Šv. Mykolo bažnyčia Kluže

Europos krikščionybės pamato akmuo: įvadas ir visuotinė vertė

Kluž-Napokos Unijos aikštės širdyje, ten, kur prieš du tūkstančius metų plytėjo romėnų miesto Napokos forumas – Dacia Porolissensis provincijos sostinė – šiandien iškyla Romos katalikų bažnyčia „Šventasis Mykolas", vengrų kalba žinoma kaip Szent Mihály-templom, o vokiečių – kaip Michaelskirche. Su 70 metrų ilgio ir 80 metrų aukščio laikrodžio bokštu, pastatas yra antra pagal dydį gotikinė bažnyčia Rumunijoje po Juodosios bažnyčios Brašove ir, kartu su priešais ją stovinčiu Matijaus Karaliaus statulų ansambliu, sudaro aukščiausią simbolinę viso miesto porą. Įrašyta į nacionalinės vertės istorinių paminklų sąrašą (kodas LMI CJ-II-m-A-07469), bažnyčia yra ne tik kulto vieta: tai gyvas Europos istorijos dokumentas, vieta, kur gimė, buvo pakrikštyti, karūnuoti ir prarasti dinastijos, imperijos ir viltys.

Visuotinė šio paminklo vertė slypi būtent jo istoriniame tankume. Čia buvo pakrikštytas vienas didžiausių Europos renesanso karalių – Matijas Korvinas; čia, 1551 m., karalienė perdavė karališkuosius regalijas Habsburgų imperatoriaus pasiuntiniui – gestas, užantspaudavęs Vengrijos karalystės padalijimą tarp Vienos ir Konstantinopolio; čia buvo investuoti Transilvanijos kunigaikščiai ir čia vyko dietos, lėmusios visos provincijos, esančios kryžkelėje tarp lotyniškojo, osmaniškojo ir stačiatikių pasaulių, likimą. Nedaug Europos Centrinės bažnyčių gali papasakoti tiek skyrių iš didžiosios žemyno istorijos – nuo vėlyvosios Romos imperijos, per viduramžių Vengrijos karalystę, Reformaciją ir Kontrreformaciją, iki Habsburgų imperijos ir šiuolaikinės Europos Sąjungos, kuri finansavo pastato restauraciją ir 2024 m. už tai apdovanojo prestižiniu „Europa Nostra" apdovanojimu.

Istorinės šaknys: nuo romėnų Napokos iki Vengrijos laisvojo karališkojo miesto

Bažnyčia, gimusi iš karaliaus Anžu privilegijų

Bažnyčios „Šventasis Mykolas" istorija iš esmės sutampa su Klužo, kaip miesto, pradžia. 1316 m. rugpjūčio 19 d. karalius Karolis Robertas Anžu – tas pats neapoliečių karalius iš Anžu dinastijos, kuris konsolidavo Vengrijos karalystę po paveldėjimo krizės ir įkūrė riterių ordinus, tokius kaip Šv. Georgijaus – suteikė Klužui eilę privilegijų ir laisvių, tarp jų ir teisę laisvai išsirinkti kunigą ir kleboną. Ši laisvojo karališkojo miesto (Királyi szabad város) statusas, panašus į tą, kuriuo džiaugėsi didieji Europos Centrinės laisvieji miestai – Košicė (Kassa), Buda ar hanzos miestai – atvėrė kelią miesto plėtrai. Rašytiniuose šaltiniuose bažnyčios klebonas pirmą kartą minimas taip pat 1316 m.; kunigas Benediktas, žymi miesto asmenybė, 1319 m. iš to paties karaliaus gavo naujų miesto privilegijų.

Bažnyčia buvo pastatyta ant žemės, kuri tarnavo kaip kapinės ir kur egzistavo senesnė koplyčia, pašventinta Šv. Jokūbui – šventas tęstinumas, būdingas daugeliui Europos viduramžių miestų, kur naujos parapijinės bažnyčios dažnai kildavo virš senų šventų pamatų ar nekropolių. Iš senojo romaninio pastato, prieš tai ėjusio gotikinei statybai, išliko keli architektūriniai elementai – tylūs ankstesnės fazės liudytojai. Pagrindinis dokumentas, liudijantis statybos pastangas, yra indulgencijos laiškas, išduotas Avinjono popiežiaus dvaro 1349 m. sausį – įrodymas, kad Klužo statybvietė buvo dalis plataus Europos bažnytinio mecenatystės tinklo epochoje, kai popiežius buvo Avinjone, nelaisvėje, o popiežiaus dvaras pritraukdavo menininkus ir statybininkus iš viso lotyniškojo pasaulio.

Statyba vyko keliais etapais, nusidriekusiais beveik du šimtmečius: pirmoji etapas tarp 1316 ir 1390 m., kai buvo užbaigtas altorius, po to antroji fazė tarp 1410 ir 1487 m., su intervencijomis, kurios tęsėsi bent šešiais etapais iki XVI a. pradžios, be pastato kada nors visiškai „užbaigto" – bruožas, būdingas didiesiems Europos gotikos statybvietėms, nuo Kelno katedros iki Prahos dvaro. Karališkoji parama nenuslopo: Liuksemburgo karaliai Zigmantas, Habsburgų Vladislovas V, karalius Matijas ir Lenkijos Vladislovas II palaikė, kiekvienas savaip, bažnyčios statybą ir aprūpinimą.

Zigmantas Liuksemburgietis ir trys karūnos virš portalo

Vienas iš iškalbingiausių simbolių, liudijančių šio paminklo priklausymą Europos istorijai, yra kaip tik virš pagrindinio įėjimo. Vakarų portalas, pastatytas 1440-aisiais, vainikuotas Šv. Mykolo, nugalinčio slibiną, reljefu – padėtu ten, pagal gotikiniais rašmenimis datuotą 1444 m. įrašą – ir trimis Zigmano Liuksemburgiečio herbais: imperatoriaus romanų-vokiečių herbu centre, Vengrijos karaliaus kairėje ir suvienytu Vengrijos, Bohemijos ir Vokietijos karaliaus, taip pat Austrijos arkivyskupo, dešinėje. Jų egzistavimas nėra atsitiktinis: Zigmantas (1387–1437), valdant kuriam, atrodo, buvo užbaigtas pastatas, buvo paskutinis romanų-vokiečių imperatorius, karūnuotas Romoje (1433 m.), tuo pačiu metu turėjęs Vengrijos ir Bohemijos karūnas – trigubas titulas, iliustruojantis Liuksemburgų dinastijos visuotinę ambiciją ir Transilvanijos centrinę vietą to meto imperinėje politikoje. Bažnyčios šoniniai portalai, su savo nišomis ir turtingu dekoru, yra giminingi Šv. Elžbietos katedros Košicėje (šiandien Slovakijoje), didžiausio gotikinio pastato kaimyninėje šalyje, portalams – įrodymas architektūrinių modelių cirkuliacijos gotika vienytoje Centrinėje Europoje.

Architektūros šedevras: gotika Transilvanijos širdyje

Į katedrą panašaus dydžio salinė bažnyčia

Pastatas yra salinio tipo gotikinė bažnyčia – tas statybos tipas, kai centrinė nava ir šoninės turi panašius aukščius, užliejant interjerą šviesa, kaip nutinka didžiosiose Vokietijos, Nyderlandų ar Lenkijos laisvųjų miestų parapijinėse bažnyčiose. Choras, apribotas keturių travėjų, dengiamas kryžminių skliautų ant ogyvų, o trys navos perdengtos žvaigždiniais skliautais, paremtais artikuliuotais stulpais su gerai profiliuotais torais; chorų stulpų kapiteliai yra nepaprastai vertingi savo istorine ir menine verte. Ši skliautavimo struktūra kartu su vitražais ir skulptūromis primena vakarietiškų gotikinių katedrų didybę – nuo Paryžiaus Dievo Motinos iki Šv. Elžbietos Košicėje – ir įtraukia Klužo paminklą į plačią XIV–XV a. lotyniškosios sakralinės architektūros šeimą.

Laikui bėgant, interjeras patyrė ir kitų stilių. Po sugrįžimo katalikams, baroko įtakoje, bažnyčią restauravo menininkai Johannes Nachtigall (1717–1761) ir Anton Schuchbauer, vadovaujant klebonui János Bíró. Pagrindinis altorius su „Išminčių pagarba" – sukurtas Nachtigall ir 1748–1750 m. nutapytas Franz Anton Maulbertsch, garsiausio vėlyvosios Vienos baroko tapybos atstovo, veikusio visoje Habsburgų monarchijoje, nuo Vienos iki Moravijos – atneša į Transilvaniją didžiųjų Vienos mokyklų aidą. Vienintelis iki šių dienų išlikęs gotikinio baldų kūrinys yra poligoninis taurės formos sakykla, paslėpta po 1740–1750 m. sukurtu barokiniu sakyklu. Kartu su katalikybės sugrįžimu, interjeras buvo pertvarkytas Kontrreformacijos dvasia, o 1874 m. buvo įrengti nauji vitražai, skirti sukurti vieningą gotikinį vaizdą, atitinkantį to meto Europos neogotikos madą.

Schleunig koplyčia, zakristijos portalas ir iš naujo atrastos freskos

Ypač meninės vertės yra Schleunig koplyčia, esanti pietvakariniame pastato kampe, dešinėje nuo pagrindinio įėjimo, pašventinta arkangelui Mykolui. Jos skliautuota lubos ant ogyvų buvo užbaigtos apie 1481 m., o jos viduje išliko reikšmingiausios bažnyčios freskos – XIV–XV a. Transilvanijos sienų tapybos liudijimai, iš dalies iš naujo atrasti 1957–1960 m. restauravimo metu. Koplyčia pavadinta Gregorius Schleunig vardu, miesto klebonu buvusio 1450–1481 m., asmenybės, iliustruojančios miesto elitų vaidmenį to meto meniniame mecenatystėje. Šalia jos, zakristijos durų apvadas – renesansinė akmens skulptūra, datuota 1528 m., užsakyta klebono Johannes Klein ir sukurta vokiečių meistro – liudija nuolatinius Klužo ryšius su vokiškųjų kraštų meniniu pasauliu, kaip ir saksų kolonistų buvimas, kurių gotikinis pėdsakas randamas visoje miesto architektūroje.

Nuo viduramžių bokšto iki neogotikinio, šimtmečiais aukščiausio šalyje

Iš pradžių pagrindinė fasado dalis turėjo gauti du simetriškus bokštus, bet buvo pastatytas tik šiaurės vakarų, tarp 1511 ir 1543 m. 1697 m. gaisras sunaikino bokštą, kuris buvo atstatytas barokiniu stiliumi 1744 m.; tačiau po to, kai 1763 m. žemės drebėjimas jį smarkiai apgadino, keldamas griuvimo pavojų, jis turėjo būti nugriautas. 1837 m. pradėtas dabartinio laikrodžio bokšto, neogotikinio stiliaus, statymas iš šiaurinio fasado, užbaigtas 1860 m. 80 metrų aukščio bokštas šimtmečiais buvo aukščiausias bažnyčios bokštas šalyje ir lieka vienas iš dviejų aukščiausių Rumunijoje. Jo statyba XIX a. viduryje įsilieja į didžiąją Europos neogotikos judėjimą – tą patį judėjimą, kuris vedė prie Kelno katedros užbaigimo (1880), Votivkirche Vienoje statybos ar Budapešto Parlamento.

Iš penkių kadaise turėtų varpų išliko tik vienas, datuojamas 1657 m. ir sveriantis 280 kilogramų – metalinis balsas, išgyvenęs gaisrus, žemės drebėjimus ir karo metus.

1747 m., įamžinant maro epidemijos, kuri 1738–1744 m. buvo užklupusi miestą, pabaigą, priešais vakarų portalą buvo pastatyti barokiniai vartai, tikriausiai bavariečių skulptoriaus Johannes König kūrinys, sudaryti iš septynių statulų su arkangelu Mykolu centre. Tai primena didžiąsias votyvines maro kolonas Centrinėje Europoje – nuo garsiosios Pestsäule Vienoje iki tų Prahoje ar Salzburge. 1890 m., kartu su Centrinės aikštės pertvarkymu, spaudžiant viešajai nuomonei, statiniai ir krautuvėlės, supę bažnyčią – išnuomotos parapijos dar XVIII a., užtikrinusios jai gražias pajamas – buvo nugriautos, kad nebeužstotų paminklo; barokiniai vartai buvo perkelti priešais Šv. Petro bažnyčią Kluže, kur jie yra ir šiandien, o parapija buvo kompensuota žemės sklypais centrinėje zonoje, kur ji pastatė du „veidrodinius" pastatus Iuliu Maniu gatvėje. Aikštės atvėrimas aplink bažnyčią 1890 m. yra tos pačios miesto modernizacijos judėjimo dalis, kuri transformavo Europos sostines – nuo Haussmanno Paryžiaus iki Vienos Ringstraße – patvirtindama paminklą kaip viešosios erdvės židinio tašką.

Posūkio momentai: karaliaus krikštas, karūnos perdavimas, kunigaikščių investitūra

Matijas Korvinas – čia pakrikštytas renesanso karalius

Emocingiausias bažnyčios istorijos puslapis susijęs su didžiausiu karaliumi, kokį kada nors davė šis kraštas: Matijumi Korvinu. Gimęs Kluže, savo tėvo, kunigaikščio Jono Hunedoara namuose, 1443 m. vasario 23 d., būsimasis Vengrijos ir Kroatijos karalius (1458–1490) buvo pakrikštytas bažnyčioje „Šventasis Mykolas", Schleunig koplyčioje, šiandien iš esmės panaikintoje. Matijas buvo renesanso monarchas tikrąja europine prasme: jo dvaras Budos priėmė italų humanistus, o Korvino biblioteka – su tūkstančiais kodeksų, antra biblioteka Europoje po Vatikano – padarė Budą humanistinės kultūros centru, prilygstančiu Lorenzo de' Medici Florencijai. Pats vardas „Corvinus", karaliaus priimtas, nukreipia į kilmės iš senovės Romos gens Valeria legendą – išmintingą romėniškos kilmės pretenziją, kurią jo kronikininkas Antonio Bonfini pavertė dinastiniu mitu. Faktas, kad šio karaliaus, 1485 m. užėmusio Vieną ir priešinęsis Osmanų imperijai, krikštas įvyko po šios Transilvanijos bažnyčios skliautais, galutinai susieja paminklą su Europos renesanso istorija. Priešais bažnyčią nuo 1902 m. iškyla įspūdingas Matijaus Karaliaus statulų ansamblis, skulptoriaus György Zala kūrinys – regimoji pora, kuri Unijos aikštę paverčia tikruoju miesto salonu, kaip katedra ir kunigaikščio statula apibrėžia tiek daugelio Europos aikščių tapatybę.

1551: karalienė Izabela, imperatorius Ferdinandas ir Vengrijos padalijimo drama

Jei Matijaus krikštas sieja bažnyčią su renesansu, kitas momentas sieja ją su Pietryčių Europos geopolitine tragedija. 1551 m. liepos 26 d., šios šventovės viduje, karalienė Izabela – Izabela Jogailaitė, Jono Zapolios našlė ir karaliaus-kūdikio Jono Zigmanto motina – perdavė karališkuosius regalijas, įskaitant Šventąją Vengrijos karūną, imperatoriaus Ferdinando I Habsburgo pasiuntiniui, generolui Giovanni Battista Castaldo. Šis gestas užantspaudavo Vengrijos karalystės padalijimą: vakarinė ir šiaurinė dalys pateko į Habsburgų valdžią, šalies centras buvo okupuotas osmanų po Mohács mūšio (1526), o Transilvanija tapo autonominiu kunigaikštyste, priklausomu nuo Osmanų. Taigi Klužo bažnyčia buvo fizinis liudytojas momento, kai Europos žemėlapis buvo perrašytas tarp dviejų imperijų – Habsburgų romanų-vokiečių ir Osmanų – dramoje, kurios aidai jaučiami ir šiandien.

Per šimtmečius pastatas priėmė ir daugybę priešmodernės Transilvanijos dietų ir buvo kelių kunigaikštystės kunigaikščių investitūros vieta: Gabrielis Bethlenas – protestantų sąjungininkas prieš Habsburgus, privertęs Transilvaniją pasiekti savo galios viršūnę – Zigmantas Rákóczi, Zigmantas Batoris ir Gabrielis Batoris. Kiekvienas iš jų praėjo pro gotikinį bažnyčios portalą, susiedamas provincijos, esančios kryžkelėje tarp Romos, Vienos, Konstantinopolio ir Varšuvos, likimą su pačia šio paminklo akmeniu.

Protestantų reformacija ir 150 metų atskirties

Kaip ir daugelis kitų Centrinės Europos bažnyčių, „Šventasis Mykolas" patyrė protestantų reformacijos sunkumus. Tarp 1545 ir 1558 m. ji tarnavo liuteronų bendruomenei, tarp 1558 ir 1566 m. – kalvinistų, o nuo 1566 m. tapo unitorių bažnyčia – taip likdama pusantro šimtmečio unitorių rankose, konfesijos, kuri, skirtingai nuo kitų Europos valstybių, turėjo įsitvirtinti Transilvanijoje, padarydama šią provinciją unikaliu atveju žemyne, kartu su antitrinitarų bendruomenėmis Lenkijoje ir Italijoje. Pagal protestantų konfesijų kanonus, seni altoriai buvo išardyti, vidinis baldai pašalinti, o viduramžių sienų tapyba uždengta – meniniai nuostoliai, kurių vėlesnės restauracijos galėjo atkurti tik iš dalies. Tik 1716 m., įsigalėjus Habsburgų valdžiai Transilvanijoje ir Kontrreformacijos proceso metu, bažnyčia buvo prievarta perduota Romos katalikų bendruomenei, atnaujindama po pusantro šimtmečio savo pirminę funkciją – kelią, panašų į daugelio Prahos, Vienos ar Salzburgo bažnyčių, Habsburgų monarchijos grąžintų katalikybei.

Legendos, paslaptys ir asmenybės

Aplink bažnyčią per šimtmečius susipynė daugybė legendų ir istorinių hipotezių. Manoma, kad pastato rūsyje galėtų būti viduramžių kripta, kurioje būtų to meto asmenybių kapai ir ypatingo paveldo objektai – hipotezė, kuri ir toliau žavi istorikus ir lankytojus. 2016–2022 m. restauravimo darbai atskleidė po dabartiniu grindų lygiu maždaug 700 metų senumo altorių, nežinomas viduramžių freskas, pakartotinai naudotus romėnų akmenis ir įvairių epochų antkapinius akmenis – materialūs įrodymai, kad ši vieta buvo šventa gerokai prieš gotikinio pastato statybą, dar nuo romėnų laikų. Istorikai šimtmečiais domisi bažnyčios „statybos istorija", kuri iš dalies lieka nepaaiškinta: stilistiniai neatitikimai tarp skirtingų pastato dalių – siauros choro langai, kapitelių reljefai – rodo, kad pirmoje fazėje galėjo būti pastatytas tik choras, šoninės apsidės ir vakarinė dalis, o likusi dalis pridėta palaipsniui, statybvietėje, trukusioje beveik du šimtus metų.

Ypatingas įdomumas yra vitražas su arkangelu Mykolu ir įrašu „Quis ut Deus?" – „Kas kaip Dievas?" – tradicinis šventojo kario šūkis. Tas pats šūkis buvo priimtas Šv. Mykolo ordino, įkurto 1469 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XI – simbolinis ryšys su vakarietiškuoju riteriškuoju pasauliu, suteikiantis bažnyčios globėjui papildomą europinį rezonansą. O bokšte 1657 m. varpas, tylus išgyvenęs gaisrą, žemės drebėjimą ir šimtmečius istorijos, toliau skamba, siejantis dabartį su epochos, kai bažnyčių garsas skandino visos bendruomenės gyvenimo ritmą, atmintimi.

Trečiojo tūkstantmečio restauracija ir „Europa Nostra" apdovanojimas 2024

Tarp 2016 ir 2022 m. „Šventasis Mykolas" bažnyčia patyrė didžiausią restauravimo procesą savo modernioje istorijoje, finansuotą iš Europos ir nacionalinių fondų – Europos Sąjunga prisidėjo maždaug 18 milijonų leių iš bendrų 22 milijonų išlaidų. Darbai apėmė konstrukcinį stiprinimą, akmens valymą, dekoratyvinių elementų atkūrimą ir vitražų restauravimą, o viduje buvo atkurti 1951 m. pašalinti barokiniai altoriai, suteikiantys įspūdingą reginį gotikiniame pastate. Europos pripažinimas ilgai nelaukė: 2024 m. Europos Komisija ir „Europa Nostra" apdovanojo bažnyčios restauraciją prestižiniu „Europa Nostra" apdovanojimu – Europos kultūros paveldo apdovanojimu, įteiktu 2024 m. spalio 7 d. Europos kultūros paveldo viršūnių susitikime, kurį surengė Rumunijos Atenėjus Bukarešte. Šis skyrimas įtraukia Klužo paminklą į restauruoto Europos paveldo elitą, kartu su tokiais projektais kaip Venecija, Lisabona ar Didžiosios Britanijos pramoninis paveldas, ir patvirtina tai, ką išmintingi keliautojai visada intuityviai jautė: kad Klužo „Šventasis Mykolas" yra viso žemyno bendra gėrybė.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

„Šventasis Mykolas" bažnyčios lankymas yra patirtis, vykstanti keliais lygmenimis. Gotikinis interjeras su žvaigždiniais skliautais, Schleunig koplyčia ir jos viduramžių freskomis, barokinis Maulbertsch nutapytas altorius, renesansinis zakristijos portalas ir spalvoti vitražai siūlo įsiskverbimą į septynis Europos meno šimtmečius, o ekskursijos su gidu prieinamos pagal užsakymą, populiarios tarp turistų, mokinių ir studentų. Tačiau lankymo kulminacija yra užkopimas į laikrodžio bokštą – vieną iš aukščiausių bažnyčios bokštų šalyje. Prieiga prie platformos, esančios maždaug 80 metrų aukštyje, yra įmanoma tam tikrais laikotarpiais: reguliariai bokštą galima lankyti trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 10:00 iki 17:00, o sekmadieniais nuo 12:30 iki 17:00, įėjimas nemokamas, o vienu metu įleidžiama ribota lankytojų grupė. Be to, bokšto vartai atsidaro kasdien Vengrijos kultūros dienų viduryje rugpjūčio mėnesį, kai tūkstančiai žmonių užlipa pasigrožėti istorinio centro panorama, senojo miesto stogais ir Klužo apylinkėmis – vaizdas, kuris saulėlydžio metu tampa vienu iš labiausiai fotografuojamų Transilvanijos kadrų. Lankyti bokšto nerekomenduojama tiems, kurie kenčia nuo aukščio baimės.

Bažnyčia yra Unijos aikštėje, pačiame Kluž-Napokos istorinio centro širdyje, už kelių žingsnių nuo Pranciškonų bažnyčios, Bánffy rūmų (Meno muziejaus) ir Matijaus Korvino statulos, teritorijoje, kurią galima visiškai apeiti pėsčiomis. Ji veikia kaip Albos Julijos arkivyskupijos Romos katalikų parapijinė bažnyčia ir toliau priima pamaldas, sakralinės muzikos koncertus bei kultūrinius renginius, likdama, praėjus daugiau nei septyniems šimtmečiams nuo įkūrimo, dvasine ir simboline miesto, kuris visada žinojo, kad priklauso vienodai Transilvanijai ir Europai, širdimi. Europos keliautojui, ieškančiam žemyno esmės – ten, kur gotika susitinka su renesansu, kur karalių karūnos buvo perduodamos imperatoriams, kur reformos ir kontrreformos keitė viena kitą po tais pačiais skliautais, o dabar Europos apdovanojimas patvirtina atkurto unikalaus paminklo spindesį – Kluž-Napokos „Šventasis Mykolas" bažnyčia yra, be abejonės, viena iš esminių didžiojo Europos kultūrinio turo stočių.