Dimitrijaus Gusti nacionalinis kaimo muziejus

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Herăstrău ežero pakrantėje, Bukarešto širdyje, plyti visas kaimas – ne dekoracija, ne rekonstrukcija, o autentiškas kaimo pasaulis, išardytas po gabalėlį iš Rumunijos kaimų ir prikeltas sostinėje. Dimitrijaus Gusti nacionalinis kaimo muziejus, jau beveik devynis dešimtmečius nuo įkūrimo, yra vienas seniausių ir prestižiškiausių muziejų po atviru dangumi Europoje, tikras „kaimo-muziejus", kuriame saugoma daugiau nei 120 etnografinių kompleksų ir daugiau nei 340 liaudies architektūros paminklų, išsidėsčiusių maždaug 14 hektarų plote. Europos keliautojui ši vieta yra atviras langas į Pietryčių Europos kaimo civilizaciją, erdvė, kurioje susitinka rumunų tradicijos su saksų, seklų, lipovenų ar žydų tradicijomis, kultūriniame dialoge, atspindinčiame sudėtingą istoriją erdvės, esančios tarp Osmanų imperijos, Habsburgų monarchijos ir slavų pasaulio.

Visuotinė šio muziejaus vertė slypi būtent jo absoliučiame autentiškume: kiekvienas namas, kiekviena medinė bažnyčia, kiekvienas vėjo malūnas ar techninė įranga yra originalas, išardytas kilmės kaime ir kruopščiai perkeltas Herăstrău ežero pakrantėje, vadovaujant meistrams, specialiai atvykusiems iš kaimo bendruomenių. Šis požiūris, revoliucinis 1936 metams, pastato Bukarešto instituciją į unikalią poziciją Europos kultūriniame peizaže, šalia Stokholmo Skanseno pionieriaus ar Norvegijos Bygdøy muziejaus, tačiau su ypatinga specifika – visos tautos, su visais jos istoriniais regionais ir visais etniniais sluoksniais, pristatymas gyvoje ir kvėpuojančioje sintezėje.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Atviro dangaus muziejaus idėja Rumunijoje turi šaknis dar nuo XIX amžiaus antrosios pusės, kai visa Europa patyrė precedento neturintį susidomėjimą liaudies architektūra ir nacionalinėmis „šaknimis", pačiame romantizmo ir nacionalinių tapatybių kūrimo įkarštyje. 1867 m., Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Alexandru Odobescu siūlė pristatyti rumunų liaudies architektūros paminklus, numatydamas kryptį, kuria eis visa Europa. Vėliau mokslininkas Alexandru Tzigara-Samurcaș 1909 m. Bukarešto etnografiniame muziejuje eksponavo pirmąjį visišką valstiečių namą, atvežtą iš Goržo srities, atverdamas kelią „autentiškos ūkio" koncepcijai.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio Europos kontekstą žymėjo tik dviejų muziejų po atviru dangumi egzistavimas žemyne: Stokholmo Skanseno, įkurto 1891 m. švedų filologo ir folkloristo Artūro Hazeliaus, greitai tapusio modeliu visai Šiaurės Europai, ir Lillehammerio Bygdøy muziejaus Norvegijoje. Rumunijoje jau nuo 1929 m. veikė Transilvanijos etnografinis muziejus Hojos parke Kluže, turintis regioninę specifiką, įkurtas profesoriaus Romuluso Vuijos. Šiame siaurame peizaže Bukarešto Kaimo muziejaus atsiradimas 1936 m. reiškė plataus masto Europos indėlį, būdamas ketvirtasis tokio tipo muziejus pasaulyje ir pirmasis nacionalinio pobūdžio Pietryčių Europoje.

Muziejaus įkūrėjas Dimitrie Gusti (1880–1955) pats buvo Europos intelektualinio pasaulio produktas. Jis studijavo Jasi universitete, vėliau Berlyne ir Leipcige, kur jį paveikė didieji vokiečių sociologai Wilhelmas Wundtas, Karlas Bücheris, Georgas Simmelis, Ferdinandas Tönniesas ir Maxas Weberis, 1904 m. įgydamas daktaro laipsnį disertacija „Egoizmas ir altruizmas". 1908 m. jis tobulinosi Paryžiuje, Sorbonos universitete, vadovaujamas Émile'o Durkheimo, prancūzų sociologijos tėvo, ir priartėdamas prie Herberto Spencerio kūrybos. Šis tvirtas europinis išsilavinimas, jungiantis vokišką empirinės sociologijos tradiciją su prancūziška socialinio solidarumo tradicija, padarė Gusti galintį suvokti muziejų ne kaip paprastą etnografinių objektų sandėlį, o kaip „šiuolaikinio rumunų kaimo sociologinį muziejų", socialinės pedagogikos ir kultūrinio veikimo įrankį.

1936 metai, kai muziejus buvo atidarytas, buvo kultūrinio klestėjimo metas tarpukario Rumunijai, valdant karaliui Karoliui II (1930–1940). Valdovas, karaliaus Ferdinando ir karalienės Marijos – pastaroji buvo karalienės Viktorijos Didžiosios Britanijos anūkė – sūnus, buvo didelis kultūros rėmėjas, o Karaliaus Karolio kultūrinis fondas užtikrino projekto finansavimą. Karolis II keturis kartus lankėsi statybvietėje, norėdamas, kad atidarymas sutaptų su dinastijos įkūrimo 70-mečiu. Tų metų Europos kontekstas buvo neramus: Europa ruošėsi dideliems ideologiniams susidūrimams, o Rumunija, per šį muziejų, tvirtino savo priklausymą Europos kultūros vertybėms tuo metu, kai agresyvūs nacionalizmai pradėjo dominuoti politiniame diskurse.

Įdomu tai, kad Dimitrie Gusti savo inauguraciniame kalboje pareiškė, kad šiaurės muziejai Skansenas, Bygdøy ar Lillehammeras jam nebuvo tiesioginis įkvėpimo šaltinis, nes jis juos laikė „pernelyg romantiškais ir etnografiniais", labiau susirūpinusiais muziejiniais eksponatais nei šiuolaikinio žmogaus problemomis. Jis norėjo muziejaus, kuris „patiktų ne tik akiai, bet ir rodytų tikrus dalykus", „kaimo-muziejaus", visų Rumunijos kaimų sintezės, kurioje atsispindėtų „kaimo gyvenimo turtingumas ir įvairovė, tokie dažnai gilūs sumanymai, liaudies architektūrinis stilius, didysis mokslas prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkos apdorojimo".

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Dimitrijaus Gusti nacionalinis kaimo muziejus organizuojamas pagal Rumunijos istorinių provincijų geografinį principą, siūlydamas įspūdingą lyginamąją liaudies architektūros analizę. Kiekvienas etnografinis regionas – Transilvanija, Banatas, Oltenija, Valakija, Dobroja ir Moldova – yra atstovaujamas visiškais ūkiais, su namais, priedais, bažnyčiomis, techninėmis įrangomis ir amatininkų dirbtuvėmis, visais autentiškais ir išardytais kilmės kaimuose.

Transilvanija ir Banatas – habsburgų ir saksų paveldas

Transilvanija, geriausiai atstovaujamas muziejaus regionas, atneša nepaprastą įvairovę statinių iš Maramurešo, Oašo žemės, Bistricos-Neseudo, Hunedoaros ir Sibiu. Čia randami vertingiausi medinės architektūros paminklai, atspindintys šimtmečius trukusį rumunų, saksų (vokiečių kolonistų, atvykusių nuo XII a. Vengrijos karalių kvietimu) ir seklų (vengrų) sambūvį. Maramurešo ūkiai – tokie kaip iš Jeudo (1890), Šurdeščio (XVIII a.) ar Berbeščio (1775) – išsiskiria monumentaliais drožtais vartais, tikrais medžio meno kūriniais, ir masyviais namais, pastatytais iš ąžuolo rąstų, su aukštais šindrų stogais. Ši architektūra atspindi tiek Karpatų slėnių geografinę izoliaciją, tiek vėlyvosios gotikos įtakas, atneštas saksų meistrų iš Transilvanijos, Habsburgų imperijos, o vėliau Austrijos-Vengrijos dalies.

Viso muziejaus atsparumo taškas yra medinė bažnyčia iš Dragomireščio, Maramurešo apskrities, pastatyta 1722 m. ir atvežta į Bukareštą 1936 m. Ši graikų katalikų bažnyčia, pašventinta Dievo Motinos Ėmimo į dangų šventei, buvo pastatyta vietoje kitos, sunaikintos totorių 1717 m. įsiveržimo metu – istorinis epizodas, iliustruojantis konfrontaciją tarp Osmanų imperijos, paremtos Krymo chanato, ir imperatoriaus Karolio VI Habsburgų imperijos. Bažnyčios architektūra, „salės" tipo, su pailga stačiakampiu planu, nukreiptu į rytus, ir jos lieknu bokšteliu, atstovauja unikalų „transilvanišką liaudies gotiką" Europoje, stilistiškai giminingą aštuonioms Maramurešo medinėms bažnyčioms, 1999 m. įtrauktoms į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Interjeras išsaugo vietos tapytojų sienų tapybą, vaizduojančią biblines scenas ir to meto socialinio gyvenimo elementus.

Iš Banato atkeliavę ūkiai yra paveikti centrinės Europos architektūros, su žemesniais namais ir gerai organizuotais priedais, atspindinčiais habsburgų, o vėliau austrų-vengrų administracijos laikotarpį šiam regionui. Vandens malūnas ir vilnos apdirbimo įranga iliustruoja šiai sričiai būdingas priešindustrines technikas.

Oltenija ir Valakija – archaizmas ir atsparumas invazijoms

Oltenija atneša į muziejų pačias archaistiškiausias būstų formas: pusiau įkastus žemines iš Drėghičenio ir Kastranovos, žemės ir medžio statinius, primenančius priešistorines gyvenvietės formas, pritaikytas gynybos nuo dažnų invazijų poreikiui. Šie būstai, su žemais arba iš dalies įkastu į žemę pamatais, atspindi išgyvenimo strategiją lygumos zonoje, veikiamoje Osmanų reidų. Be to, išsiskiria namas iš Kurtišoaros (XIX a. pradžia), būdingas kalvų gyvenvietėms, su plačia prieangiu ir gerai organizuotais ūkiniais priedais.

Valakija atstovaujama penkių ūkių, smuklės ir koplyčios, o šio regiono liaudies architektūrą iliustruoja embleminis ūkis iš Kioždu, pastatytas iš upės akmenų ir turintis pavėsinę su drožtais stulpais ir iš lentų išpjaustyta balustrada. Kitas ūkis, iš Tetėranio-Prahovos, buvo net pavaizduotas Rumunijos 10 leių banknote, pabrėžiant jo meninės vertės pripažinimą.

Moldova – senovė ir rytietiškos įtakos

Moldova yra puikiai atstovaujama, ir čia randamas seniausias paminklas visame muziejuje: vienos patalpos namas iš Zapodenio, Vaslujaus apskrities, pastatytas XVII a. (apie 1650 m.). Šis baudžiauninko būstas, su sienomis iš masyvių ąžuolo rąstų, sujungtų „tiesiais kampais", su keturšlaičiu stogu ir nendrėmis dengtu stogu, ir su viena patalpa, tarnavusia kaip miegamasis, virtuvė ir svetainė, yra išskirtinis Moldovos liaudies architektūros dokumentas. Perkeltas į muziejų 1961 m., jis suteikia apčiuopiamą vaizdą apie gyvenimo būdą tuo laikotarpiu, kai Moldova buvo Osmanų imperijos vasalinė kunigaikštystė, bet išlaikė atskirą kultūrinę autonomiją.

Kiti moldaviški ūkiai, tokie kaip iš Strazos (1760) ar Fundu Moldovei, su pavėsinėmis ir plačiomis prieangiais, atspindi lenkų ir rusų architektūros įtakas, taip pat kontaktinės zonos tarp lotyniško ir slaviško pasaulių specifiką. Bažnyčia iš Repčiunio kaimo, Neamco apskrities (1773), papildo regiono religinį paveikslą, su savo vidine sienų tapyba, atstovaujančia bizantinės tradicijos tęstinumui rumunų mene.

Dobroja – Rytų ir Vakarų susitikimas

Dobroja, buvusi Osmanų provincija iki 1878 m., atneša į muziejų tris įspūdingus vėjo malūnus – iš Enisalos, Saričiojaus ir Valea Nucarilor – iliustruojančius rytietiškos techninės įtakos šio stepių ir pakrantės regiono kaimo architektūrai. Lipovenų ūkis iš Jurilovkos (1898), priklausantis rusų lipovenų bendruomenei – religiniams pabėgėliams iš carinės Rusijos, atvykusiems į Dobroją XVIII a. – pristato specifinę architektūrą, su sienomis iš plytų molio ir nendrėmis dengtu stogu. Smuklė ir pastogė žvejų valtims evokuoja ekonominį gyvenimą, susijusį su Dunojaus delta ir Juodąja jūra.

Etninės mažumos – europinis mozaika

Įspūdingas muziejaus aspektas yra etninių mažumų būstų atstovavimas, kuris paverčia instituciją tikru Europos kultūrinės įvairovės muziejumi. Seklų ūkis iš Banku, Hargitos apskrities, atspindi vengrų architektūrą Transilvanijoje, su drožtais vartais ir gerai organizuotais priedais. Žydų namas iš Poienile Izei, Maramureše, ir naujas žydų namas, atvežtas 2016 m., iliustruoja žydų bendruomenių buvimą rumunų kaimuose. 2016 m. išplėstoje dalyje taip pat yra saksų namas iš Sibiu srities, atstovaujantis vokiečių kolonistų kultūrinį paveldą, kurių gotikos ir renesanso architektūra giliai paveikė Transilvanijos liaudies meną.

Techninės įrangos ir dirbtuvės

Maždaug 20 % muziejaus ploto užima techninės įrangos ir amatininkų dirbtuvės, iliustruojančios rumunų valstiečių praktinį genijų: vandens malūnai iš Teregovos, Bučesošo ir Plėviševičos, vandeniu varomos presai ir skalbyklos, keramikos dirbtuvės iš Horezu (garsėjančios savo keramika, įtraukta į UNESCO paveldą), aliejaus spaudimo presas iš Gura Rėjaus (Sibiu), tradiciniai šuliniai ir tradicinė sūpuoklė. Šios įrangos demonstruoja „didįjį mokslą prisitaikyti prie aplinkos", kaip sakė Gusti, ir kaimo bendruomenių gebėjimą tausoti vietos išteklius tvariu būdu, šimtmečiais anksčiau nei ši sąvoka pateko į šiuolaikinį Europos žodyną.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Dimitrie Gusti ir Bukarešto sociologijos mokykla

Dimitrie Gusti buvo ne tik muziejaus įkūrėjas, bet ir Bukarešto sociologijos mokyklos kūrėjas, viena įtakingiausių tarpukario Europos sociologijos mokyklų. Tarp 1925 ir 1935 m. jis, kartu su savo bendradarbiais – Henri H. Stahlu, Viktoru Ionu Popa, Mihai Popu, Macu Constantinescu, Traianu Herseniu – organizavo seriją tarpdisciplininių monografinių tyrimų rumunų kaimuose: Goičioje (Dolžas, 1925), Rušečiuje (Brailė, 1926), Nereju (Vrančoje, 1927), Fundu Moldovei (1928), Drėguše (Fegereše, 1929), Runkuje (Gorže, 1930), Kornovoje (Besarabijoje, 1931). Šios kampanijos, vykdytos su sociologų, geografų, etnografų, gydytojų ir agronomų komandomis, atstovavo metodologinę inovaciją Europos socialiniame moksle, būdamos vienais pirmųjų sistemingų lauko tyrimų pasaulyje.

Gusti įprasdavo muziejų vadinti „liūdnu Rumunijos istorijos varpų garsu" – metafora, kuri siūlė tiek laiko praėjimo melancholiją, tiek pareigą išsaugoti agrarinės civilizacijos, nykstančios, atmintį. Jo vizija buvo giliai europinė: jis matė rumunų kaime ne paprastą etnografinio tyrimo objektą, o gyvą žmonijos laboratoriją, galinčią pasiūlyti pamokų apie socialinį solidarumą, ekologinį prisitaikymą ir meninę kūrybą.

Viktoras Ion Popa ir kaimo „scenografija"

Muziejaus išdėstymo planus rengė Viktoras Ion Popa (1895–1946), rašytojas, dramaturgas, režisierius ir scenografas, įvairiapusė tarpukario Rumunijos kultūros figūra. Popa traktavo muziejaus įrengimą kaip tikrą pastatymą į sceną: namai nebuvo išdėstyti atsitiktinai, o grupuoti pagal geografinį principą, formuodami „gatveles" ir „aikštes", kurios atkurdavo autentiško kaimo atmosferą. Šis scenografinis požiūris, jungiantis mokslinį griežtumą su meniniu jautrumu, buvo unikalus to meto Europoje ir paveikė būdą, kaip lankytojai suvokia muziejinę erdvę.

Karalius Karolis II ir „Bukarešto mėnuo"

Oficialus atidarymas įvyko 1936 m. gegužės 10 d., dalyvaujant karaliui Karoliui II, patriarchui Mironui Kristeai, Bukarešte akredituotiems ambasadoriams ir to meto intelektualinei elitai. Publicai muziejus atsidarė 1936 m. gegužės 17 d., „Bukarešto mėnesio" šventės metu, kultūrinio renginio, inicijuoto Karolio II, siekiant švęsti sostinės modernizavimą. Karalius keturis kartus lankėsi statybvietėje ir asmeniškai prisidėjo prie Herėstrėjaus parko įrengimo, sausindamas Kolentinos pelkes ir sukurdamas Baneasos, Herėstrėjaus ir Floreaskos ežerus, vadovaujant inžinieriui Nikolajui Karanfilui – urbanistikos kūrinį, prilygstantį didžiųjų to meto Europos sostinių urbanistikos darbams.

Pabėgėlių ir karo drama

1940 m., prasidėjus sovietinei Basarabijos, Bukovinos ir Hercos žemės okupacijai, dešimtys bukovinų ir basarabiečių pabėgėlių šeimų buvo apgyvendintos muziejaus ūkiuose. Šis laikotarpis, nors ir humanitarinis, turėjo neigiamą poveikį paveldui, namai buvo sugadinti dėl ilgalaikio gyventojų buvimo. Tik 1942 m. buvo prašoma išlaisvinti statinius.

Po karo, 1948 m., direktoriumi buvo paskirtas Georghe Focșa, buvęs Dimitriejaus Gusti asistentas ir monografinių tyrimų dalyvis. Jo paskyrimas pažymėjo galutinę muziejaus transformaciją iš sociologinio į etnografinį, su akcentu materialaus paveldo išsaugojimui ir tyrimui. Vadovaujant jam (1948–1978), muziejus patyrė didelę plėtrą, tapdamas modeliu daugeliui šalių, kurios po karo pradėjo organizuoti muziejus po atviru dangumi.

1997 ir 2002 m. gaisrai – tragiški lūžio momentai

Naujausia muziejaus istorija buvo pažymėta dviejų katastrofų: 1997 m. rugsėjo 5 d. gaisro, sunaikinusio penkis XVI–XVIII a. ūkius iš Maramurešo ir Brašovo (Berbeščio, Šurdeščio, Kerelušo, Drėgušo, Dumitros), ir 2002 m. vasario 20 d. gaisro, sunaikinusio 19 statinių iš Moldovos ir Dobrojos zonų (Voitinelio, Strazos, Fundu Moldovei, Jurilovkos, smuklių, mažojo malūno, vyno spaudimo preso iš Ostrovo ir valčių). Gaisrų priežastys – ypač 2002 m. gaisro, sukeltos „nusikalstamos rankos" pagal kai kuriuos šaltinius – iš dalies lieka paslaptingos, tačiau restauravimo pastangos, remiamos Kultūros ministerijos, kitų šalies muziejų ir privačių rėmėjų, leido sugrąžinti šiuos sektorius į lankymo ciklą.

2016 m. plėtra ir atgimimas

2016 m. muziejus išsiplėtė nauja 3,5 hektaro dalimi, netoli Elizabetos rūmų – princesės Margaritos, Rumunijos karūnos globėjos, Bukarešto rezidencijos. Ši plėtra, prie kurios dirbta dešimt metų, atnešė 30 naujų paminklų: tradicinio šokių saloną, amatininkų būstus (bitininko namą ir miškininko būstą iš Doftanos slėnio), taip pat mažumų namus – žydų namą iš Maramurešo ir vieną saksų namą iš Sibiu srities. Ši plėtra sustiprino muziejaus, kaip gyvos institucijos, nuolat besivystančios, poziciją ir užbaigė Rumunijos kultūrinės įvairovės portretą.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Prieiga ir programa 2026 m.

Dimitrijaus Gusti nacionalinis kaimo muziejus yra Pavelio Dimitrijevičiaus Kiselefo gatvėje Nr. 28–30, 1-ajame sektoriuje, Bukarešte, Herėstrėjaus parke (dabar Karaliaus Mihai I parke). Prieiga palengvinama viešojo transporto priemonėmis: metro (Aviatorių stotis, M2 linija, maždaug 10–15 minučių ėjimo pėsčiomis Kiselefo gatve), autobusais (131, 205, 282, 330, 331, 335, 783, N113 linijos – „Triumfo arko" arba „Kaimo muziejaus" stotelė) ir tramvajumi (41 linija – „Agronomijos instituto" stotelė).

Lankymo programa lauko ekspozicijai yra tokia: vasaros sezono metu (balandis–spalis), trečiadienį–sekmadienį nuo 9:00 iki 19:00, o žiemos sezono metu (lapkritis–kovas), trečiadienį–sekmadienį nuo 9:00 iki 17:00. Pagrindiniai vartai iš Kiselefo gatvės Nr. 28 yra atidaryti pirmadieniais nuo 9:00 iki 17:00, o antradieniais–sekmadieniais nuo 9:00 iki 19:00 (vasarą). Taip pat yra įėjimai iš Herėstrėjaus parko: „Miorița" vartai (Prieplauka) ir „Transilvanijos" vartai (Triumfo arka).

Kainos ir paslaugos

2026 m. įėjimo kainos yra tokios: suaugusiems – 40 lei, pensininkams (su įrodymais) – 20 lei, moksleiviams ir studentams (su einamųjų metų vizomis) – 10 lei. Ikimokyklinukai įleidžiami nemokamai. Nereikia išankstinio užsakymo individualiam lankymui, o paskutinis bilietas išduodamas likus 30 minučių iki muziejaus uždarymo. Ekskursijos grupėms (daugiausiai 30 asmenų) prašomos raštu adresu [email protected] likus ne mažiau kaip 72 valandoms.

Muziejuje yra suvenyrų parduotuvė su liaudies meistrų kūriniais, kompaktiniais diskais ir knygomis, salės laikinoms parodoms (sala „Gheorghe Focșa" Nr. 28), konservavimo-restauravimo laboratorijos ir turtinga specializuota biblioteka. Garso gidų galima įsigyti keliomis Europos kalbomis, o institucija yra tinklo „Muziejų pavasaris" (Printemps des Musées), inicijuoto Prancūzijos muziejų direkcijos, ir Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos narė.

Lankytojo patirtis

Pilnas muziejaus aplankymas užtrunka nuo dviejų iki keturių valandų, priklausomai nuo susidomėjimo detalėmis. Mūsų rekomendacija yra pradėti nuo Transilvanijos sektoriaus, kurį dominuoja Dragomireščio bažnyčia – dvasinės ir estetinės kontempliacijos momentas – ir tęsti link maramurešiškų ūkių su jų drožtais vartais. Tada pereikite į Moldovos sektorių, kad pamatytumėte seniausią namą, žeminę iš Zapodenio, ir tęskite link Oltenijos, kad atrastumėte pusiau įkastas žemines, liudijančias epochą, kai žmogus gyveno harmonijoje su žeme.

Dobrojos sektorius, su savo vėjo malūnais, siūlo stebėtinai Viduržemio jūros atmosferą sostinės viduryje, o nauja 2016 m. dalis, su šokių salonu ir mažumų namais, užbaigia daugiatautės visuomenės portretą. Nepraeikite pro ūkių interjerus – drožtas baldai, spalvingi audiniai, keramika ir ikonos ant medžio ar stiklo siūlo įsiskverbimą į tradicinę rumunų estetiką, giminingą Balkanų liaudies menui, bet ir Centrinės Europos amatininkų tradicijoms.

Švenčių dienomis ir vasaros savaitgaliais muziejus tampa kultūrinių renginių scena: liaudies meistrų mugės, keramikos ir audimo dirbtuvės vaikams, tradicinės muzikos koncertai, sezoniniai festivaliai, tokie kaip „Florile dalbe" (žiemos šventėms) ar „Vara pe uliță". Šie momentai paverčia lankymą gyva patirtimi, kurioje praeitis ne tik stebima, bet ir išgyvenama.

Jungtys su kitomis Europos kryptimis

Europos keliautojui, norinčiam gilintis į temą, Kaimo muziejus įsirašo į platesnį kultūrinį maršrutą. Jį galima palyginti su Stokholmo Skansenu (Švedija), su Norsk Folkemuseum Osle (Norvegija), su ASTRA muziejumi po atviru dangumi Sibiuje (didžiausiu Rumunijoje, su daugiau nei 400 paminklų 96 hektarų plote) ar Maramurešo kaimo muziejumi Sigetu Marmaciei. Be to, Dragomireščio bažnyčia, esanti muziejuje, priklauso tai pačiai paminklų šeimai kaip ir aštuonios Maramurešo medinės bažnyčios, 1999 m. įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Apibendrinant, Dimitrijaus Gusti nacionalinis kaimo muziejus nėra tik turistinis objektas, o gyva institucija, „kaimo-muziejus", kuris saugo ir perduoda europinės kaimo civilizacijos, esančios lotyniškos tradicijos, bizantinių įtakų, Osmanų paveldo ir habsburgų paveldo sankirtoje, atmintį. Šiuolaikiniam lankytojui, europiečiui ar iš bet kurio pasaulio kampelio, ši vieta siūlo gilią pamoką apie įvairovę, atsparumą ir paprastą gyvenimo grožį harmonijoje su gamta – vertybes, kurios apibrėžė kaimo Europą šimtmečiais ir kurios, štai, toliau gyvena Herėstrėjaus ežero pakrantėje.