Sarmizegetuza Regija – dakų tvirtovė

Tvirtovė virš Europos: įvadas ir visuotinė vertė

Daugiau nei 1200 metrų aukštyje, pietvakarių Transilvanijos Orăștie kalnų širdyje, ant Grădiștea kalvos – viršūnės, dominuojančios to paties pavadinimo upės slėniui – driekiasi įspūdingosios kadaise sostinės, kurią Europos istorija ilgą laiką neteisingai vadino vienu žodžiu – „barbarų", – liekanos. Čia kadaise stovėjo Sarmizegetuza Regija, dakų karalystės sostinė, svarbiausias dakų pasaulio karinis, religinis ir politinis centras beveik pusantro šimtmečio – nuo I a. pr. Kr. vidurio iki 106 m. vasaros, kai Trajano legionai ją užėmė ir beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus. Šiandien Grădiștea de Munte archeologinė vietovė, esanti to paties pavadinimo kaimo teritorijoje, Orăștioara de Sus komunėje, Hunedoara apskrityje, priklauso ansambliui „Dakų tvirtovės Orăștie kalnuose", įtrauktam į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 1999 metais – pripažinimas, kad šios įtvirtinimai, UNESCO ekspertų žodžiais, atspindi „stiprios ir novatoriškos senovės civilizacijos vaizdą", gebančią kurti originalią karinę architektūrą, proto-miestinį urbanizmą ir unikalią religinę sistemą Europoje už Reino.

Kultūringam Europos keliautojui Sarmizegetuza Regija yra daugiau nei paprasta archeologinė vietovė. Tai vieta, kur pasibaigė vienas dramatiškiausių susidūrimų tarp Romos imperijos ir Europos „barbarų" pasaulio – Trajano dakų-romėnų karai, – tai Romos provincijos Dakijos pradžios taškas, kuri modeliavo viso regiono likimą 165 metus, ir tuo pačiu metu viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur galima apmąstyti, monumentaliu mastu, priešromėniškos civilizacijos, pasiekusios miestų plėtros lygį, konkuruojantį su didžiaisiais helenistinio pasaulio centrais, sakralinę architektūrą. Čia, 1200 metrų virš jūros lygio, dakai pastatė miestą ant daugiau nei 250 antropogeninių terasų, iškasė kilometrus kanalų geriamojo vandens surinkimui ir paskirstymui, kaldino monetas, imituodami romėnų denarius, pastatė aštuonias šventyklas – dvi apskritas ir šešias keturkampes, pagal naujausius atradimus – ir sukaupė lobį, kurio auksas finansavo Romos forumą ir Trajano koloną. Šiandienos lankytojas, žengiantis į tvirtovės griuvėsius, iš esmės žengia ant vieno iš Europos istorijos riboženklių akmenų: sienos tarp dviejų pasaulių, romėnų ir dakų, kurių smurtinis susidūrimas – bet ir kūrybinga sintezė – davė pradžią, be kita ko, rumunų tautai ir jos lotyniškam paveldui.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Sarmizegetuzos istorija prasideda I a. pr. Kr. viduryje, kai Europa buvo didelio masto politinių pokyčių teatras. To amžiaus antroje pusėje karalius Burebista – vardas, kuris vis dar rezonuoja Europos istoriografijoje kaip pirmasis getų-dakų genčių suvienytojas – su didžiojo žynio Deceneu pagalba sugebėjo sukurti centralizuotą valstybę, besitęsiančią nuo Juodosios jūros iki Panonijos lygumos ir nuo Haemus kalnų iki Pripetės pelkių. Ši karalystė, savo ambicija ir organizacija prilygstanti aplinkinėms helenistinėms valstybėms arba Cezario romėnų ekspansijai Galijoje, iš pradžių turėjo sostinę Argedavoje, istorikų tapatinamą su Costești-Cetățuie tvirtove, esančia netoliese, o po to, Burebistos valdymo pabaigoje, galios centras persikėlė į Sarmizegetuzą Regiją. Šio kilimo Europos kontekstas yra esminis: Burebista tiesiogiai įsitraukė į Romos respublikos politiką, pasirinkdamas paremti Pompejų pilietiniame kare prieš Cezarį 48 m. pr. Kr. – įrodymas, kad dakų karalystė jau buvo pripažintas aktorius Viduržemio jūros diplomatijos scenoje. Nužudytas 44 m. pr. Kr., netrukus po Cezario mirties, Burebista paliko galingą valstybę, kurios tvirtovės – Costești-Cetățuie, Costești-Blidaru, Piatra Roșie, Bănița, Căpâlna ir pati Sarmizegetusa – po šimtmečio turėjo sudaryti gynybinę sistemą, sukurtą paskutinio dakų karaliaus.

Šis paskutinis karalius, Decebalas (arba Diurpaneus, „stipriausias iš dakų", kaip aiškina šaltiniai), valdė nuo 87 iki 106 m. ir sugebėjo suvienyti dakų valstybę po skilimo laikotarpio, motyvuotas būtent vis didesnės grėsmės, kurią kėlė Romos imperijos plėtra link Dunojaus. Santykiai su Roma buvo pažymėti konflikto ir diplomatijos: valdant Domicianui, generolas Cornelius Fuscus buvo nugalėtas dakų 87 m., o taika 89 m. pavertė Dakiją į Romos klientinę karalystę – Roma įsipareigojo mokėti subsidijas, siųsti meistrus, inžinierius ir architektus bei tiekti ginklus, mainais į dakų įsipareigojimą ginti imperijos sieną. Šis „ankstyvas dakų tvirtovių romanizavimas", paliudytas archeologiškai, rodo, kaip tarpusavyje susijęs buvo dakų pasaulis su romėnų dar prieš galutinius karus. Kai Trajanas užėmė sostą 98 m., Dakija atstovavo pagrindinę grėsmę Dunojaus provincijoms – Moesijai – ir sprendimas užkariauti buvo priimtas greitai. Sekė du kruvini karai: 101–102 ir 105–106 m., kurių epizodai įamžinti garsiojoje Trajano kolonoje Romoje, pastatytoje 113 m. Trajano forume, Damasko architekto Apollodoro iš Damasko kūrinys. Spiralinė friza, beveik 200 metrų ilgio ir užpildyta daugiau nei 2500 figūrų, vaizduoja Sarmizegetuzos apgulties scenas: dakų gynėjai dalijasi paskutiniais vandens lašais po to, kai Trajanas nupjovė vamzdžius, tvirtovė deganti, karališkojo lobių pagrobimas. Romėnų istorikas Dio Cassius užrašė, kad po sostinės kritimo Decebalo artimas Bicilis atskleidė romėnams paslėpto lobio vietą po Sargetijos upės vaga – tapatinama su šiandienos Streiu – kur karalius nukreipė vandens tėkmę su kalinių pagalba, kad užkasti auksą ir sidabrą. Skaičiai, perduoti Dio Cassius ir Ioannes Lydus, pagrįsti Kritono Getica – 165 000 kg aukso ir 331 000 kg sidabro – žinoma, yra perdėti, bet grobio turtai buvo realūs ir įspūdingi: dakų auksas finansavo imperines statybas Romoje ir kurstė „šiaurės Dunojaus Eldorado" mitą. Pats Decebalas, persekiojamas romėnų kavalerijos, nusižudė perpjovęs gerklę, atsisakydamas kristi gyvas į romėnų rankas. Po 106 m. įgula, sudaryta iš IV Flavia Felix legiono būrių, stovėjo tvirtovėje maždaug vienuolika metų, o Dakija tapo Romos provincija. Trajanas įkūrė maždaug 40 kilometrų į pietvakarius naują sostinę, Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica Sarmizegetusa – šiandien vietovė prie Sarmizegetusa-Hațeg, su muziejumi ir romėnų amfiteatru – o imperatorius Hadrianas turėjo pridėti Sarmizegetusa vardą būtent tam, kad naujoji sostinė būtų suvokiama kaip simbolinis dakų sostinės tęsinys. 271 m. Aurelianas išvedė romėnų administraciją į pietus nuo Dunojaus, bet kultūrinis paveldas išliko: čia vartota lotynų kalba vėlesniais amžiais tapo rumunų kalbos pamatu.

Įdomu Europos skaitytojui ir tai, kaip senovės pasaulis suvokė Sarmizegetuzą po užkariavimo. Klaudijus Ptolemajas, savo Geographia (apie 150 m.), mini „Zarmizeghéthousa Basileion" – „karališkąją tvirtovę" – tarp Dakijos gyvenviečių, išsaugodamas buvusios sostinės geografines koordinates net ir po jos sunaikinimo. Vardas išliko šaltiniuose įvairiomis formomis – Zarmigethusa, Zermizegethusa (Dio Cassius), Sarmazege (Ravenos geografas, VII a.), Sarmategte (Tabula Peutingeriana) – liudijantis nuolatinę geografinę atmintį. Be to, iki XX a. pradžios istorikai painiojo romėnų sostinę Ulpia Traiana su dakų sostine, tik 1880 m. istorikas Grigore Tocilescu pasiūlė Grădiștea Muncelului griuvėsių tapatinimą su tikrąja Sarmizegetusa, remdamasis graikiškais ženklais, įbrėžtais dakų mūre.

Mokslinis vietovės atradimas priklauso, paradoksaliai, kitai imperinei epochai: Habsburgų. XIX a. pradžioje žinia apie vietinių atrastus aukso lobius patraukė austrų administracijos Transilvanijoje dėmesį. 1803–1804 m. Hunedoara fiskalinio domeno prokuroras Paul Török, austrų iždo atstovas, organizavo pirmuosius oficialius kasinėjimus – beveik dešimt mėnesių tyrinėjimų, kurie atidengė penkiakampį bokštą, šventyklų griuvėsius, romėnų vonią ir keraminius fragmentus su įrašais, tarp jų garsųjį „PER Sco Rilo". Per XIX a. vietovės tyrinėjimą perėmė visa eilė Austrijos-Vengrijos imperijos mokslininkų – austrų, vengrų ir saksų: Michael Ackner, Johann Neigebaur, broliai Friedrich ir Heinrich Müller, Gabor Finály, Gábor ir István Téglás, Anton Bögözi, Mihály Péchy, Franz von Pribila – tuo tarpu rumunų mokslininkai pirmiausia rūpinosi lotyniškumo klausimu. Ši „imperinė" tyrinėjimų fazė paliko planus, ataskaitas ir atradimus, iš dalies užmirštus, iš naujo atrandamus tik šiandienos archeologų. XX a. atnešė sisteminimą: Vasile Pârvan, D.M. Teodorescu, Constantin Daicoviciu – kuris nuo 1949 m. vadovavo plačiausiam tyrinėjimų projektui –, Hadrian Daicoviciu, Ion Horațiu Crișan ir Ioan Glodariu padėjo šiuolaikinio vietovės supratimo pagrindus. Nuo 1995 m. glaudus bendradarbiavimas tarp Kelno universiteto Senovės istorijos instituto ir Klužo Nacionalinio Transilvanijos istorijos muziejaus kartu su Babeș-Bolyai universitetu atnešė vokiškus archeologijos metodus – zondavimo ir geofizikos – į Orăștie kalnus. O nuo 2020 m. Europos projektas „Dakijos sostinė – gyvas Europos kultūrinio paveldo muziejus", finansuojamas per RO-CULTURA programą iš EEE (Norvegijos) dotacijų, apie 2,7–3 milijonus eurų, partnerystėje su Mihai Eminescu Trust fondu ir Norvegijos Møre og Romsdal regionu, pradėjo plačiausią restauraciją monumento istorijoje: atstatyta daugiau nei 700 metrų aptvaros sienos, vietovės skaitmenizacija, lapidariumas ir lankytojų prieglobstis. 1999 m. šešios įtvirtinimai – Sarmizegetuza Regija, Costești-Cetățuie, Costești-Blidaru, Luncani-Piatra Roșie, Bănița ir Căpâlna – buvo įtrauktos kartu į UNESCO pasaulio paveldą, kaip unikali gynybinė sistema Europoje.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Sistemingi archeologiniai kasinėjimai atidengė stulbinančio sudėtingumo ansamblį, organizuotą į tris funkciškai skirtingas zonas: tvirtovę – karaliaus, didžiojo žynio ir aukščiausiojo teisėjo rezidenciją, šventąją zoną, su monumentaliaisiais šventyklomis, ir civilinę gyvenvietę, didžiausią iki šiol žinomą dakų pasaulio gyvenamąją vietą. Visas kompleksas driekiasi beveik šešių kilometrų ašimi, ant Grădiștea kalvos šlaitų, ir apima daugiau nei 250 antropogeninių terasų – kai kurie naujausi topografiniai šaltiniai vertina beveik 400 hektarų Antikoje suplanuoto ploto – iš kurių tik maža dalis buvo ištirta iki šiol.

Pati tvirtovė iškyla viršūnėje, 1200 metrų aukštyje, ir yra apsupta aptvaros sienos, pastatytos visiškai murus dacicus technika – originalia architektūrine sistema, neturinčia atitikmens senovės pasaulyje, kuri derina masyvius akmens blokus su užpildu ir mediniu karkasu, suteikdama konstrukcijai nepaprastą atsparumą ir lankstumą. Sienos, 3,30 metro storio ir 4–5 metrų aukščio, sudaro netaisyklingą daugiakampį – beveik šešiakampį su nelygiomis kraštinėmis – maksimaliu 152 metrų pločiu, puikiai pritaikytą uolos formai. Aptvaros viduje, kurio plotas viršija vieną hektarą (platesnio komplekso rėmuose akropolis siekia apie 3 hektarus), buvo karaliaus rezidencija ir administraciniai pastatai. Dakų techninė inovacija čia nesibaigia: išradinga geriamojo vandens surinkimo, filtravimo ir paskirstymo sistema – keraminiai vamzdžiai, cisternos, kanalai – aptarnavo tiek tvirtovę, tiek civilinius kvartalus terasose, o dakų elitas turėjo tekančio vandens namuose, beveik neįsivaizduojamą prabangą to meto Europai. Istorikas Hadrian Daicoviciu pabrėžė, kad šie įrenginiai liudija nepaprastas „visuomenės higienos rūpesčius", o viename iš tirtų būstų buvo rasta tikra senovinė medicinos rinkinys: bronzinės žnyplės, geležinis skalpelis, penki moliniai indeliai vaistinėms medžiagoms laikyti ir plokštė iš presuoto vulkaninio peleno, naudota kaip absorbentas ir randus užgydo priemonė. Dakų gydytojai-žyniai pažinojo 42 vaistinius augalus su gydomosiomis savybėmis – jų sąrašas, su dakų pavadinimais, buvo perduotas graikų gydytojo Dioskorido –, praktikavo balneoterapiją ir sugebėjo atlikti chirurgines operacijas.

Šventoji zona, esanti maždaug 100 metrų į rytus nuo tvirtovės vartų ir su ja sujungta via sacra – akmenimis grįstu keliu iš kalkakmenio, gresės ir andezito plokščių, kurio segmentai buvo atidengti naujausiose kampanijose –, driekiasi dvejose didelėse terasose (X ir XI), o pagal 2017–2021 m. atradimus ir IX terasoje. Čia susitelkia aštuonios šventyklos – dvi apskritos ir šešios keturkampės – kas daro Sarmizegetuzą vienu tankiausių sakralinės architektūros kompleksų senovės Europoje. Didysis Apskritasis Šventyklas – „šventykla-kalendorius", kaip buvo pavadintas – dominuoja ansamblyje: pastatas beveik 30 metrų skersmens, pastatytas iš trijų koncentrinių apskritimų – 104 andezito blokai išorėje, 180 andezito stulpų viduryje ir, viduje, 84 mediniai stulpai apie 3 metrų aukščio, apvilkti terakotos plokštėmis, plius pasagos formos absidė iš 34 medinių stulpų, apibrėžiančių šventosios ugnies židinį. Keturios simetriškos įėjimai ir kūginis stogas užbaigė konstrukciją, o absidė buvo orientuota į žiemos saulėgrįžos saulėtekį. Matematinė elementų išdėstymo tvarka – 180 stulpų, sugrupuotų į 30 kolonų po 6, 52 cokoliai keturiose eilėse po 13 – sukėlė žavią dakų kalendoriaus hipotezę: 360 dienų metai, padalinti į 12 mėnesių po 30 dienų, kiekvienas mėnuo į 5 periodus po 6 dienas, arba, didžiojo kalkakmenio šventyklos variante, 364 dienų metai, atstovaujami 4 metų laikų po 13 savaičių. Šalia jo yra garsusis „Andezito saulė" – apskritas altorius, atrastas 1958 m. ir visiškai atidengtas 1959 m., išraižytas dešimčia saulės spindulių, dakų religijos urano-solinio pobūdžio simbolis. Didysis kalkakmenio šventyklas, seniausias, datuojamas Burebistos laikais ir talpinęs 60 medinių kolonų ant masyvių kalkakmenio cokolių, o keturkampės andezito šventyklos, su dviejų metrų skersmens cokoliais, buvo, pagal archeologų interpretacijas, karinių įšventinimų ritualų erdvės – „žmogaus šventykla ir vilkų urvas", kaip rašė istorikas Dinu Antonescu. Įspūdingas bruožas, kuris stebina ir šiandien: didžiosios dakų šventyklos neturėjo jokio kito stogo, išskyrus dangų – atviros, hiperestrinės erdvės, kur akmens ir medžio kolonos įrėmino patį dangų kaip gyvą šventyklą.

Pats įspūdingiausias pastarųjų metų atradimas – oficialiai paskelbtas 2021 m. archeologo Răzvan Mateescu, iš Nacionalinio Transilvanijos istorijos muziejaus ir Babeș-Bolyai universiteto, kasinėjimų koordinatoriaus – yra aštuntoji šventykla, identifikuota IX terasoje, po penkių kasinėjimų kampanijų, pradėtų 2017 m. Jos planas apima 60 kalkakmenio pagrindų, išdėstytų penkiose eilėse po dvylika eilių, apie 350 kvadratinių metrų plote, o dažytos tinko fragmentai, rasti degimo sluoksnyje, sunaikinusiame ankstesnį pastatą, yra išskirtinė retenybė dakų architektūroje: „Tinkas, ypač dažytas, nėra dažnai sutinkamas – ne kiekvienas galėjo sau tai leisti", pabrėžė Mateescu, siūlydamas, kad ir ankstesnė fazė buvo įspūdingas pastatas, sunaikintas gaisro ir atstatytas iš pamatų.

Civilinė gyvenvietė, išsidėsčiusi dešimtyse dirbtinių terasų vakariniuose ir rytiniuose kalvos šlaituose, atskleidžia europinio masto pramoninį ir prekybinį miestą. Čia buvo būstų grupės, amatininkų dirbtuvės, sandėliai, arklidės ir vandens surinkimo bei paskirstymo įrenginiai. Dauguma atrastų dirbtuvių yra kalvystės – vienoje terasoje rasta apie 1000 kilogramų geležies lupų, žaliava įrankiams ir ginklams –, bet tirtos ir keramikos bei stiklo dirbtuvės. 1988 m. rytinėje vietovės dalyje, IV terasoje, buvo atrastas monetų dirbtuvė, kurioje dakai imitavo romėnų denarius – dakų ekonomikos integravimo į Viduržemio jūros prekybos sistemą įrodymas –, su bronziniais štampais, įtvirtintais geležinėse įvorėse. Kalvystės dirbtuvių inventorius įspūdingas: apie 400 metalinių artefaktų – pjautuvai, dalgiai, kapliai, grėbliai, peiliai, plūgo kapliai, dailidžių kirviai, bet ir ginklai: lenkti durklai (sicae), kardai, ietigaliai, skydai. Sarmizegetuzos keramika stebina stalo indų elegancija, su akivaizdžiomis Viduržemio jūros įtakomis, o ant daugelio fragmentų yra grafiniai ženklai – graikiškos ir lotyniškos raidės, įbrėžtos po degimo –, rodantys netikėtai aukštą raštingumo lygį. Vietovės teritorijoje per laiką rasta daugybė papuošalų, aukso monetų Koson tipo su graikiškais įrašais, aukso ir sidabro objektų, kurie yra garsiojo Dakų lobio dalis, šiandien išsaugota daugiausia Nacionaliniame Rumunijos istorijos muziejuje Bukarešte.

Sarmizegetuzos architektūra ir menas įsirašo į platų Europos kontekstą: dakai priklauso šiaurinei trakų šakai, o jų materialinė kultūra – nuo ceremoninių šalmų Ciumești ar Geležinių Vartų iki sidabrinių fibulų ir subtilios keramikos – neša sąveikos su keltų pasauliu (La Tène kultūra), su graikų kolonijomis Juodosios jūros pakrantėje (Histrija, Tomis, Callatis) ir su skitų imperija pėdsakus. Apskritieji šventyklos, su tiksliomis astronominėmis orientacijomis į saulėgrįžas, pritraukė palyginimus su Stonehenge – megalitiniu monumentu, taip pat įtrauktu į UNESCO paveldą –, nors, skirtingai nuo jo, dakų šventyklos buvo „gyvos" konstrukcijos, iš akmens ir medžio, skirtos ritualui, ne tik dangaus stebėjimui. Murus dacicus technika, nors ir turi tam tikrų panašumų su helenistiniais įtvirtinimų metodais (matomais ypač Costești-Blidaru) ir su keltų, lieka originalia inovacija, pripažinta kaip tokia UNESCO forumo.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Figura, dominuojanti Sarmizegetuzos istorijoje ir atmintyje, yra, be abejo, karalius Decebalas. Valdęs nuo 87 iki 106 m., jis sugebėjo suvienyti suskilusią karalystę ir priešinosi dviem romėnų karinėms kampanijoms prieš galutinį kritimą. Ant didelio molinio indo – apie 60 centimetrų aukščio ir daugiau nei metro skersmens – rasto vietovėje, yra lotyniško alfabeto įrašas: „DECEBALVS PER SCORILO", mokslininkų interpretuojamas kaip „Decebalus, Scorilo sūnus". Scorilo (arba Scorylo) buvo dakų karalius, minėtas romėnų istoriko Frontinus ir goto Jordanes (vardu Coryllus, tarp Comosicus ir Diurpaneus), kuris tariamai valdė keturis dešimtmečius santykinės taikos laikotarpiu, iki maždaug 70 m. Jordanes savo Getica rašė, kad getai „visada buvo pranašesni už beveik visus barbarus ir beveik lygūs graikams" – vertinamasis sprendimas, kuris dakų karalystę įtraukia į senovės Europos kultūrinį žemėlapį. Decebalo mirtis, 106 m. vasarą, po to kai jį persekiojo romėnų kavalerija per kalnus, žymi lūžio momentą: atsisakydamas nelaisvės, karalius perpjovė gerklę, o su juo baigėsi nepriklausomos Dakų karalystės egzistavimas.

Kita legendinė asmenybė yra Zalmoxis (arba Zalmoxian), aukščiausiasis dakų dievas, apie kurį Herodotas – Europos istoriografijos tėvas – pasakojo, kad jis būtų buvęs getas, gimęs Dakijos žemėse, Pitagoro iš Samos salos vergas, išlaisvintas ir praturtintas išmintimi iš didžiojo graikų filosofo ir iš egiptiečių, kuriuos jis būtų aplankęs savo kelionėse. Grįžęs pas saviškius, Zalmoxis būtų atnešęs tikėjimą sielos nemirtingumu ir vieno dievo, visagalio, dangaus ir žemės valdovo, monoteistinės religijos misterijas. Ši „pitagoriškoji mokykla" Zalmoxio, filtruota per Sarmizegetuzos šventyklų saulinės urano-solinės religijos prizmę, iliustruoja, kaip giliai dakų pasaulis buvo susijęs su didžiaisiais Viduržemio jūros dvasiniais srautais – nuo faraonų Egipto iki klasikinės Graikijos – ir paaiškina dakų žynių prestižą, sugebėjimą suvienyti, kartu su karaliumi, visą valstybę.

Vietos legendos nesibaigia istorinėmis figūromis. Decebalo lobio istorija – lobis, paslėptas po Sargetijos upės (šiandienos Streius) vaga, atskleistas išdaviko Bicilio – maitino šimtmečių paieškas. XVIII a. pabaigoje žinia, kad kaimiečiai randa aukso monetų tarp griuvėsių, sukėlė „aukso karštligę" Habsburgų Transilvanijoje ir atvedė prie pirmųjų oficialių kasinėjimų. Po dviejų šimtmečių, po 1990 m., lobių atradimas archeologinių brakonierių – Fagii lui Bodea lobis (1996, apie 3000–4000 aukso statersų, 25–34 kg), 3600 Lysimacho monetų lobis iš Șesu Căprăreței (1998, 30,6 kg), Dealu Muncelului lobis (2007, 10,2 kg) – sukėlė tikrą šiuolaikinį „El Dorado" Șureanu kalnuose, iš viso apie 87–97 kilogramus aukso, iš dalies atgautų valdžios institucijų. Įspūdingiausias epizodas lieka dakų aukso apyrankių: 24 spiralinės apyrankės iš 24 karatų aukso, kai kurios sveriančios daugiau nei kilogramą, su galais vilko galvos forma – dakų kilmingųjų simbolis ir, tikriausiai, siauras karališkosios šeimos, kaip žynių, atributas. Trylika jų (plius keturioliktoji, 1,2 kg) buvo atgautos Rumunijos valstybės tarp 2007 ir 2011 m., po to kai jos buvo neteisėtai išvežtos iš šalies ir parduotos juodojoje antikvarinių daiktų rinkoje – istorija, kuri ir toliau drumsčia kalno ramybę ir kuri, deja, rodo paveldo trapumą prieš archeologinį brakonieriavimą.

Net tvirtovės vardas neišvengia paslapties. Sarmizegetusa – graikiškai Zarmizegethoúsa – pasiekė mus per daugybę variantų (Zarmigethusa pas Ptolemėją, Zermizegethusa pas Dio Cassius, Sarmazege pas Ravenos geografą), o jos etimologija lieka ginčijama. Dažniausiai cituojama hipotezė, suformuluota kalbininko Ioan I. Russu, mato varda kaip junginį iš zermi („uola, aukštuma") ir zeget („palisadas, tvirtovė", iš indoeuropiečių gegh-, „šaka, stulpas"), gaunant prasmę „Tvirtovė ant uolos" arba „Aukštoji tvirtovė". Kitos hipotezės siūlo „šiltos upės miestą" (iš zarmi, „šiltas", ir upės Sargetija vardo), „centrą, kur susitinka raiteliai lankininkai" arba „rūmus, kurie apšviečia gyvenimo pasaulį" – pastaroji priartinanti zaryma („rūmai", cf. sanskritas harmya) prie zegeth („gyvenimo pasaulis"). Senesnė teorija, „sarmatų ir getų sostinė" (sarmis et getusa), buvo atmesta Vasile Pârvan, kuris parodė, kad sarmatai įsiveržė į getų teritoriją tik po Trajano, o sostinės vardas buvo daug senesnis. Faktas, kad vietovardis Grădiștea – senas rumunų žodis „tvirtovei" – buvo išsaugotas vietos valstiečių du tūkstančius metų, yra pats savaime liaudies atminties stebuklas: piemenys iš kaimo kalno papėdėje išsaugojo, iš lūpų į lūpas, kadaise sostinės, išnykusios, vardą.

Tarp Europos istorijos lūžio momentų, kuriuos globoja ši vieta, yra ir karas su Domicianu (87–89 m.), kai Dakija tapo Romos klientine karalyste, ir Aureliano atsitraukimas 271 m., kuris perkėlė imperijos sieną prie Dunojaus, bet paliko romanizuotą Dakiją, būsimosios Rumunijos kultūrinę matricą. Tarp šių riboženklių Sarmizegetusa buvo liudininkė Dakijos provincijos gimimo ir kultūrinės-religinės sintezės, kuri išgyveno patį imperiją.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Kaip atvykti. Archeologinė vietovė Sarmizegetuza Regija (kodas LMI HD-I-s-A-03190) yra maždaug 15–20 kilometrų nuo Orăștie miesto ir apie 40 kilometrų nuo Deva, Hunedoara apskrities administracinio centro. Dažniausiai naudojamas kelias prasideda iš Orăștie ir seka asfaltuotą kelią Orăștie – Beriu – Orăștioara de Sus – Costești – Grădiștea de Munte, iš viso apie 35–40 kilometrų, iš kurių paskutiniai kilometrai siauru Grădiștea slėniu. Vieša automobilių stovėjimo aikštelė įrengta keli šimtai metrų nuo įėjimo į tvirtovę, o iš ten lankymo maršrutai – du teminiai ratai – gali būti įveikti maždaug per 1,5–2 valandas. Žygeivių mėgėjams taip pat yra kalnų takas, pažymėtas raudonu kryžiumi, prasidedantis iš Costești kaimo, kuris kyla bukų mišku į Grădiștea viršūnę iki griuvėsių ir tęsiasi link Godeanu viršukalnės (1656 m). Atstumai iki kitų miesto centrų: Sibiu apie 80 km, Klužas-Napoka apie 150 km, Bukareštas apie 350 km.

Programa ir kainos 2026. Vietovę administruoja Dakų ir romėnų civilizacijos muziejus (MCDR) iš Deva, per Orăștie kalnų dakų tvirtovių administravimo tarnybą, Hunedoara apskrities tarybos struktūroje. Standartinė lankymo programa yra tokia: laikotarpiu gegužės 1 d. – rugsėjo 30 d. kasdien nuo 09:00 iki 20:00; laikotarpiais kovo 1 d. – balandžio 30 d. ir spalio 1 d. – lapkričio 30 d. kasdien nuo 09:00 iki 18:00; laikotarpiu gruodžio 1 d. – vasario pabaiga nuo 10:00 iki 15:00, tik jei oro sąlygos leidžia. Ypatingas dėmesys 2026 m. rudeniui: nuo rugsėjo 25 d. ir per visą 2026 m. spalio mėnesį vietovė atidaryta tik šeštadieniais ir sekmadieniais (09:00–20:00 rugsėjį, 09:00–18:00 spalį), nuo pirmadienio iki penktadienio uždaryta dėl restauravimo ir konservavimo darbų X terasoje, projekto „Dakijos sostinė – gyvas Europos kultūrinio paveldo muziejus" rėmuose. Oficialūs 2026 finansinių metų tarifai (pagal Hunedoara apskrities tarybos nutarimą Nr. 310/2025) yra: 30 lei suaugusiems, 10 lei moksleiviams, studentams ir pensininkams, nemokama asmenims su sunkiais ir labai sunkiais negalia bei kartu su palydovu; garso gidas prieinamas rumunų, anglų, prancūzų, vokiečių ir vengrų kalbomis už 30 lei už aparatą (90 minučių); specializuotas gidas grupėms iki 30 asmenų kainuoja 100 lei rumunų kalba ir 150 lei anglų kalba; metiniai abonementai yra 200 lei (suaugusiems), 300 lei (šeimai) ir 100 lei (moksleiviams/studentams/pensininkams), o vienkartinis 150 lei (suaugusiems) bilietas leidžia 7 dienas lankytis visuose MCDR objektuose. Taip pat yra fotografavimo mokestis (15 lei fiziniams asmenims) ir komercinio filmavimo mokestis (300 lei/valanda). Atnaujinta informacija gali būti gaunama telefonu 0254 216 750 arba +40 722 360 626 (Dakų tvirtovių administravimo tarnyba), svetainėje mcdr.ro ir oficialiame Facebook puslapyje „Sarmizegetusa Regia".

Ką pamatysite. Kelias per tvirtovę pirmiausia atskleidžia masyvią aptvaros sieną murus dacicus technika – įspūdingos įtvirtinimo, supančios plynaukštę, pėdsakus – ir pastatų griuvėsius jos viduje. Grįstas „šventosios kelio" takas tada veda į šventąją zoną, kur X ir XI terasose iškyla šventyklų pamatai ir cokoliai: Didysis Apskritasis Šventyklas su savo akmeniniu „kalendoriumi", „Andezito saulė" su savo dešimčia spindulių, Burebistos didysis kalkakmenio šventyklas ir keturkampės andezito šventyklos, su savo tvarkingomis kolonų pagrindų eilėmis. Netoliese, kelyje tarp vakarinių ir pietinių vartų, yra buvusios monetų dirbtuvės zona, atrasta 1988 m. Už lankomos aptvaros, į vakarus, driekiasi – dar iš esmės neištirta ir apaugusi augalija – plati civilinė gyvenvietė, su terasų, kelių ir vandens įrenginių pėdsakais, visas miestas, miegantis po mišku. Daugiau nei 67 000 turistų kasmet aplanko tvirtovę, o vykdomas restauravimo projektas žada ateinančiais metais „gyvą muziejų" su skaitmeninėmis rekonstrukcijomis, parodomis ir modernia infrastruktūra, išlaikant tuo pačiu laukinį ir kontempliatyvų vietos pobūdį.

Aplinkui. Lankymasis Sarmizegetuza Regija natūraliai papildomas kitomis penkiomis dakų tvirtovėmis iš UNESCO paveldo – Costești-Cetățuie ir Costești-Blidaru, vos už kelių kilometrų, laikomomis vienomis įspūdingiausių gynybinės sistemos įtvirtinimų (Blidaru yra geriausiai artikuliuota, su matomais helenistiniais elementais), Luncani-Piatra Roșie, įsikūrusi įspūdingai ant beveik neprieinamos uolos, Bănița ir Căpâlna –, su Ulpia Traiana Sarmizegetusa iš Hațeg (Dakijos romėnų sostinė, su archeologijos muziejumi ir restauruotu romėnų amfiteatru, esančiu apie 40 kilometrų), su Deva miestu ir jo viduramžių tvirtove, su UNESCO tarptautiniu Hațeg šalies geoparku – vieninteliu Rumunijos dinozaurų geoparku – ir su Retezat nacionaliniu parku, kurio papėdėje driekiasi dalis šio regiono gamtos ir žmogaus istorijos. Europos keliautojui zona taip siūlo pilną ratą: nuo dakų sakralinės ir karinės sostinės iki provincijos romėnų sostinės, nuo akmeninių šventyklų iki Ulpia Traiana amfiteatro, nuo Decebalo aukso iki Transilvanijos lotyniškojo paveldo.

Praktiniai patarimai. 1200 metrų aukštis atneša sunkias žiemas ir vėsias vasaras: net rugpjūtį temperatūra viršūnėje gali būti 10–15 laipsnių žemesnė nei lygumoje, o rūkas gali apgaubti griuvėsius be įspėjimo. Kalnų avalynė yra privaloma, o papildomas drabužių sluoksnis – sveikintinas. Gerbkite vietovę: nelipkite ant sienų, neimkite akmenų ar fragmentų „kaip suvenyrą" – kiekvienas akmuo yra archeologinis dokumentas –, o fotografavimas dronu reikalauja specialaus leidimo. Geriausia šviesa fotografijoms yra ankstyvas rytas arba saulėlydžio link, kai andezito saulė tiesiogine prasme šviečia, o saulėgrįžų metu, kai stulpų šešėliai susilygina su šventaisiais ženklais, vieta įgauna beveik magišką įkrovą – tą pačią, kurią prieš du tūkstančius metų jautė dakų žyniai, prarastoje Rytų Europos sostinėje.