ginklų salės ir Florencijos salės dekoracija. 1911–1914 m. terasa buvo dekoruota romėnų imperatorių biustais, o pietryčių sparne Liman ir vieno dekoratorius Bernhard Ludwig suprojektavo Tarybos salę. Bendra viso valdovo kaina, apskaičiuota to meto valiuta, siekė apie 16 milijonų aukso leių, šiandien tai prilygsta daugiau nei 120 milijonų eurų – milžiniška suma naujai šaliai, kuri kalbėjo apie karaliaus ambiciją įtvirtinti Rumuniją Europos kultūrinėje ir techninėje elitoje.

Architektūrinis šedevras: Dialogas su didžiaisiais Europos stiliais

Žvelgiant iš išorės, Pelešo pilis yra XIX a. Europos architektūros istorijos pamoka, pastatas, kuriame vokiškasis romantizmas ir istorizmas – tas pats srovė, davusi pradžią Neuschwansteinui Bavarijoje, Miramare prie Triesto ar pilių prie Reino – susitinka su itališkomis, prancūziškomis, šveicariškomis ir rytietiškomis įtakomis. Vyraujantis stilius yra vokiškasis neorenesansas, sąmoningai Karlo I pasirinktas norint priminti savo kilmę iš Hohenzollern-Sigmaringen namų, tačiau fasadai nusėti gotikiniais bokštais su smailiais metaliniais smaigaliais, balkonais su drožtais balustradais, atviromis lodžijomis ir septyniais itališkojo neorenesanso terasų lygiais, dekoruotais statulomis, kolonomis ir fontanais. Vidinis kiemas rodo saksiškas įtakas, su fachverko stiliaus fasadais ir rankomis pieštomis alegorinėmis freskomis, primenančiomis šiaurės Europos alpinę architektūrą. Centrinis 66 metrų bokštas matomas iš dešimčių kilometrų ir savo laiku buvo modernumo ženklas dar laukiniame kraštovaizdyje. Visas ansamblis – Pelešas, Pelišoras, Foișor, sargybos korpusas, Ekonomatas, Karališkosios arklidės, Elektrinė ir Šipoto vila – sudaro karališkąją valdomą, besitęsiančią šimtais hektarų, apsuptą bukų ir eglių miškų, su kraštovaizdžio architektų įrengtais sodais, įskaitant 1894 m. Pietro Axerio iš Florencijos marmuro sukurtą fontaną.

Tačiau tai, kas skiria Pelešą nuo bet kurios kitos Europos pilies, yra jos vidus: 160 kambarių (kai kurie šaltiniai nurodo 168) visata, kiekvienas suprojektuotas kaip „kelionė" į kitą civilizaciją ar epochą, tikra kosmopolitiškos dvaro meninių skonių antologija. Garbės salė, pagrindinė priėmimo salė, stebina savo dvigubu aukščiu, riešutmedžio lambrisais, drožtais su bareljefais ir statulėlėmis, ir judamu stiklo lubomis, valdomomis elektriškai ar rankiniu būdu – technine naujove, leidusia karaliaus svečiams grožėtis giedru dangumi vasaros naktimis, staigmena, verta rafinuotesnių Europos salonų. Maurų salė, prancūzų architekto Lecomte du Noüy kūrinys, yra ispaniškojo-maurų stiliaus brangakmenis, įkvėptas Alhambros Granadoje: auksuoti arabeskų stukai, geometriniai mozaikai, pasagos formos arkų nišos ir vidinis Kararos marmuro fontanas, kopija pagal Egipto daiktą, tuo tarpu baldai buvo atgabenti iš Damasko ir Kairo – Osmanų imperijos ir europiečių žavėjimosi Rytų evocatio. Florencijos salė, arba Didysis salonas, atkuria itališko renesansinio rūmų atmosferą: kasetinis lubas, drožtas iš liepų medžio ir paauksuotas, du dideli Murano stiklo šviestuvai, marmuro grindys ir Medičių šeimos bei Venecijos dožų portretai, primenantys Viduržemio jūros Europos dinastinius ryšius. Tarybos salė stebėtinai panaši į vieną iš Liucernos rotušės salių, Šveicarijoje – nuoroda į demokratiją ir šveicariškąjį santūrumą erdvėje, skirtoje valstybės sprendimams. Turkų salonas saugo turkų ir persų žalvarinių indų kolekciją, o karališkoji miegamoji apšviesta Bohemijos krištolo šviestuvu. Karališkoji biblioteka, su retais tomais, įrištais į odą ir išgraviruotais auksinėmis raidėmis, slepia slaptas duris už lentynos, pro kurias karalius galėjo slapta pereiti į privačius apartamentus, o langų vitražai vaizduoja Sigmaringeno ir Hohenzollerno pilis Vokietijoje – dinastijos gimtinę. Koncertų salėje yra 1621 m. Antverpene pagamintas klavesinas ir Rieger vargonai, o pilies teatras, su 60 vietų ir karališkąja lože, buvo dekoruotas pagal Gustavo Klimto, Vienos secesijos meistro, eskizus.

Pilies kolekcijos yra tokio turtingumo, kuris konkuruoja su didžiųjų Europos muziejų kolekcijomis. Karališkoji pinakoteka turi originalius darbus, pasirašytus El Greco, Zurbaráno, Murillo, Velázquezo, Ticiano, Tintoretto, Rembranto, Rubenso, Van Dycko, Carpaccio, Rafaelio, Bruegelio, Correggio, Tiepolo, Jacques-Louis David, taip pat Gustavo ir Ernsto Klimtų darbus – kolekcija, viena iš rafinuočiausių Centrinėje ir Rytų Europoje, surinkta Karlo I, didelio meno mylėtojo, ir tęsta jo įpėdinių. Ginklų salės, įrengtos 1903–1911 m., saugo daugiau nei 4 000 europietiškų ir rytietiškų daiktų iš XIV–XVII a. – šarvus, šalmus, kardus, kalavijus, arbaletus, šautuvus – su žymėmis iš garsėjančių dirbtuvių, tokių kaip Solingen, Toledo, Saint-Étienne, Lazzaro Lazzarini ar Peter Danner, o absoliutus žvaigždė yra pilnas šarvas arkliui ir raiteliui, Maksimiliano tipo, sveriantis apie 80–100 kg, unikalus Rumunijoje. Kolekcija prasidėjo iš dviejų branduolių: rytietiškų ginklų, įsigytų jaunojo princo Karlo, 23 metų, jo kelionėje į Alžyrą 1862 m., ir ginklų, paveldėtų iš jo tėvo, princo Karlo Antono iš Hohenzollern, paskutinio Sigmaringeno namų suvereno princo, iš Hohenzollerno pilies arsenalo Vokietijoje. Vienos ekspertas Julius Ernst Scheurer buvo įpareigotas papildyti kolekciją pirkimais iš aukcionų ir privačių kolekcijų visoje Europoje. Iš viso pilyje saugoma daugiau nei 60 000 paveldo objektų: paveikslai, skulptūros, epochos baldai iš Mainco, Miuncheno, Vienos ir Hamburgo dirbtuvių, gobelenai, rytietiški kilimai, sidabro dirbiniai, porcelianai, vitražai, pagaminti Miuncheno Zettler dirbtuvėse, retos knygos ir rankraščiai. Savo testamentu Karlas I dovanojo visą kolekciją rumunų tautai – reto kilnumo gestas, pavertęs Pelešą nacionaliniu ir europiniu lobiu.

Technologiškai pilis buvo Europos priešakyje. Be to, kad buvo pirmoji visiškai elektrifikuota pilis žemyne – turėjusi savo elektrinę, pastatytą Pelešo upės krante, vieną iš pirmųjų hidroelektrinių Europoje, įrengtą 1884 m. ir išplėstą 1897 m. – Pelešas jau nuo 1883 m. turėjo centrinį šildymą, įrengtą lenkų išradėjo Franciszek Rychnowski, kuris už šį darbą gavo aukso medį už nuopelnus I klasės iš karaliaus Karlo I, centrinę dulkių siurbimo sistemą, vidinį liftą ir Garbės salės judamas lubas. Prancūzų spauda ją pavadino „moderniausia pilimi Europoje savo įkūrėjo laikais". Statybinės medžiagos daugiausia buvo rumuniškos – žvyras iš Prahovos upės, akmuo iš Piatra Arsos masyvo, mediena iš Prahovos slėnio miškų, plytos, degtos statybvietėje – tuo tarpu darbo jėga buvo kosmopolitiška: italų mūrininkai, vokiečių ir vengrų dailidės, albanai ir graikai karjeruose, turkai plytų degimui, rumunai terasavimui.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai: Pilis kaip Europos istorijos liudytoja

Pelešo pilis savo akmenyse neša tragiškos asmeninės istorijos, davusios jai vardą, prisiminimą. Karlas I ir Elisabeta iš Vydo turėjo vienintelę dukterį Mariją – mylimąją Măriucą – gimusią 1870 m., mirusią 1874 m. balandį, vos trijų-keturių metų, įveiktą skarlatinos. Karščiavimo delyre mergaitė tariamai prašiusi tėvo: „Noriu važiuoti į Sinają, gerti Pelešo vandenį". Nuliūdintas, Karlas I pavertė šį paskutinį norą asmeniniu impulsu: jis pavadino naująją pilį savo dukters mėgstamos upės vardu, o Sinajos rezidencijos statyba tapo pagarba prarasto vaiko atminimui. Legenda sako, kad karalius matė pilyje statant „mano dinastijos, nacionalinės dinastijos lopšį" – ir iš tikrųjų 1893 m. Peleše gimė būsimasis karalius Karlas II, pirmasis dinastijos monarchas, gimęs Rumunijos žemėje, ir pirmasis pakrikštytas stačiatikių apeigomis. 1921 m. Foișor, gretimoje rezidencijose, gimė karalius Mykolas I, paskutinis Rumunijos suverenas.

Kita asmenybė, pakeitusi pilies likimą, buvo karalienė Elisabeta, Karlo I žmona, literatūriniame pasaulyje žinoma slapyvardžiu Carmen Sylva. Poetė, prozininkė ir memuaristė, ji publikavo eilėraščius ir pasakojimus keliomis Europos kalbomis, o Peleše sukūrė tikrą kultūrinį saloną, priimdama rašytojus, muzikantus ir menininkus iš visos Europos. Pilies legendos – kai kurios susipynusios su Hohenzollernų namų „Baltosios ponios" (Weiße Frau) tradicija, dvasia, susijusia su vokiečių dinastija, pranašaujančia nelaimes – susipina su karalienės, kuri įprasdavo leisti naktis skaitydama ir rašydama savo apartamentuose, apsivilkusi baltomis suknelėmis, romantiškos melancholijos atmosferoje, prisiminimu. Karalienė Marija, jos marti, karalienės Viktorijos ir caro Aleksandro II anūkė, pati buvo „karalienė menininkė": tapytoja, poete, madų kūrėja ir „Jaunosios menininkų kartos" judėjimo, debiutuojančių rumunų menininkų, globėja. Jai ir Ferdinandui Karlas I pastatė Pelišorą (1899–1902), intimesnę pilį, Art Nouveau stiliaus, vienintelę tokio stiliaus Rumunijoje, su Miegamuoju ir Aukso kambariu, su baldais, suprojektuotais pačios karalienės, ir rankraščiu, nupieštu ant pergamento, kurį Marija padovanojo Ferdinandui 1906 m. Po karalienės Marijos mirties 1938 m. liepos 18 d. jos širdis buvo padėta, po įspūdingos ceremonijos, Pelišoro Aukso salone, po Rumunijos ir Didžiosios Britanijos vėliavomis, kur ji lieka ir šiandien.

Europos istorijos lūžio momentai buvo nuspręsti tarp šios pilies sienų. 1914 m. rugpjūčio 3 d., Tarybos salėje – panašioje į Liucernos rotušės salę – įvyko Karūnos taryba, sušaukta karaliaus Karlo I nuspręsti Rumunijos įstojimą į Pirmąjį pasaulinį karą, prasidėjusį vos prieš kelias dienas, po Sarajevo nužudymo ir Vokietijos karo paskelbimo Prancūzijai. Nors Karlas I, ištikimas sąjungai su Centrinėmis galybėmis – Vokietija, Austrija-Vengrija ir Osmanų imperija – palaikė nedelsiant įstoti į karą, Taryba balsavo už neutralumą didžiąja balsų persvara, vienintelis palaikęs karaliaus požiūrį buvo Petre P. Carp. Ant tarybos stalo buvo eksponuotos sąjungos sutartys, įskaitant atnaujintą Peleše 1896 m. Franco Juozapo akivaizdoje. Rumunija į karą įstojo tik 1916 m. rugpjūčio 27 d., Antantės pusėje, Karūnos taryboje Cotroceni. Taip pat Peleše įvyko 1925 m. Karūnos taryba, o 1931 m. liepą čia įvyko paskutinė karališkoji santuoka Rumunijos istorijoje: princesės Ileanos ir erchercogo Antono iš Habsburgų-Lotaringų santuoka – sąjunga, simboliškai susiejusi jaunąją Rumunijos karalystę su seniausia Europos imperatoriškąja dinastija, Habsburgų namais.

Po Karlo I mirties 1914 m. rugsėjo 27 d. – įvykusios kaip tik pilyje, kurią jis taip mylėjo – Pelešas priėmė karaliaus laidotuves ir liko karališkąja vasaros rezidencija iki priverstinio karaliaus Mykolo I atsisakymo 1947 m. gruodžio 30 d. 1948 m. komunistai nacionalizavo valdas, o 1953 m. pilis buvo atidaryta kaip valstybinis muziejus. 1975–1990 m. Nicolae Ceaușescu uždraudė visuomenės prieigą, paversdamas valdas griežtai prižiūrimu protokolo zona; sakoma, kad muziejininkai išgąsdino Ceaușescu sutuoktinius pasakodami, kad pilies viduje būtų pavojinga žmogui grybas, iš tikrųjų tai buvo grybas, puolantis medines sijas dėl drėgmės. Po 1989 m. gruodžio revoliucijos Pelešas ir Pelišoras buvo sugrąžinti į turistų grandinę. 2007 m. vasarį, po penkerių metų derybų, nuosavybė buvo grąžinta Rumunijos karališkajai šeimai – vienas iš nedaugelio konfiskuotų turtų grąžinimų komunistų režimui – pilis liko valstybiniu muziejumi, administruojamu Kultūros ministerijos, karališkoji šeima ją išsinuomojusi valstybei. Karalius Mykolas I sugrįžo į Pelešą 2008 m. birželį ir gyveno čia iki savo mirties 2017 m. gruodžio 5 d. 2016 m. gegužės 10 d., Nepriklausomybės dienos ir dinastijos 150 metų egzistavimo proga, įpėdinės princesės Margaritos asmeninis vėliavėlis pirmą kartą po beveik 70 metų suplevėsavo ant aukščiausio pilies stiebo.

Praktinis lankymo gidas: Šiuolaikinio turisto patirtis

Pelešo pilis yra maždaug 1,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Sinajos miesto centro, apie 800–1 000 metrų aukštyje, Pelešo alėjos g. 2, Prahovos apskritis. Sinaja pasiekiama traukiniu iš Bukarešto (Šiaurės stoties) maždaug per pusantros valandos, kelionė Prahovos slėniu pati savaime esanti vaizdinga patirtis, istoriniu maršrutu, jungiančiu sostinę su Transilvanija, einančiu pro Brano pilį ir viduramžių Brašovo miestą. Automobiliu pasiekiama DN1/E60 iš Bukarešto maždaug per dvi valandas, o iš Sinajos stoties galima pakilti taksi arba pėsčiomis, per miesto parką, apie 15–40 minučių pasivaikščiojimu, priklausomai nuo tempo.

2026 m. lankymo programa yra trečiadienį–sekmadienį, pirmadienį ir antradienį uždaryta konservavimui: trečiadienį nuo 10:00 iki 17:00, o nuo ketvirtadienio iki sekmadienio nuo 09:15 iki 17:00. Įėjimas vyksta suplanuotais valandiniais intervalais – trečiadienį: 10:00–12:45, 12:45–14:30, 14:30–16:00; ketvirtadienį–sekmadienį: 09:15–11:00, 11:00–12:45, 12:45–14:30, 14:30–16:00 – paskutiniai bilietai parduodami 15:45, o paskutinis įėjimas 16:00. Dėmesio: 2026 m. lapkričio 2 d. – gruodžio 1 d. Pelešo pilis bus uždaryta bendrajam valymui ir prevenciniam konservavimui (o Pelišoras nuo 2026 m. rugsėjo 28 d. iki lapkričio 3 d.). Nuo 2025 m. gruodžio 3 d. bilietai įsigyjami išimtinai internetu, platformoje bilete.peles.ro, arba SelfPay savitarnos mokėjimo stotelėse, esančiose šalia abiejų paminklų – nebėra kasų su žmogumi operatoriumi. Bilietai yra vardiniai ir priskirti laiko intervalui; jų negalima perplanuoti ar grąžinti, o įėjimas vyksta atvykimo tvarka, intervale, kuriam buvo nupirktas bilietas. Siekiant apsaugoti išskirtinį paveldą, dienos talpa yra ribota iki 2 000 lankytojų Pelešo piliai ir 1 500 Pelišorui, todėl rezervacija kelias dienas – ar net savaites – iš anksto yra absoliučiai būtina vasaros sezono ir savaitgaliais metu.

Lankymo kainos atspindi maršruto pasirinkimus. Bazinis turas, apimantis pilies aukštą – Garbės salę su jos judamomis lubomis, Maurų salę, Turkų saloną, Ginklų salę ir Florencijos salę – kainuoja 50 RON suaugusiems, 25 RON pensininkams ir 12,5 RON vaikams, mokiniams ir studentams (su pažymėjimu), Euro <26 kortelės turėtojai gauna tą patį sumažintą 12,5 RON tarifą. Turas, apimantis aukštą ir pirmą aukštą – kur yra Karališkoji biblioteka su slaptaja durimi, Imperatoriškieji apartamentai, Koncertų salė ir Klimto dekoruotas teatras – kainuoja 100 RON suaugusiems, 50 RON pensininkams ir 25 RON mokiniams ir studentams, o pilnas turas, pridedantis ir antrą aukštą, kainuoja 150 RON, atitinkamai 75 RON ir 37,5 RON. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai, o mokiniai iki 18 metų turi nemokamą įėjimą mokyklinių atostogų metu. Gidai įtraukti į kainą, prieinami turai rumunų kalba – trečiadienį kas valandą nuo 10:30 iki 15:30, o ketvirtadienį–sekmadienį nuo 09:45 iki 15:15 – taip pat ir užsienio kalbomis. Rekomenduojama lankymo trukmė yra 1,5–2 valandos. Įėjus lankytojams siūlomi vienkartiniai batų apmovai XIX a. originalių medinių grindų apsaugai; patogi ir plokščia avalynė stipriai rekomenduojama, o temperatūra viduje išlieka vėsi net vasarą, atsižvelgiant į maždaug 1 000 metrų aukštį. Fotografavimas asmeniniais tikslais leidžiamas išorėje ir vidaus erdvėse, laikantis muziejaus reglamento; trikojų naudojimas draudžiamas.

Vos už maždaug 300 metrų nuo Pelešo, toje pačioje karališkojoje valdoje, yra Pelišoro pilis – „Mažasis Pelešas" – intymi karaliaus Ferdinando ir karalienės Marijos rezidencija, su unikaliomis Rumunijoje Art Nouveau interjerais, su Aukso kambariu ir Aukso salonu, kur ilsisi karalienės Marijos širdis. Pelišoras turi atskirą bilietą ir programą (tas pats grafikas: trečiadienį–sekmadienį, pirmadienį ir antradienį uždaryta), o abiejų pilių derinys suteikia pilną Rumunijos dvaro gyvenimo ir epochos, susiejusios Bukareštą su Londonu, Viena ir Paryžiumi, meninių skonių vaizdą. Artimoje kaimynystėje taip pat yra Sinajos vienuolynas, įkurtas taip pat karališkosios šeimos XVII a., todėl visa diena gali būti skirta Prahovos slėnio karališkajam paveldui.

Pelešo pilis lieka, praėjus daugiau nei 140 metų nuo atidarymo, tuo, kuo visada buvo Europai: vieta, kur vokiška, itališka, prancūziška, šveicariška ir rytietiška istorijos susipina viename pastate, kur pirmasis Rumunijos karalius svajojo atnešti ateitį į kalnų širdį, o kiekviename kambaryje, kiekvienoje detalėje – nuo aukso monetų, užkastų po kertiniu akmeniu, iki stiklo lubų, atsiveriančių į dangų – pasakojama apie šalį, kuri mokėjo save patvirtinti, jau nuo pat pradžių, kaip didžiosios Europos tautų šeimos dalis. Šiuolaikiniam keliautojui apsilankymas Peleše yra ne tik ekskursija į gražią pilį, bet susitikimas su pačios Europos bendra atmintimi.