Turdos druskos kasykla

Požeminė katedra Europos širdyje: Turdos druskos kasykla, Transilvanijos druskos šedevras

Giliai Transilvanijos žemėje, 120 metrų po Turdos miestu, driekiasi vienas įspūdingiausių žmogaus inžinerijos pasiekimų visoje Europoje: Turdos druskos kasykla. Čia, kur du tūkstantmečius žmonės iškalė druskos katedras, kurių matmenys tiesiog svaigina galvą, Europos istorija atsispindi druskos kristale. Ši kasykla yra ne tik praeities pramoninis paminklas, bet gyva, pasaulyje unikali vieta, kur romėnų palikimas, Habsburgų dinastijos ambicijos, Centrinės Europos kasybos tradicija ir šiuolaikinė turizmo inovacija susitinka nepakartojamame požeminiame spektaklyje. „Business Insider" įvertinta kaip gražiausia požeminė vieta pasaulyje, įtraukta į „Michelin Green Guide" su dviem žvaigždutėmis – vienintelė Rumunijos druskos kasykla su šiuo įvertinimu – ir CNN pripažinta kaip pasaulio numeris vienas požeminių lankytinų vietų, Turdos druskos kasykla yra tiltas tarp imperinės Europos praeities ir kultūrinio Europos turizmo ateities.

Senovės šaknys: Nuo romėnų legionų iki Europos druskos kelio

Turdos druskos kasyklos istorija prasideda gerokai prieš šiuolaikinės Europos gimimą, laikotarpiu, kai Romos imperija plėtė savo viešpatiją iki pat Dacianos širdies. Senovės miestas Potaissa – romėniškas dabartinės Turdos pavadinimas – buvo vienas svarbiausių strateginių Dacianos provincijos punktų, o druskos ištekliai šioje vietovėje buvo sistemingai eksploatuojami jau nuo II amžiaus po Kristaus. Patikimi archeologiniai įrodymai liudija druskos eksploatavimą Durgău-Turdoje priešromėniškuoju laikotarpiu (50 m. pr. Kr.–106 m. po Kr.), o kai Traianas užkariavo Daciją 106 metais, Potaissa tapo gyvybiškai svarbiu romėnų administracijos centru. Romėnų Potaissa kastras, pastatytas 168 metais valdant imperatoriui Markui Aurelijui ir V-osios Makedonijos legiono būstinė, saugjojo druskos eksploatacijas, būdamas didžiausiu kariniu kastru visoje romėnų Dacijoje ir vienu geriausiai išsaugotų Europoje. Romėnai išgaudavo druską piramidės formos kamerose, 17–34 metrų gylyje, dirbdami paviršiuje keturkampėse duobėse iki 12–15 metrų, po to palikdami iškasimus, kurie virsdavo sūriais ežerais.

Po aureliano pasitraukimo 274 metais druskos eksploatacija įžengia į paslaptingumo laikotarpį, kol 1075 metais Vengrijos karališkoji kanceliarija išleidžia pirmąjį žinomą dokumentą, minintį Turdos (Torda) druskos oknų muitinę vietovėje prie Arieș upės, vadinamoje Aranyos (lot. Aureus). Šis dokumentas žymi Transilvanijos įžengimą į Vengrijos karalystės orbitą, o druska greitai tampa antraja karališkosios iždo pajamų šaltiniu po aukso. 1271 metais Vengrijos karalius dovanoja Transilvanijos vyskupijos kapitului „Durgău-Turdos druskos okas", o XV–XVIII amžiuose, valdant vengrams, Durgău atidaromos keturios gotikinės požeminės okos: Katalin kasykla, Horizont kasykla (Durgăul Mare), Felső-Akna kasykla (Didžioji okna) ir Juozapo kasykla. Šios eksploatacijos įsitraukia į platesnį Europos druskos prekybos tinklą, kuris jungė Transilvaniją su didžiaisiais Centrinės Europos prekybos keliais. Turdos druska buvo gabenama vežimais, traukiamais jaučių, iki Mirăslău prieplaukos, iš kurios ji būdavo pakraunama į plaustus Mureș upe link Alba Iulia – maršrutas, kuris buvo dalis milžiniškos „Druskos kelių" (Salt Roads) sistemos, lygiagrečios su romėnų Italijos Via Salaria, su Alte Salzstraße šiaurės Vokietijoje (jungusia Lüneburgą su Liubeku ir Hanzos lyga) ir su Prancūzijos bei Lenkijos druskos keliais. Taip Turdos druskos kasykla įsitraukia į tūkstantmetę Europos „baltojo aukso" eksploatacijos ir prekybos tradiciją, kuri formavo žemyno ekonomikas, miestus ir net nacionalines tapatybes.

Habsburgų epocha: Imperinė architektūra po žeme

Turdos druskos kasyklos istorijos lūžio taškas įvyksta XVII amžiaus pabaigoje, kai Habsburgų valdžios įsitvirtinimas Transilvanijoje radikaliai pakeičia druskos eksploataciją. Austrijos imperatoriai, suvokdami strateginę druskos vertę – „druska gali lengvai pakeisti garsųjį šios šalies auksą", kaip rašė vienas amžininkas – perima tiesioginę kasyklos administraciją ir pradeda precedento neturintį techninį vystymąsi. Nuo XVII amžiaus antrosios pusės iki XIX amžiaus, valdant austrams, o vėliau austro-vengrams, atidaromos penkios naujos požeminės okos, kiekviena pavadinta imperijos dinastijos nario vardu: Terezos kasykla (įkurta 1690 m., iš pradžių pagal Šventąją Terezienę iš Avilos, vėliau pervadinta imperatorės Marijos Terezos garbei, 1717–1780), Antano kasykla (pagal Šventąjį Antaną iš Paduvos), Cojocna kasykla, Rudolfo kasykla (1864–1932, pavadinta sosto įpėdinio princo Rudolfo, imperatoriaus Franco Juozapo I sūnaus, vardu) ir Gizelos kasykla (1857, pavadinta princesės Gizelos, Franco Juozapo dukters, vardu).

Šis laikotarpis žymi technologinį šuolį į modernybę. Tarp 1853 ir 1870 metų iškasta Franco Juozapo galerija, 917 metrų ilgio prieigos tunelis (iš kurių 526 metrai – tuščioje uoloje ir 391 metras – druskos masyve), pavadintas imperatoriaus Franco Juozapo I (1830–1916), paskutinio didžiojo Transilvanijos princo, vardu. Kairėje galerijos sienoje išlikęs akrostichas, įkrustas kasimo metu: „K. F. J. Fü. Sb." (König Franz Josef Fürst von Siebenbürgen – Karalius Francas Juozapas, Transilvanijos princas). Galerija revoliucionavo druskos transportą, sumažindama išlaidas ir leisdama efektyviau eksploatuoti telkinius. Terezos kasykla, pirmoji varpo formos okna, atidaryta austrų administracijos metu, buvo sekama Antano ir Cojocna kasyklų (abi varpo formos), o vėliau Rudolfo ir Gizelos kasyklų su moderniu trapeciniu profiliu. Šie inžineriniai darbai įsitraukia į platesnį Europos pramonės revoliucijos kontekstą, būdami lyginami su to meto didžiosiomis druskos kasyklomis: Wieliczka Lenkijoje (UNESCO pasaulio paveldo sąraše nuo 1978 m.), Hallstatt Austrijoje (seniausias kasybos kaimas pasaulyje, UNESCO paveldo vieta), Berchtesgaden Bavarijoje arba Hallein Salzburgo žemėje.

1767 metais jėzuitų mineralogas Johannas Fridvaldszky aprašo Turdos okas kaip „vertas didžiausio susižavėjimo ir smalsumo, taip garsias, kad beveik neturi lygių visame rytuose". Jis užrašo, kad Viršutinė okna turėjo 85 metrų skersmenį ir 104 metrų aukštį, iškasta 87 druskos kirtikų (fossores), padedamų 18 savanorių. Juozapo žemėlapis iš 1769–1773 metų laikotarpio – dalis pirmosios sistemingos Europos karinės topografinės nuotraukos, atliktos imperatoriaus Juozapo II įsakymu – užregistruoja penkias aktyvias Turdos okas. Šis laikotarpis reiškia Turdos druskos kasyklos kaip imperinės įmonės apogėjų, o karališkieji kasyklų pavadinimai atspindi gilius dinastinius ryšius tarp Transilvanijos ir valdžios centro Vienoje, epochoje, kai Habsburgų monarchija stiprino savo dominavimą Centrinėje ir Pietryčių Europoje.

Įdomus šio laikotarpio skyrius yra Fugger šeimos, galingiausios Europos Renesanso bankininkų dinastijos, turėjusios būstinę Augsburge, įsitraukimas. Habsburgų karalius Ferdinandas I suteikė Fugger šeimai teises į Turdos druskos kasyklas, taip susiedamas transilvanišką kasyklą su finansiniu ir prekybos tinklu, kuris kontroliavo Europos prekybą tauriaisiais metalais ir prekėmis. Šis ryšys iliustruoja strateginį druskos vaidmenį ankstyvojoje Europos ekonomikoje, kai druskos kasyklų kontrolė prilygo politinei ir finansinei galiai.

Architektūrinis šedevras: Druskos katedros ir unikali kasybos technologija

Turdos druskos kasykla yra tikras gyvas Europos kasybos architektūros ir inžinerijos muziejus, išsaugojęs savo kilmės vietoje unikalius žemyno įrenginius ir struktūras. Kiekviena kasykla turi savitą architektūrinę asmenybę, atspindinčią eksploatacijos technikų raidą per šimtmečius.

Terezos kasykla, seniausia iš lankomų, yra varpo formos kamera, kurios matmenys – kolosalūs: 90 metrų aukščio, 87 metrų skersmens prie pagrindo ir 112 metrų gylio nuo šachtų iki dugno. Šiaurinėje sienoje driekiasi įspūdingas druskos krioklys, susidaręs druskai nusėdant iš sūrymo, kuris sunkiasi iš viršutinių galerijų. Kameros centre driekiasi požeminis sūrymo ežeras – druskingumas aštuonis kartus didesnis nei Adrijos jūros – iki 6–8 metrų gylio, užimantis maždaug 80% dugno ploto. Ežero viduryje sala, susidariusi iš liekamosios druskos, nusėdusios po 1880 metų (eksploatacijos šioje kameroje nutraukimo metų), papildo siurrealistinį peizažą. Druskos stalaktitai, kai kurie siekiantys 3 metrų ilgį, ir kristaliniai išsiskyrimai sukuria ypatingo grožio peizažą, „baltą pragarą", primenantį karstines olas, bet visiškai žmogaus rankų sukurtą.

Rudolfo kasykla, atidaryta 1864 metais ir uždaryta 1932 metais (būdama paskutine kasykla, kurioje Turdoje išgauta druska), turi modernų trapecinį profilį: 80 metrų ilgio, 50 metrų pločio ir 42 metrų gylio. Ant jos sienų, prie kiekvieno iš 13 „aukštų" arba eksploatacijos lygių, pažymėti metai, kuriais kiekvienas lygis buvo atidarytas, suteikiantys vizualinę technologinės pažangos chronologiją. Čia yra viduramžių ir modernių kasybos įrenginių, unikalių Europoje: kranas (gepelis), primityvi druskos blokų kėlimo mašina, varoma arklių jėga, datuojama 1881 metais ir pakeitusi mažesnį įrenginį iš 1864 metų – vienintelė tokia mašina, išsaugota savo kilmės vietoje iš visų Rumunijos druskos kasyklų ir tikriausiai iš Europos. Taip pat išlikę kalvė ir druskos malūnas, priešindustrinės technologijos liudytojai. Rudolfo kasykloje taip pat yra „Turtingųjų laiptai" (Imperatorių laiptai), filigraninis eglės medžio laiptas, seniausia medinė struktūra kasykloje, kuriuo, kaip sakoma, pats imperatorius Francas Juozapas nusileido; nuo to laiko joks kalnakasys nebeturėjo teisės juo naudotis, jis buvo rezervuotas išimtinai didikams – iš čia ir pavadinimas.

Juozapo (Joseph) kasykla, atidaryta apie 1740 metus ir pavadinta imperatoriaus Juozapo II (1741–1790) garbei, yra kūgio formos varpo formos kamera, 112 metrų gylio ir 67 metrų skersmens prie pagrindo. Dėl savo formos ir nesant ryšių su kitais pagrindiniais eksploatacijos punktais, ši kamera turi stiprų aidą, aukšti garsai atkartojami iki 20 kartų, iš čia ir pavadinimas „Aidų salė". Šiuo metu Juozapo kasyklą galima apžiūrėti tik iš balkono, iškastų druskoje transporto galerijos lygyje, esant po jais, 80 metrų gylyje.

Gizelos kasykla, atidaryta 1857 metais ir skirta būti panašiai kaip Rudolfo kasykla, liko tik paruošiamųjų darbų stadijoje. 1992 metais, kartu su kasyklos atidarymu gydymui, aštuonkampė salė buvo išplėsta ir pertvarkyta į Gydymo stacionarą, pasinaudojus idealaus druskos mikroklimato speleoterapijai privalumais. Šios kasyklos požeminė galerija yra geologinis rezervatas, turistams prieiga uždrausta, esanti 15 metrų virš Franco Juozapo transporto galerijos.

Druskos oknų atidarymo technika viduramžių ir moderniu laikotarpiu buvo pats menas. Prieš atidarant naują okną būdavo atliekami žvalgymo gręžimai; jei iki 36 metrų nebuvo randama druskos, būdavo atsisakoma. Šachtos būdavo kasamos kvadratinio profilio, kiekviena kraštinė 2,8 metro, iki 4 metrų žemiau steriliosios druskos kontakto, o tada palaipsniui platinamos. Buvo atliekamas „pamatas" iš medinių rąstų, įtvirtintų druskoje, o tada šachta būdavo sutvirtinama molio, pelų ir avių vilnos mišiniu hidroizoliacijai, po to mediniais rąstais. Sienos būdavo išklojamos buivolo oda, siekiant užkirsti kelią tiesioginiam vandens kontaktui su druskos sienomis. Kasykla įgaudavo kūgio-gotikinę formą ir būdavo deklaruojama parengta eksploatacijai tik tada, kai druskos administracijos agentas, stovėdamas ant druskos luitų okos viduryje, nebegalėdavo pasiekti lubų plaktuku. Atidarymo išlaidos viršydavo 5 000 sidabro florinų.

Transformacija: Nuo pramoninės kasyklos iki Europos kultūrinės paskirties vietos

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Turdos druskos kasykla įžengia į nuosmukio ir netikėtų transformacijų laikotarpį. Druskos eksploatacija galutinai nutraukiama 1932 metais dėl primityvios techninės įrangos, žemo našumo ir kitų ardelių kasyklų konkurencijos (ypač Ocna Mureș, kuri perėmė druskos eksploatacijos koordinatoriaus vaidmenį po 1840 metų). Karo metu kasykla buvo naudojama kaip priešlėktuvinė slėptuvė miesto gyventojams, o tarp 1948 ir 1992 metų pirmieji 500 Franco Juozapo galerijos metrų buvo naudojami kaip sūrių sandėlis – neįprastas panaudojimas, bet prisidėjęs prie struktūrų išsaugojimo.

Turdos druskos kasyklos atidarymas 1992 metais, turistiniu ir gydomuoju tikslu, žymi naujos eros pradžią. Požeminis mikroklimatas – pastovi 10–12°C temperatūra, 75–80% drėgmė ir optimali natrio chlorido aerozolių koncentracija – pripažintas naudingomis savybėmis kvėpavimo takų ligoms. Speleoterapija (iš graikų „speleos" – ola) ir haloterapija (iš „halos" – druska) čia praktikuojamos, įsirašydamos į Europos tradiciją, prasidedančią XIX amžiuje, kai vokiečių ir austrų gydytojai pradėjo oficialiai pripažinti gydomąsias sūrymo oro savybes. Panašūs speleoterapijos centrai veikia Lenkijoje (Wieliczka, su požeminiu ligoninės Kopalnia Soli), Čekijoje (Ostrava), Vokietijoje (Berchtesgaden), Vengrijoje (Tapolca) ir Slovėnijoje (Škocjanske jame), sudarydami Europos požeminio gydymo stočių tinklą.

Tačiau tikrasis Turdos druskos kasyklos atgimimas įvyksta 2008–2010 metais, kai, remiant Europos Sąjungos finansinei paramai per PHARE 2005 ESC programą, atliekami plataus masto modernizavimo darbai, kurių vertė – apie 6 milijonai eurų (5 888 000 eurų). Projektui, vadovaujamam architekto Dumitru Iosif, dalyvaujant architektams Marius Danciu, Cornelia Danciu ir Ioana-Olivia Danciu, kasykla paverčiama pasaulinio lygio turistiniu kompleksu. Atidarymas 2010 metų sausį žymi Turdos druskos kasyklos įžengimą į tarptautinį turizmo ratą, o pripažinimas nelaukia: 2013 metais „Business Insider" įtraukia ją tarp „25 paslėptų pasaulio lobių, kuriuos verta aplankyti", CNN paskelbia gražiausia požemine vieta pasaulyje, o „Michelin Green Guide" suteikia dvi žvaigždutes – vienintelė Rumunijos druskos kasykla su šiuo įvertinimu.

2010 metų modernizavimas buvo šiuolaikinio dizaino, integruoto į istorinį paminklą, pavyzdys. Rudolfo kasykloje įrengtas itin modernus panoraminis liftas ir 20 metrų aukščio panoraminis ratas – tikriausiai vienintelis veikiantis panoraminis ratas požemyje pasaulyje – suteikiantis 360 laipsnių apžvalgą į trapecinę ertmę. Įrengtas amfiteatras su 80–180 vietų (su šildomomis kėdėmis) koncertams ir spektakliams, sporto aikštelės, boulingas, mini golfas, biliardas, stalo tenisas ir vaikų žaidimo aikštelė. Terezos kasykloje požeminis ežeras buvo aprūpintas prieplauka ir irklinėmis valtimis, leidžiančiomis turistams irkluoti sūrymo vandenyse unikalioje aplinkoje. Šie įrenginiai, nors ir kritikuojami kai kurių pramoninio paveldo puristų, pavertė Turdos druskos kasyklą Europos pramoninio paveldo konversijos į kultūrinę paskirties vietą modeliu, panašiu į strategijas, taikomas Zollverein Vokietijoje (UNESCO paveldo vieta), Tate Modern Londone arba pramonės muziejuose Mančesteryje ir Birmingeme.

2012 metais Turdos druskos kasykla buvo paskelbta „Rumunijos metų turizmo projektu". 2015 metais kasykla įtraukta į Klužo apskrities istorinių paminklų sąrašą (kodas LMI CJ-II-m-A-07801). Tarp 2012 ir 2014 metų buvo iškastas jungiamasis tunelis tarp Terezos kasyklos ir Juozapo kasyklos, 50 metrų ilgio, leidžiantis įtraukti Juozapo kasyklą į turistų maršrutą.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Turdos druskos kasykla yra kupina legendų ir pasakojimų, suteikiančių jai mitinę aurą. Viena žinomiausių yra legenda, pagal kurią druska buvo eksploatuojama tik laisvų žmonių, ne vergų ar nuteistųjų – retenybė Europos kasybos istorijoje. Kalnakasiai būdavo samdomi vienerių metų laikotarpiui, prasidedančiam sausio 7 diena (Boboteaza), ir gaudavo 12 florinų metinį atlyginimą, plius bendruomenines dovanas keturioms didžiosioms šventėms: statinę vyno, jautį ir 100 duonos kepalų. Ši darbo organizacija primena viduramžių cechų sistemą hanziatiškuose miestuose arba vokiečių kasybos centruose.

„Turtingųjų laiptai" (vadinami ir „Imperatorių laiptais") yra apgaubti paslapties. Legenda sako, kad pats imperatorius Francas Juozapas I būtų nusileidęs šiais eglės medžio laiptais per vizitą kasykloje, o nuo to laiko joks kalnakasys nebeturėjo teisės juo naudotis, jis buvo rezervuotas išimtinai didikams ir garbingiems svečiams. Laiptai, seniausia medinė struktūra kasykloje, turi filigraninį atlikimą ir pasižymi privalumu būti atsparūs sūrymo aplinkoje, eglės mediena būdama nepralaidi drėgmei.

Altorius, iškaltas druskos sienoje Apeliacinėje salėje (Registracijos kameroje), yra unikalus dvasinis elementas. Kalnakasiai, tikintys, iškalė druskos sienoje altorių, kur kiekvieną rytą kasyklos kunigas laikydavo pamaldas, kad visi darbininkai būtų apsaugoti gilumoje. Ši religinė praktika požemyje primena druskos olose iškaltas koplyčias Wieliczkoje (Lenkija), kur Šventoji Kinga – vengrų princesė, tapusi šventąja kalnakasių globėja – yra gerbiama, arba požeminę bažnyčią Hallstatt.

Svarbus istorinis momentas buvo 1857 metais, kasant Gizelos kasyklos traukimo galeriją, senos nežinomos kasybos darbų interceptavimas – tikriausiai šachta iš romėnų laikotarpio arba ankstyvojo viduramžių. Šis atradimas atskleidė druskos eksploatacijos tęstinumą Turdoje per du tūkstantmečius, susiedamas romėnų erą su habsburgų era.

Minerologo jėzuito Johano Fridvaldszky, kuris 1767 metais aprašė Turdos okas kaip „taip garsias, kad beveik neturi lygių visame rytuose", asmenybė iliustruoja kasyklos Europos prestižą jau XVIII amžiuje. Jo išsamus oknų statybos sistemos, didesnės ir senesnės kasyklos, uždarytos 1762 metais dėl griūties pavojaus (šiandien ežeras nr. 2 Durgău), aprašymas, taip pat eksploatacijos su arkliais varomu kranu procedūrų aprašymas yra neįkainojamos vertės dokumentas Europos technikos istorijai.

Pramoninis paveldas ir šiuolaikiniai Europos ryšiai

Turdos druskos kasykla yra Europos pramoninio paveldo maršruto (ERIH – European Route of Industrial Heritage) dalis, iniciatyva, skatinanti svarbiausias Europos pramoninio paveldo vietas, pripažinta nuo 2019 metų kaip Europos Tarybos kultūrinis maršrutas. Šiame tinkle Turdos druskos kasykla stovi šalia tokių vietų kaip Wieliczka ir Bochnia (Lenkija, UNESCO pasaulio paveldas), Hallstatt (Austrija, UNESCO pasaulio paveldas), Zeche Zollverein (Vokietija, UNESCO pasaulio paveldas) arba anglies kasyklos Belgijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Palyginimas su kitomis didžiosiomis Europos druskos kasyklomis yra įžvalgus. Jei Wieliczka žavi druskos skulptūromis, požeminėmis koplyčiomis ir meninėmis galerijomis (būdama „meno kūriniu", kaip ją apibūdina lankytojai), o Hallstatt – savo senumu (eksploatuojama nuo Bronzos amžiaus, su druskoje išsaugotomis kalnakasių mumijomis), Turdos druskos kasykla išsiskiria kolosaliais kamerų matmenimis, unikalia autentiško pramoninio paveldo ir modernių turistinių patogumų deriniu bei terapiniu mikroklimatu. Požeminis panoraminis ratas, ežeras su valtimis, amfiteatras ir poilsio zona Rudolfo kasykloje neturi atitikmenų kitose Europos druskos kasyklose, paversdami apsilankymą multisensorine patirtimi.

Speleoterapijos tradicija Turdos druskos kasykloje įsirašo į platesnę Europos srovę. Vokietijoje Berchtesgaden ir Bad Reichenhall gydymo stotys plėtojo sveikatos programas, pagrįstas druskos aerozoliais, jau nuo XIX amžiaus. Lenkijoje požeminė ligoninė Wieliczkoje kasmet gydo tūkstančius pacientų, sergančių kvėpavimo takų ligomis. Čekijoje Ostrava ir Kúpele Kyselka centrai siūlo speleoterapijos kursus. Vengrijoje Tapolca ola (Tavas-barlang) naudojama bronchinės astmos gydymui. Turdos druskos kasykla, su savo Gydymo stacionaru Gizelos kasykloje ir savo aukščiausios grynumo oru (tik 4–10 mikrobinių kūnų kubiniame metre tam tikrose zonose), prisijungia prie šio Europos medicininio turizmo ir sveikatingumo rato, naudodamasi Pasaulio sveikatos organizacijos pripažinimu dėl haloterapijos efektyvumo.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turisto patirtis

Turdos druskos kasyklos lankymas 2026 metais siūlo pilną patirtį, derinančią istorinį atradimą, poilsį ir nuotykius. Kasykla atidaryta kasdien, nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo 09:00 iki 18:00 (paskutinė įėjimas 17:00), lankoma ištisus metus, nepriklausomai nuo sezono. Požeminė temperatūra išlieka pastovi tarp 10 ir 12 laipsnių Celsijaus, o drėgmė yra 75–80%, todėl šilti drabužiai ir patogi avalynė yra būtini, net vasaros viduryje.

Prieiga vyksta per du įėjimus: pagrindinį modernų įėjimą iš turistinio centro Salina-Durgău (Aleea Durgău nr. 7, GPS: 46.588833°N, 23.787632°E) ir senąjį įėjimą per Franco Juozapo galeriją (strada Salinelor nr. 54B, Turda Nouă rajonas, GPS: 46.583742°N, 23.776267°E), pastarasis taip pat prieinamas žmonėms su neuro-motorinėmis negaliomis. Iš Turdos miesto centro autobusas 17 linija užtikrina ryšį su kasykla, nors ir retai; galima atvykti ir pėsčiomis (apie 30 minučių) arba taksi. Kasykla yra maždaug 30 kilometrų nuo Kluž-Napokos ir gali būti lengvai įtraukta į vienos dienos kelionę iš universiteto miesto, kartu su Turda tarpekliu arba Klužo istoriniu centru.

Įėjimo kainos 2026 metams: suaugusiems 60 RON darbo dienomis ir 70–90 RON savaitgaliais (priklausomai nuo laikotarpio), o pensininkams, vaikams, mokiniams ir studentams 35–40 RON darbo dienomis ir 40–59 RON savaitgaliais. Vaikai iki 3 metų įleidžiami nemokamai. Organizuotos grupės, ne mažesnės kaip 20 žmonių, gauna nemokamą gidą, iš anksto užsakius. Bilietus galima įsigyti internetu per oficialią platformą salinaturda.eu, kas leidžia išvengti eilių, ypač vasaros sezono ir švenčių laikotarpiu.

Lankymo maršrutas prasideda Franco Juozapo galerija, 850 metrų ilgio pasagos formos tuneliu, suteikiančiu pirmą įspūdį apie kasybos darbų masyvumą. Išilgai galerijos akmeniniai plokštės („pegs"), pažymėtos kas 10 sieksnių (fathoms), matuodavo galerijų ilgį. Perėjus galeriją, atsiveria smulkus alveolinis karstas ir druskos išsiskyrimai, dengiantys sienas. Galerijos pabaigoje lankytojai pasiekia Juozapo kasyklą („Aidų salę"), kur gali išbandyti unikalią kameros akustiką iš balkono, iškastų druskoje. Seka Kranų salė, kurioje saugoma 1881 metų gavybos mašina, unikali Europoje, ir Registracijos salė (Apeliacinė salė) su druskoje iškaltu altoriumi ir Turtingųjų laiptais.

Nusileidimas į Rudolfo kasyklą vyksta arba panoraminiu liftu, arba 172 laiptais (13 „aukštų", pažymėtų eksploatacijos metais). Kasyklos apačioje, 120 metrų gylyje, driekiasi požeminio poilsio pasaulis: 20 metrų panoraminis ratas (8 minučių kelionė, papildomas mokestis), amfiteatras, sporto aikštelės, boulingas, mini golfas, biliardas ir stalo tenisas. Visa ši veikla apmokama atskirai ir tik grynaisiais (požemyje nėra bankomato). Paskutinis maršruto etapas yra Terezos kasykla, su savo požeminiu ežeru, druskos kriokliu, stalaktitais ir centrine sala. Čia galima išsinuomoti irklines valtis (daugiausiai 3 žmonės valtyje) plaukimui sūrymo vandenyse, beveik mistinėje tyloje, pertraukiamoje tik irklų aidų.

Tiems, kurie domisi terapine dalimi, Gydymo stacionaras Gizelos kasykloje siūlo speleoterapijos seansus, rekomenduojamus lėtinėms kvėpavimo takų ligoms: bronchinei astmai, lėtiniams bronchitams, alerginiams rinosinusitams, hipertrofinėms rinitams. Kuras vyksta pageidautina 9:00–14:00 valandomis, 14–18 dienų trukmės (7–10 dienų vaikams), būnant Gydymo stacionare Gizela. Asmenys su širdies ligomis įleidžiami tik su medicinine rekomendacija, o vaikams iki 3 metų reikalingas medicininis leidimas.

Ateitis: Juozapo kasyklos plėtra ir UNESCO projektas

Turdos druskos kasykla yra naujos vystymosi eros slenksčiu. 2026 metų spalį vietos valdžios oficialiai pristatė ambicingą plėtros projektą, finansuojamą iš Europos fondų per Šiaurės vakarų regioninę programą 2021–2027, kurio vertė – 126,72 milijono lei (maždaug 25–27 milijonai eurų). Finansavimo sutartis pasirašyta 2025 metų gegužės 26 dieną, o įgyvendinimo laikotarpis – 56 mėnesiai, numatomas užbaigimas 2029 metų pabaigoje.

Projektas, pavadintas „Turdos druskos kasyklos turistinė plėtra, įrengiant Juozapo kasyklą ir modernizuojant gydymo bazę", numato įtraukti Juozapo kasyklą („Aidų salę") į turistų maršrutą maždaug 10 000 kvadratinių metrų plote. Bus pastatytas jungiamasis tunelis tarp Juozapo kasyklos ir Terezos kasyklos, keturi panoraminiai liftai, kabančios pasivaikščiojimo takelės, požeminis kino teatras, sporto aikštelės ir modernizuota balneologinio gydymo bazė pagal tarptautinius standartus. Juozapo kasykla, savo varpo forma, 67 metrų skersmeniu ir 115 metrų gyliu, taps „požeminiu miestu", skirtu poilsiui, sportui ir sveikatai. Skaičiuojama, kad investicija padidins lankytojų skaičių bent 20% pirmaisiais metais po įgyvendinimo ir padvigubins kasyklos priėmimo pajėgumą.

Turdos miesto meras Cristian Matei paskelbė ketinimą pateikti visus reikiamus tyrimus, kad Turdos druskos kasykla patektų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, statusą, kurio ji nusipelno savo unikalumu, visuotine pramoninio paveldo verte, kurią ji atstovauja, ir savo indėliu į Europos kultūrinę atmintį. Ši ambicija pastato Turdos druskos kasyklą į didžiųjų Europos pramoninio paveldo vietų gretas, kartu su Wieliczka (Lenkija), Hallstatt (Austrija), Zollverein (Vokietija) arba Blaenavon (Velso šalis), visos įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Išvada: Gyvas Europos paveldas

Turdos druskos kasykla yra daug daugiau nei buvusi druskos kasykla, paverstas požeminiu pramogų parku. Tai gyvas Europos istorijos paminklas, kur 13,5 milijonų metų geologiniai sluoksniai susitinka su civilizacijos istoriniais sluoksniais: nuo romėnų V-osios Makedonijos legiono inžinerijos, per Habsburgų dinastijos ambicijas ir austrų pramonės revoliuciją, iki šiuolaikinės turizmo inovacijos, finansuojamos Europos Sąjungos. Kiekviena kamera, kiekviena galerija, kiekvienas įrenginys, išsaugotas savo vietoje, pasakoja apie prekybos, technikos ir kultūros Europą, Europą, kurioje druska – „baltasis auksas" – formavo ekonomikas, finansavo karus ir imperijas bei kūrė ryšius tarp tautų.

Kultūringam Europos keliautojui apsilankymas Turdos druskos kasykloje siūlo giluminę patirtį: nusileidimą 120 metrų po žeme, į erdvę, kur dirbtinė šviesa atskleidžia 90 metrų aukščio druskos katedras, plaukimą valtimi sūriame ežere varpo formos kameroje, pakilimą panoraminiu ratu, norint pamatyti iš viršaus kasybos darbų didybę, ir terapinio oro, kuris išgydė kalnakasių ir turistų kartas, kvėpavimą. Tai patirtis, kuri pastato Rumuniją ir Transilvaniją į Europos širdį, įrodydama, kad šio pasaulio kampelio kultūrinis paveldas yra neatsiejama bendros žemyno atminties dalis. Turdos druskos kasykla yra ne tik gražiausia požeminė vieta pasaulyje – tai gyva Europos istorijos pamoka, iškalta druskoje, atvira ateičiai.