Turdos tarpeklis (Cheile Turzii)

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Transilvanijos širdyje, ten kur Apuseni kalnai susitinka su Transilvanijos plynaukšte, vos šešis kilometrus į vakarus nuo Turdos miesto ir penkiolika kilometrų į pietryčius nuo Kluž-Napokos, atsiveria vienas įspūdingiausių Europos gamtos spektaklių: Turdos tarpeklis (Cheile Turzii). Šis kalkakmenio tarpeklis, išgraužtas Hašdato upės senoviniame, daugiau nei 150 milijonų metų senumo juros periodo kalkakmenio masyve, yra europinio masto vietovė – vieta, kur kontinento istorija susitinka su geologine laukine gamta įtraukiantį dialogą tarp tūkstantmečių.

324 hektarų plote gamtos rezervatas slepia retai laukinį karstinį kraštovaizdį: vertikalūs sienos, siekiantys iki 300 metrų aukščio, aštrios kaip peilio keteros, akmeniniai bokštai, siauros slėniai ir daugiau nei šešiolika paslaptingų urvų. Biologinė įvairovė yra nepaprasta: daugiau nei 1 000 augalų rūšių ir 67 gyvūnų rūšys, tarp jų ledynmečio reliktų, karpatinių endemikų ir europiniu mastu saugomų rūšių, tokių kaip kalnų erelis, sieninis drugelis ir laukinis česnakas. Turdos tarpeklis jau nuo 1938 metų buvo įtrauktas į Rumunijos saugomų teritorijų tinklą, vėliau įrašytas į UNESCO sąrašus kaip vienas iš svarbiausių gamtos paminklų, o šiuo metu atitinka IUCN IV kategoriją, pripažintas kaip nacionalinės reikšmės mišraus tipo gamtos rezervatas.

Visuotinė šios vietos vertė peržengia geografines sienas. Čia, vietoje, vadinamoje „Pjauta Akmens" (Piatra Tąiatą), Senovėje buvo pagrindinė kalkakmenio karjera, aprūpinusi romėnų miestą Potaisą ir V Macedoniečių legiono stovyklą – vieną svarbiausių Limeso tvirtovių Dakijoje. Legenda apie Dievo perskeltą kalną, kad išgelbėtų karalių Šventąjį Vladislovą nuo kumano armijų 1091 metų mūšyje, įtraukia Turdos tarpeklį į pačią viduramžių Vengrijos karališkąją hagiografiją. 1568 metų Turdos ediktas, pirmasis religinės laisvės dekretas šiuolaikinėje Europos istorijoje, išleistas vos už kelių kilometrų, daro šį regioną tolerancijos kraštu konfesinių kruvinų konfliktų amžiuje. O alpinistinės tradicijos, prasidėjusios čia 1949 metais, kai Andrei Moldovan ir Francisc Kovacs įkalė pirmuosius kablius, įtraukia Turdos tarpeklį į didžiąją Europos kopimo tradiciją, šalia Alpių, Dolomitų ir Pirėnų masyvų.

Istorinės šaknys ir svarbūs europiniai ryšiai

Senovės Romos pėdsakas: Potaisa ir Dakijos Limesas

Turdos tarpeklio istorija yra giliai įsišaknijusi romėnų civilizacijoje, būdama tyli liudininke imperinės valdžios Karpatuose. II amžiuje po Kr., markomanų karų, kuriuos imperatorius Markas Aurelijus vedė prieš germanų gentis, konflikto kontekste, V Macedoniečių legionas buvo perkeltas iš Mezijos, iš Troesmio, į Potaisą (šiandien Turdą), maždaug 168 metais po Kr. Čia legionas pastatė didžiausią stovyklą romėnų Dakijos teritorijoje, 23,37 hektaro ploto, skirta apgyvendinti daugiau nei 5 000 kareivių. Stovyklą, kurios kraštinės buvo 573 metrų iš 408 metrų, buvo strategiškai išdėstyta ant Pilies kalvos, dominuojančios Ariešo slėnį ir užtikrinančios prekybos kelių bei zonos mineralinių išteklių kontrolę.

„Pjautos Akmens" vietoje, esančioje maždaug 1,5 kilometro nuo įėjimo į Turdos tarpeklį, buvo pagrindinė kalkakmenio karjera, aprūpinusi statybas stovykloje ir Potaisos kolonijoje. Romėnai čia išgaudavo ofiolitus ir ofiolitinius tufus, be mezozojaus kalkakmenio – esmines medžiagas tvirtovių, termų ir akvedukų statybai. Aukšta 1,5 metro ir 0,34 metro skersmens kolona, išgauta iš šios karjeros, vėliau buvo perkelta į kaimyninio Chejos kaimo bažnyčią – tylus liudininkas tęstinumo tarp Senovės ir Viduramžių. Archeologiniai atradimai karjeroje atskleidė plyteles, žibintus, raktus, keramikos fragmentus ir monetas – tetradrachmą, denarą iš imperatoriaus Domiciano laikų (81–96 m. po Kr.), denarą iš Makrino laikų (217–218 m. po Kr.) ir dar dvi monetas – visa tai rodė civilinės gyvenvietės egzistavimą šalia karjeros. Šie radiniai įtraukia Turdos tarpeklį į Romos imperijos ekonominį tinklą, jungiantį Dakijos provinciją su didžiaisiais prekybos keliais, jungusiais Romą su šiaurine imperijos siena, nuo Vindobonos (Viena) iki Tomio (Konstanca).

Archeologinė vietovė „Baltojo Kalno" vietoje yra įrašyta į Klužo apskrities istorinių paminklų sąrašą, o archeologiniai tyrimai atskleidė gyvenimo pėdsakus jau nuo Vidurinio paleolito, neolito, bronzos amžiaus, geležies amžiaus ir Cotofenio kultūros laikotarpio. Šis daugiau nei penkių tūkstantmečių tęstinumas paverčia Turdos tarpeklį tikru Europos istorijos palimpsestu, kur kiekvienas geologinis sluoksnis ir kiekvienas urvas saugo prisiminimą apie civilizacijas, kurios keitėsi per amžius.

Vengrijos karalystė ir Šventojo Vladislovo legenda

XI amžiuje, po kumano (tiurkų kilmės klajoklių tauta) sutriuškinimo 1091 metų mūšyje, Vengrijos karalius Vladislovas I (1077–1095), vėliau žinomas kaip „Vladislovas Šventasis" ir kanonizuotas 1192 metais, įkūrė ant Petrido aukštumų, šalia Turdos tarpeklio, koplyčią maldoms. Ši hagiografinė tradicija, dalijama vengrų istoriografijos, įtraukia Turdos tarpeklį į pamatinės legendos, svarbios vengrų tautinei tapatybei, centrą – istoriją, iliustruojančią karaliaus-r iterio dorybes: drąsą, tikėjimą ir dieviškąją globą.

Legenda pasakoja, kad vieną dieną Šventasis Vladislovas atsiskyrė nuo savo kariuomenės ir, jodamas Turdos regionu, buvo persekiojamas gausaus kumano kariuomenės. Pasiekęs kalno viršūnę, su priešais pučiant į sprandą, karalius meldėsi Dievui, ir tuo momentu kalnas sudrebėjo ir perskilo į dvi dalis kaip tik už savo žirgo, palikdamas gilią prarają tarp karaliaus ir persekiotojų. Ši istorija, kurios archetipas randamas Biblijoje (Mozės malda, kai Raudonosios jūros vandenys persiskyrė), yra beveik visame vengrų liaudies mene, susijusiame su Šventuoju Vladislovu, Transilvanijos gynėju. Vienoje iš Turdos tarpeklio uolų galima pamatyti darinį, panašų į milžinišką pasagą, vietinių vadinamą „Vladislovo žirgo pasaga", o rozmarino legenda pasakoja, kad šuolio per prarają momentu iš karaliaus kepurės nukrito rozmarino šakelė ant uolos krašto, kuri nuo to laiko žydi medžio pavidalu.

Religinės piligrimystės į Petrido vienuolyną, esantį ant tarpeklio viršūnės, vykdavo du kartus per metus: per Dangun ėmimą, kai buvo švenčiama liaudies išlaisvinimas iš totorių vergijos, ir per Sekmines, kai buvo minimas stebuklingas Šventojo Vladislovo išsigelbėjimas. Ši piligrimystės tradicija, pritraukdavusi krikščionių iš visos Transilvanijos, pabrėžia Turdos tarpeklio vaidmenį kaip šventos vietos kolektyvinėje regiono vaizduotėje – erdvėje, kur dvasingumas susipina su laukine gamta.

Petrido vienuolynas: ortodoksijos bastionas ir šviesos mokykla

Ant Turdos tarpeklio viršūnės, tarp Sândulești ir Petreștii de Mijloc kaimų, nuo XIII amžiaus egzistavo Senasis Petrido vienuolynas. Pirmasis vengrų kanceliarijos aktas, minintis šį vienuolyną, datuojamas 1278 metų spalio 6 diena, kai Oradėjos bažnyčios kapitulas minėjo Hašdato žemės (Terra Hasadat) valdovą ir vienuolyną ant Petrido kalno. Iš pradžių romos katalikų, vienuolynas vėliau perėjo per tris krikščionių konfesijas: romos katalikų, stačiatikių ir graikų katalikų, atspindėdamas viduramžių Transilvanijos konfesinį sudėtingumą.

Istorikas Gheorghe Moldovan, kilęs iš šių vietų, datuoja rumunų stačiatikių vienuolyno statybos pradžią XVI amžiaus pirmajai pusei, 10–15 metų prieš 1568 metus. Tais metais Transilvanijos princas Jonas Zigmantas Zapolija išleido aktą, kuriuo vienuolynas buvo įpareigotas kasmet mokėti nuomą – vieną aukso talerį, vieną riešutą aviną ir vieną avilį – Ariešo sėdynėms. Ši feodalinė prievolė įtraukia vienuolyną į Transilvanijos kunigaikštystės administracinę sistemą – daugiakonfesinę valstybę, kuri taps garsia Europoje dėl savo religinės tolerancijos politikos.

XVIII amžiaus antroje pusėje, kai Transilvaniją užėmė Austrijos imperijos armija, vadovaujama generolo Adolf von Buccow, stačiatikių vienuolynas buvo išgelbėtas nuo sunaikinimo tik su sąlyga, kad kunigai ir vienuoliai mokytų jaunus žmones iš trijų kaimų prie kalno papėdės: Petreștii de Jos, Petreștii de Mijloc ir Petreștii de Sus. Ši vienuolių mokykla praktiškai užtikrino vienuolyno išlikimą habsburgiškajame laikotarpyje ir pavertė jį rumunų tapatybės bastionu – vienu svarbiausių rumunų kultūrinės tapatybės gynimo veiksnių šiuose plotuose. Vienuolyno kunigai tarnavo aplinkiniuose kaimuose, o per Dangun ėmimą ir Sekmines į vienuolyną piligrimystėn atvykdavo krikščionys iš visos Transilvanijos.

Po 1848 metų revoliucijos vienuolynas buvo sugriautas, atstatytas 1933 metais. Po Antrojo pasaulinio karo vėl buvo sugriautas. 1997 metais Turdos kunigas Vasile Șteopei ėmėsi iniciatyvos statyti naują stačiatikių vienuolyną, nemokamai savivaldybės suteiktame sklype, 3,3 km į pietvakarius nuo seno graikų katalikų vienuolyno vietos. Naujasis Petrido vienuolynas, pašventintas „Viešpaties Atsimainymo" vardu, buvo pastatytas 1998–2000 metais ir šiandien yra stačiatikių vienuolių kulto vieta, tęsianti tūkstantmetę šių vietų dvasinę tradiciją.

Turdos ediktas: Europos laisvės kertinis akmuo

Vos už kelių kilometrų nuo Turdos tarpeklio, Turdos mieste, 1568 metų sausį įvyko įvykis, pakeitęs Europos istoriją. Transilvanijos seimas, susirinkęs Turdoje nuo sausio 6 iki 13 dienos, išleido Turdos ediktą – pirmąjį religinės laisvės dekretą šiuolaikinėje žemyno istorijoje. Išleistas princo Jono Zigmanto Zapolijos, šis ediktas skelbė sąžinės laisvę ir religinę toleranciją visiems Transilvanijos gyventojams, pripažindamas keturių konfesijų lygias teises: romos katalikų, liuteronų, kalvinų (reformatų) ir unitarų.

Turdos ediktas buvo išleistas siekiant išvengti kruvinų religinių kovų, kurios ardė Vakarų Europą po Martino Liuterio protestantų reformos 1517 metais. Kol Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šventojoje Romos imperijoje ir kituose Europos regionuose konfesiniai konfliktai peraugo į pilietinius karus, Transilvanija tapo tarpkonfesinės taikos kraštu, prieglobsčiu iš kitų šalių persekiojamiems tikintiesiems. Ediktas penkeriais metais ankstesnis už panašų dokumentą, priimtą Varšuvoje 1573 metais, įsteigusį religinę laisvę Lenkijos-Lietuvos unijos kontekste, ir daugeliu metų ankstesnis už kitus svarbius dokumentus, tokius kaip Nanto ediktas (1598) Prancūzijoje ar imperatoriaus Rudolfo II religinė tolerancija iš 1709 metų.

Nors Turdos ediktas aiškiai neįtraukė Stačiatikių Bažnyčios tarp „receptų" (oficialiai pripažintų) religijų, o išlaikė ją kaip „toleruojamą" religiją, tai vis tiek buvo reikšminga pažanga, palyginti su situacija kitose Europos dalyse, kur stačiatikiai buvo persekiojami ar marginalizuoti. Petrido vienuolynas, su savo vienuolių mokykla, netiesiogiai pasinaudojo šia tolerancijos atmosfera, tapdamas rumunų tapatybės išsaugojimo centru gilių konfesinių transformacijų epochoje.

Europos alpinistinė tradicija: nuo Alpių iki Turdos tarpeklio

Turdos tarpeklis yra svarbus skyrius Europos alpinistinės istorijos. Kol pirmasis alpinistų klubas pasaulyje buvo įkurtas Anglijoje 1857 metų gruodžio 22 dieną (Alpine Club), vėliau Austrijos alpinistų klubas (1862), Šveicarijos alpinistų klubas (1863), Italijos alpinistų klubas (1863), Norvegijos alpinistų klubas (1868) ir Prancūzijos alpinistų klubas (1874), Rumunijoje kopimo tradicija įsišaknijo vėliau, bet nepaprastai intensyviai.

1873 metais, vos 15 metų po pirmojo alpinistų klubo pasaulyje įkūrimo, Brasove įkurtas Transilvanijos alpinistų klubas (Siebenbürgischer Alpenverein in Kronstadt), saksų grupės iniciatyva. Tačiau tikroji techninio kopimo į uolas tradicija Turdos tarpeklje prasideda 1949 metais, kai alpinistai Andrei Moldovan ir Francisc Kovacs įkalė pirmuosius kablius, kad pasiektų Sansilo urvą. Šis momentas žymi erojiškos Klužo alpinistų eros pradžią, tęstą 1961 metais, kai Gyongyosi Miklos su Rozsnyai Karoly užbaigė pirmuosius pilnus maršrutus.

Turdos tarpeklje šiandien yra daugiau nei 250–350 alpinistinių ir kopimo trasų, nuo pradedančiųjų iki ekstremalaus sudėtingumo trasų, laikomas „Rumunijos alpinistų tarpekliu". Ungurească urvo zona talpina vieną sunkiausių šalies kopimo trasų per kabančią zoną. Kasmet vyksta prestižinės varžybos ir atminimo renginiai: Andrejaus Moldovano atminimas (balandis), ATA taurė (gegužė), Miši Szalma atminimas (rugsėjis) ir Hanso Goros atminimas (lapkričio pabaiga), kurie suburia alpinistus iš visos šalies ir iš užsienio.

„U" Kluž klubo alpinistų sekcija, įkurta 1971 metų spalį geologo Valentin Crăcun ir gydytojo Dinu Mititeanu iniciatyva, išugdė daugiau nei 100 alpinistų, iš kurių kai kurie atliko kopimus į Tian Šaną, Andus, Monblaną ir Materhorną. Ghiță Pop atliko vieną pirmųjų šiuolaikinio kopimo trasų Turdos tarpeklje, o Klužo alpinistai dalyvavo tarptautinėse varžybose, įtraukdami vietinę tradiciją į tiesioginį dialogą su didžiosiomis Alpių alpinistų mokyklomis.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Geologija kaip meno kūrinys: 150 milijonų metų skulptūros

Turdos tarpeklis yra geologinės architektūros šedevras – gamtos paminklas, kur pats laikas dirbo kaip tobulas skulptorius. Susiformavęs dėl Hašdato upės erozijos juros periodo kalkakmenyje, tarpeklis driekiasi maždaug 2,9 kilometro (pagrindinis tarpeklio sektorius siekia apie 1 300 metrų), su vertikaliais sienomis, siekiančiais iki 300 metrų aukščio. Šio kraštovaizdžio genezė susijusi su epigenezės procesu: Hašdato upelis iš pradžių įsirėžė į minkštesnes uolienas, dengiančias kalkakmenį, o vėliau tęsė intensyvią eroziją kalkakmenio masyve, palaipsniui išgrauždamas įspūdingą tarpeklį.

Turdos tarpeklio karstinis reljefas pasižymi plačia formų įvairove: lapiezai (tirpimo kaneliai kalkakmenio paviršiuje), dolinos (nuosėdų ertmės), fosiliniai urvai, natūralios arkos, akmeniniai bokštai ir akmenų griūtys. Kalkakmenių korozija sukūrė plokščiakalnius, išdėstytus lygiagrečiai, atskirtus siaurais slėniais. Formavimosi procesą įtakojo laipsniškas, prasidėjęs nuo plioceno, bazinio lygio – Panonijos ežero Transilvanijos baseine – nusileidimas, kas leido upei nuolat gilinti savo vagą kalkakmenio masyve.

Geologiniu požiūriu Turdos tarpeklis priklauso Trascău kalnams, labiausiai į rytus nutolusiems Apuseni kalnų grupei, priklausančiai Karpatų grandinei. Juros periodo kalkakmenis, senesnis nei 150 milijonų metų, buvo veikiamas orogenezės, lūžių ir erozijos procesų, sukūrusių šį unikalų kraštovaizdį. Palyginimas su kitais Europos karstiniais regionais – Karsto plynaukšte Slovėnijoje (kuri davė vardą karstiniam reiškiniui), Dinarų Alpėmis Kroatijoje ir Juodkalnijoje, Vokietijos Karsto regionu ar kalkakmenio masyvais Pirėnuose – įtraukia Turdos tarpeklį į europinį geologinio paveldo tinklą, turintį visuotinę vertę, „natūralią laboratoriją", kur karstinius procesus galima studijuoti ir grožėtis.

Biologinė įvairovė: europinis augalų ir gyvūnų lobynas

Gamtos rezervate gyvena daugiau nei 1 000 floristinių rūšių, atstovaujančių maždaug trečdaliui visos Rumunijos floros vos 324 hektarų plote. Ši nepaprasta biologinės įvairovės koncentracija yra sąlygojama buveinių įvairovės: vertikalūs kalkakmenio sienos, akmenų griūtys, siauri slėniai, plokščiakalniai ir miškingos zonos. Flora apima ledynmečio reliktus, stepinius, balkaninius ir Viduržemio jūros elementus, taip pat daugybę endemikų ir europiniu mastu saugomų rūšių.

Tarp retų ir saugomų rūšių yra: laukinis česnakas (Allium obliquum, liaudiškai vadinamas „Varniukės svogūnu iš Tarpeklio"), baltasis gvazdikas (Dianthus spiculifolius), kukmedis (Taxus baccata), efedra (Ephedra distachya), šermukšnis (Sorbus dacica), violetinis vilkdalgiai, gaidžio kojelė, odolenas, vilkolakis, vulturė, taip pat daugybė alpinio rūšių, tokių kaip alpinis astras ir ranunculus oreophilus. Augalija pasižymi trimis europinės svarbos saugomais natūraliais buveinių tipais: rupikolinėmis kalcifilinėmis bendrijomis, subkontinentiniais peri-panoniniais krūmynais ir uolėtais šlaitais su chazmofitine augalija ant kalkakmenio uolų.

Fauna taip pat įvairi, su 67 nustatytomis paukščių rūšimis, tarp jų retybių, paskelbtų gamtos paminklais: sieninis drugelis (Trichodroma muraria), didysis čiurlys (Apus melba), akmeninė strazdas (Monticola saxatilis), kalnų strnadė (Emberiza cia) ir kalnų erelis (Aquila chrysaetos). Urvuose gyvena šikšnosparnių kolonijos, įskaitant ilgasparnį šikšnosparnį ir Viduržemio jūros pasaginį šikšnosparnį, abi rūšys saugomos europiniu mastu. Tarp žinduolių sutinkama lapė, šeškas, akmeninė kiaunė, šernas, kiškis, stirna, elnias, laukinė katė ir šeškas.

Urvai: požeminiai istorijos archyvai

Turdos tarpeklje yra daugiau nei 60 urvų, nišų ir arkų, dauguma mažų, ilgiausias siekia 120–123 metrus (Cetățuia Mare urvas, taip pat žinomas kaip Balică urvas). Šie požeminiai dariniai yra tiek speleologinės, tiek archeologinės ir istorinės vertybės. Archeologiniai tyrimai atskleidė žinduolių liekanas iš vario, bronzos ir geležies amžių, taip pat įrankius ir keramiką iš priešistorinių laikotarpių, liudijančius žmogaus buvimą jau nuo Vidurinio paleolito.

Per istoriją urvai tarnavo kaip vietinės gyventojų prieglobstis prieš invazijas: totorius, osmanus, praeinančias karines pajėgas. Cetățuia Mare urvas yra susijęs su Petreștii de Jos haiduko Nichita Balică legenda, dalyvavusio anti-austriškame kurucų sukilime (1703–1711), kuris čia slėpėsi. Binderio urve yra seniausias lankytojo įrašas, datuojamas 1574 metais, priklausantis tam tikram V. Pato – ankstyvam liudininkui traukos, kurią ši vieta darė Europos keliautojams jau XVI amžiuje.

Tarp žinomiausių urvų yra: Ungurească urvas, Morarilor urvas, Liliecilor urvas, Feciorilor urvas, Hornarilor urvas, Călugărului urvas (Antono urvas), Ascunsă urvas, Modoloaie urvas, Balică urvas (Cetățuia Mare), Cetățuia Mică ir Binderio urvas. Kiekvienas iš jų saugo praeities pėdsakus – geologinius, archeologinius ar istorinius, prisidedančius prie rezervato „gyvo muziejaus" statuso.

Embleminiai uoliniai dariniai: Gaidžio Kampas ir Bokštai

Turdos tarpeklio kraštovaizdį apibrėžia eilė uolinių darinių su įtaigiais pavadinimais, kiekvienas turintis savo asmenybę ir istoriją. Gaidžio Kampas (Colțul Cocoșului), taip pat žinomas kaip „Akmens katedra", yra bene įspūdingiausias iš šių darinių – uolinis kampas, iškilmingai iškilęs kaip natūrali gotikinė katedra, su vertikaliais sienomis ir aštria ketera, dominuojančia kraštovaizdyje. Šalia jo iškyla Boršo bokštas (arba Mihai Borș bokštas), Geltonasis bokštas (taip pavadintas dėl būdingos viršutinės dalies spalvos), Pilies kampas, Sansilo kampas, Milžiniškoji siena (kuri siekia 200 metrų aukščio ir yra labiausiai mėgstama alpinistų), Laiptų siena (kuri siekia 300 metrų) ir Aštrusis bokštas su Hili urvu.

Šie uoliniai dariniai yra ne tik estetiškai įspūdingi, bet ir žaidimo laukai seniausiai Rumunijos kopimo tradicijai. Milžiniškoji siena, Ožkos siena, Pripoanelių siena, Alghinų sienos ir daugybė kitų sektorių talpina šimtus alpinistinių ir kopimo trasų, kiekviena su savo vardu ir istorija, perduodančios kartoms alpinistų aistrą vertikalei.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Perskelto kalno legenda ir Šventasis Vladislovas

Garsiausia legenda, susijusi su Turdos tarpekliu, yra Dievo perskelto kalno, kad išgelbėtų Vengrijos karalių Vladislovą I nuo kumano armijų, legenda. Liaudies tradicijoje, tiek rumunų, tiek vengrų, istorija pristato stebuklingą momentą, kai, persekiojamas gaujos pagonių, karalius-r iteris meldžiasi, o kalnas perskyla į dvi dalis, palikdamas prarają tarp jo ir priešų. Ši legenda, turinti šaknų viduramžių vengrų hagiografijoje ir transilvaniškame liaudies mene, paverčia Turdos tarpeklį šventa vieta, kur pati gamta atrodo įsikišusi, kad apsaugotų šventą karalių.

Rozmarino legendos variantas prideda poetinę natą: šuolio per prarają momentu iš karaliaus kepurės nukrito rozmarino šakelė ant uolos krašto, kuri įsišaknijo ir nuo to laiko žydi medžio pavidalu – atsparumo ir dieviškosios palaimos simbolis. Šaltinis, trykštantis iš uolos, priskiriamas Šventajam Vladislovui, laikomas esančiu tarp Tureni ir Petreștii de Jos, nors kelios versijos mini šaltinį, trykštantį iš prarajos gelmių, kai karalius palietė akmenį savo kardu.

Kita populiari versija priskiria tarpeklio susiformavimą Aleksandro Makedoniečio žirgo kanopai, kuri tariamai smogė milžiniškai kalkakmenio uolai, perskeldama ją į dvi dalis. Nors ši versija yra anachronistinė (Aleksandras Makedonietis niekada nepasiekė Transilvanijos), ji iliustruoja žavesį, kurį šie uoliniai dariniai darė liaudies vaizduotei per amžius.

Asmenybės: fundatoriai, vienuoliai ir alpinistai

Per istoriją Turdos tarpeklis buvo susijęs su daugybe asmenybių, paveikusių šios vietos likimą. Vengrijos karalius Vladislovas I (1040–1095), kanonizuotas 1192 metais, yra centrinė įkūrimo legendos figūra – karalius, suvienijęs Vengriją ir Kroatiją, nugalėjęs pečenegus ir kumano, padėjęs stiprios karalystės pagrindus Centrinėje Europoje. 1091 metais, Petrido mūšio metais, Vladislovas buvo paskelbtas ir Kroatijos karaliumi, atvėręs Vengrijai prieigą prie Adrijos jūros.

Transilvanijos princas Jonas Zigmantas Zapolija (1540–1571), išleidęs Turdos ediktą 1568 metais, yra glaudžiai susijęs su zonos istorija. Po to, kai buvo katalikas, liuteronas ir kalvinas, jis atsivertė į unitarianizmą, paveiktas savo asmeninio gydytojo Giorgio Blandrata (Biandrata), italo, tapusio vienu svarbiausių religinės tolerancijos propaguotojų Europoje. Jo Turdos ediktas paskelbė sąžinės ir religijos laisvę – precedento neturintį aktą žemyno istorijoje.

Generolas Adolf von Buccow (1699–1764), austrų karinis vadas, užėmęs Transilvaniją XVIII amžiuje, yra prieštaringa, bet svarbi figūra Petrido vienuolyno išlikimui. Nors jo karinė politika buvo represinė rumunų stačiatikių atžvilgiu, Buccow pasigailėjo šio vienuolyno nuo sunaikinimo, su sąlyga, kad kunigai mokytų kaimyninių kaimų vaikus – sprendimas, leidęs tęsti rumunų mokyklinę ir dvasinę tradiciją.

XX amžiuje Klužo alpinistų asmenybės suteikė Turdos tarpekliui naujų dimensijų. Andrei Moldovan (tarp draugų žinomas kaip „Bandi dėdė"), kartu su Francisc Kovacs, 1949 metais įkalė pirmuosius kablius, atverdami techninio kopimo erą. Andrei Moldovan vėliau atkūrė Rumunijos alpinistų klubą, Klužo sekciją – pirmąją sekciją, atkurtą po 1989 metų, tęsdamas europiečių alpinistų tradiciją. Dinu Mititeanu, gydytojas ir alpinistas, atliko kopimus į Monblaną, o Alexandru-Brăduț Șerban užkopė į Materhorną Šveicarijos Alpėse, įrodydamas, kad Turdos tarpeklio alpinistų mokykla gali išugdyti pasaulinio lygio alpinistus.

Haidukas Nichita Balică iš Petreștii de Jos, dalyvavęs kurucų sukilime prieš austrų dominavimą (1703–1711), slėpėsi Cetățuia Mare urve, susiedamas zonos socialinę istoriją su rumunų pasipriešinimu svetimos priespaudos atžvilgiu.

Lūžio momentai: sunaikinimai ir atgimimai

Turdos tarpeklio istoriją žymi sunaikinimų ir atgimimų ciklai, atspindintys audringą Transilvanijos istoriją. Petrido vienuolynas buvo sunaikintas totorių 1241 metais, atstatytas, vėl sunaikintas po 1848 metų revoliucijos, atstatytas 1933 metais ir galutinai sunaikintas po Antrojo pasaulinio karo. Kiekvienas sunaikinimas buvo sekamas atgimimo, simbolizuojančio rumunų bendruomenės dvasinį atsparumą.

1938 metai žymi lūžio momentą išsaugojimo istorijoje: Turdos tarpeklis tampa gamtos rezervatu, vienu iš pirmųjų saugomų teritorijų Rumunijoje. Šis sprendimas, priimtas tarpukario laikotarpiu, kai Europa atrado gamtos paveldo vertę, įtraukia Rumuniją į gamtos apsaugos pionierių gretas, šalia Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos nacionalinių parkų.

1949 metai žymi techninio alpinizmo eros pradžią, o 2012-ieji, „Sky Fly" via ferrata trasos atidarymas Hili urve, atveria Turdos tarpeklį platesnei publikai, demokratizuodami prieigą prie vertikalės. Ši raida atspindi šiuolaikinę europinę tendenciją transformuoti gamtos paveldą į tvaraus turizmo vietoves, kur nuotykiai susipina su švietimu ir išsaugojimu.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Prieiga ir infrastruktūra

Turdos tarpeklis yra Klužo apskrityje, 6 km į vakarus nuo Turdos miesto ir maždaug 15 km į pietryčius nuo Kluž-Napokos, lengvai pasiekiamas tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu. Iš Turdos galima pasiekti įėjimą į rezervatą arba iš Chejos vietovės (įėjimas iš apačios), arba iš Petreștii de Jos (įėjimas iš viršaus). Komunalinis kelias 107L eina per Săndulești ir Chejos kaimus, siūlydamas vaizdingą maršrutą per Transilvanijos kaimiškąjį kraštovaizdį.

Turistams, atvykstantiems iš Kluž-Napokos, yra autobusai maršrutu M71 Kluž-Napoka – Petreștii de Jos, išvykstantys iš Posada stotelės (Piața Cipariu). Paskutinė autobuso stotelė (Petreștii de Jos rotušė) yra maždaug 10 minučių ėjimo pėsčiomis nuo įėjimo į Turdos tarpeklį. Autobusų tvarkaraštis kinta priklausomai nuo savaitės dienos: šeštadieniais ir sekmadieniais iš Kluž-Napokos išvyksta 9:00 ir 17:00, o darbo dienomis – 5:30 ir 17:30.

Automobiliu, iš Kluž-Napokos krypties, sekama DN1/E81 iki Turdos, tada DN75 link Câmpia Turzii ir Alba Iulia. Išvažiuojant iš Turdos į vakarus, sankryžoje su keliu į Câmpeni, pasukama į dešinę ir tęsiama maždaug 10 kilometrų iki rodiklio į Chejos kaimą arba Petreștii de Jos. Yra įrengtos stovėjimo aikštelės prie abiejų įėjimų į rezervatą.

Maršrutas per tarpeklį ir keturi tiltai

Pagrindinis maršrutas per Turdos tarpeklį, taip pat vadinamas „apatiniu taku" arba „Tarpeklio ratu", yra maždaug 3–4 kilometrų ilgio ir gali būti įveiktas per 1,5–2 valandas, priklausomai nuo tempo ir sustojimų skaičiaus. Takas yra gerai pažymėtas ir įrengtas, prieinamas turistams su vidutine fizine būkle, nors reikalingi batai su protektoriumi (ne lygiu) siekiant išvengti paslydimų ant šlapios uolos.

Išilgai maršruto keturi kabamieji tiltai per Hašdato upę leidžia pereiti iš vieno kranto į kitą, siūlydami įvairias perspektyvas į tarpeklį. Skaičiuojant vandens tekėjimo kryptimi (nuo viršaus į apačią), jie yra: Urvų tiltas (Tiltas 1), Tarpeklio vidurys (Tiltas 2), Nuplauta urva (Tiltas 3) ir Tarpeklio vartų tiltas (Tiltas 4). Kiekvienas tiltas turi savo asmenybę: Urvų tiltą globoja Cetățuia Mică ir Cetățuia Mare urvai; Tarpeklio vidurys siūlo svaiginančią perspektyvą į abu šlaitus su beveik tiesiomis sienomis, iškilusiomis į dangų; Nuplauta urva veda į taką prie Laiptų sienos papėdės, kuri siekia 300 metrų aukščio; o Tarpeklio vartų tiltas žymi išėjimą iš tarpeklio į lėkštus Câmpia Transilvaniei kalvas.

Be apatinio tako, taip pat galima eiti per Turdos tarpeklį „viršutiniu taku", išilgai šlaitų, per Sândului kalvą ir Vienuolyno keterą, siūlydama įspūdingas panoramines perspektyvas į tarpeklį. Šis maršrutas yra fiziškai sudėtingesnis, bet atlygina išskirtiniais vaizdais.

Turistinės ir sportinės veiklos

Turdos tarpeklis siūlo įvairias veiklas visų kategorijų turistams. Žygis pažymėtu taku yra pagrindinė veikla, prieinama šeimoms su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėms. Gamtos mylėtojams rezervatas siūlo puikias galimybes paukščių stebėjimui (birdwatching), gamtos fotografijai ir botanikai, atsižvelgiant į įspūdingą retų augalų rūšių skaičių.

Alpinistams ir kopėjams Turdos tarpeklis yra rojus su daugiau nei 250–350 įvairaus sudėtingumo trasų, nuo pradedančiųjų iki ekstremalaus sudėtingumo trasų. Alpinizmo ir kopimo praktika reikalauja tinkamos įrangos (šalmo, apraižų, virvių, kablių), o pradedantiesiems rekomenduojama dalyvauti įvadiniuose kursuose, organizuojamuose įgaliotų alpinistų klubų arba su įgaliotais kalnų gidais.

„Sky Fly" via ferrata trasa Aštriojo bokšto – Hiliod – Hili urvo zonoje, įrengta ir atidaryta 2012 metais Kluž-Napokos sporto klubo „SkyFly", yra viena įspūdingiausių rezervato atrakcijų. Maždaug 350 metrų ilgio ir apie 200 metrų aukščio skirtumo, trasa yra įvertinta C sunkumo laipsniu (skalėje nuo A iki E) ir kerta įspūdingą zoną kairiajame tarpeklio šlaite. Via ferrata yra įrengta fiksuotu lynu ir metaliniais laipteliais, prieinama turistams su gera fizine būkle, be ankstesnės kopimo patirties, bet su tinkama įranga (šalmu, apraižais, lonžėmis su amortizatoriumi). Įrangos nuoma yra prieinama prie įėjimo į rezervatą, o gidavimą gali užtikrinti specializuoti klubai, tokie kaip Karpatų kalnų klubas.

Svaigių pojūčių mėgėjams zonoje taip pat veikia tirolietiška (zip-line), kertanti tarpeklį, siūlydama unikalią oro perspektyvą į kalkakmenio sienas. Taip pat parašiutininkai gali kilti nuo tarpeklio šlaitų, ypač iš Colțul Data zonos arba nuo uolų papėdės, esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, nusileisdami tarpeklio viduje arba į kaimyninius šlaitus.

Speleoturizmas yra kita prieinama veikla, su daugiau nei 60 urvų tyrinėjimui, nors daugumai reikia speleologinės įrangos ir specializuoto gido. Binderio urvas, su seniausiu turistiniu įrašu iš 1574 metų, ir Cetățuia Mare urvas (Balică urvas), su savo ryšiu su haiduku Nichita Balică, yra vieni įdomiausių istoriniu požiūriu.

Kainos, programa ir praktinė informacija

Turistiniame sezone (maždaug gegužė–rugsėjis) apsilankymas Turdos tarpeklio gamtos rezervate yra mokamas. Taikomi tarifai: 6 lejai suaugusiems ir 4 lejai vaikams (iki 14 metų). Ne sezono metu apsilankymas tarpeklį yra nemokamas. Lankymo mokestis skirtas Salvamont veiksmų ir takų priežiūros rėmimui. Įėjimo bilietas mokamas rezervato darbuotojams, paprastai prie punkto, esančio Hašdato upės take prie įėjimo iš Chejos vietovės arba prie įėjimo iš Petreștii de Jos.

Lankymo programa iš esmės yra kasdien, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, rezervatas atidarytas ištisus metus. Tačiau rekomenduojama pasitikrinti vietinę lankymo programą kasoje arba oficialiose svetainėse, nes gali būti laikinų apribojimų dėl saugumo priežasčių (ekstremalios meteorologinės sąlygos, priežiūros darbai, uždarymo laikotarpiai faunos apsaugai tam tikrais laikotarpiais).

Lankymuisi rekomenduojama tinkama įranga: batai su protektoriumi, drabužiai pagal sezoną (net vasarą rekomenduojama šilta atsarginė palaidinė dėl drėgmės ir oro srovių tarpeklį), indas geriamam vandeniui, kuprinė (ne krepšys), kad rankos būtų laisvos, ir galbūt lietpaltis. Takas gali būti slidus po lietaus, o siaurose tako vietose, einančiose per uolą, yra įrengtos metalinės virvės atramai, kur reikia didesnio dėmesio.

Rezervatą administruoja Klužo apskrities taryba, bendradarbiaudama su Mihai Viteazu komuna ir remiant Salvamont – Salvaspeo Kluž. Atnaujinta informacija apie takų būklę, oro sąlygas ir organizuojamus renginius gali būti gaunama informaciniuose punktuose rezervate arba oficialioje svetainėje turism-cheile-turzii.ro.

Turisto patirtis: ko nepraleisti

Pilnam apsilankymui siūlome nepraleisti šių momentų ir vietų: saulėtekio ar saulėlydžio, matomo nuo Vienuolyno keteros, kai saulės šviesa nudažo kalkakmenio sienas auksinėmis ir oranžinėmis spalvomis; keturių tiltų kirtimo, kiekvienas siūlantis skirtingą perspektyvą; Gaidžio Kampo (Akmens katedros) ir Boršo bokšto, labiausiai fotografuojamų darinių, kontempliacijos; Binderio urvo lankymo, norint pamatyti seniausią turistinį įrašą iš 1574 metų; via ferrata trasos įveikimo nepakartojamai patirčiai; ir, jei pasiseks, kalnų erelio ar sieninio drugelio stebėjimo – išsaugotos laukinės gamtos simbolių.

Netoliese, vos už kelių kilometrų, yra ir kitų išskirtinių turistinių objektų: Turdos druskos kasykla – pasaulinio masto požeminis teminis parkas; Romėnų Potaisos stovykla, su didžiausios legiono stovyklos Dakijoje griuvėsiais; Ciucaș krioklys, mažiau nei 2 km nuo išėjimo iš Turdos tarpeklio; Turo ir Borzești tarpekliai – dar dvi įspūdingos gamtos rezervacijos; ir Rimetea kaimas, su savo etnografiniu muziejumi ir tradicine zonai būdinga architektūra.

Turdos tarpeklis taip yra visiška vietovė, kur laukinė gamta, tūkstantmetė istorija, dvasingumas ir nuotykiai susitinka unikaliu būdu, siūlydama europiečiui ir tarptautiniam turistui nepakartojamą patirtį žemyno, turinčio turtingą kultūrinį ir gamtinį paveldą, širdyje. Nesvarbu, ar atvykstate žygiuoti, kopti, fotografuoti, dvasinei piligrimystei ar tiesiog pasimėgauti ramybe vietoje, kur laikas atrodo sustojęs, Turdos tarpeklis tikrai užkariaus jus savo didybe ir autentiškumu.