Sarmizegetusa Regia tvirtovė

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Orăștie kalnų širdyje, pasislėpusi tarp šimtametės bukų miškų 1200 metrų aukštyje, tyliai iškyla tvirtovė, buvusi liudininke vienos iš įdomiausių senovės Europos civilizacijų gimimo ir žlugimo: Sarmizegetusa Regia, dakų karališkoji sostinė. Ši archeologinė vietovė, jau nuo 1999 metų įtraukta į prestižinę UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą kaip ansamblio „Dakų tvirtovės Orăștie kalnuose" dalis, reiškia ne tik išskirtinį priešromėniškos karinės ir religinės architektūros paminklą, bet ir susitikimo tašką didžiųjų kultūrinių srovių, kurios per amžius keliavo po Europos žemyną.

Kultūringam Europos keliautojui Sarmizegetusa Regia siūlo unikalią patirtį: tai vieta, kur trakiška tradicija susitiko su helenistinėmis įtakomis iš graikų pasaulio, kur Vakarų Europos keltų pasaulio karinė technika susiliejo su skitų iš šiaurės Ponto stepių rytine dvasingumu, ir kur galiausiai įvyko energingos civilizacijos likimas prieš didžiausią antikos karinę galią – imperatoriaus Trajano Romos imperiją. Šiandien Grădiștea de Munte kaimo Grădiștei kalno šlaituose, Hunedoaros apskrityje, išsidėsčiusios griuvėsiai nėra tik du tūkstančius metų senumo akmenys, bet tylūs liudijimai pasaulio, kuris iš esmės prisidėjo prie Pietryčių Europos kultūrinės tapatybės formavimo ir, išplėtus, viso žemyno.

Visuotinė šios vietovės vertė pripažįstama UNESCO pagal kriterijus (ii), (iii) ir (iv), pabrėžiant unikalų klasikinio pasaulio karinių technikų ir vėlyvosios Europos geležies amžiaus technikų susiliejimą, išskirtinį socialinį-ekonominį išsivystymo lygį, pasiektą getų-dakų karalystėse paskutiniame tūkstantmetyje pr. Kr., ir tai, kad dakų tvirtovės yra išskirtiniai sustiprintos gyvenvietės tipo – „hill-fort" ir „oppidum" – pavyzdžiai, būdingi Europos geležies amžiui. Šia prasme Sarmizegetusa Regia gali būti laikoma tikruoju „Karpato Stounhendžu", šventuoju ir kariniu kompleksu, kuris savo sudėtingumu ir paslaptimi konkuruoja su didžiaisiais Vakarų Europos megalitiniais paminklais, tokiais kaip Salisbury Plain britų ar Maltos salos.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Trakų pasaulis ir Balkanų kontekstas

Norint visiškai suprasti Sarmizegetusa Regia reikšmę, reikia grįžti laiku atgal daugiau nei du tūkstančius metų, į trakų pasaulį – didžiulę indoeuropiečių tautą, kuri apgyvendino Balkanus ir prie Karpatų esančias teritorijas. Dakai, šio didžiojo trakų giminės šiauriniai gyventojai, buvo lingvistiškai ir kultūriškai giminingi trakams į pietus nuo Dunojaus, getams iš Rumunijos lygumos ir trakų gentims Balkanų pusiasalyje. Antikvariniai autoriai – Herodotas, Strabonas, Dionas Kasijus ar Trogas Pompėjus – dakus ir getus laikė „tais pačiais žmonėmis", kalbančiais ta pačia kalba ir dalijusiais tomis pačiomis religinėmis ir karinėmis tradicijomis.

Ši priklausomybė didžiajai trakų šeimai įtraukia Sarmizegetusa Regia į platų Europos kontekstą, besitęsiantį nuo Balkanų pusiasalio iki Karpatų kalnų. Apskriti ir stačiakampiai šventyklų Sarmizegetusoje turi savo analogų trakų šventvietėse, atrastose dabartinėje Bulgarijoje – Perperikone, Tatule ar Sveshtari, liudijančių bendrą šventąją architektūrinę tradiciją, kertančią visą trakų erdvę. Tuo pačiu metu dakus paveikė kaimyninės civilizacijos: iš skitų šiaurės Ponto stepėse jie perėmė „gyvūnų stiliaus" meno elementus ir pažangias metalurgijos technikas, o prekybiniai kontaktai su graikų pasauliu iš kolonijų prie Juodosios jūros kranto (Histrija, Tomis, Kallatis) atnešė jiems astronomijos, geometrijos ir monumentalinės architektūros žinių.

Dialogas su keltų pasauliu ir palyginimai su Europos oppida

Vienas žavus dakų civilizacijos aspektas, atskleistas šiuolaikinių archeologinių tyrinėjimų, yra kultūrinis dialogas su keltų pasauliu iš Centrinės ir Vakarų Europos. II–I a. pr. Kr., keltų gentys – ypač bojai iš Bohemijos ir skordiskai iš Dunojaus zonos – įsiveržė į Transilvaniją, palikdami reikšmingą įtaką menui, metalurgijai ir, ne mažiau svarbu, fortifikacijos technikoms. Ši sąveika paaiškina stebinančias paraleles tarp dakų sienų – pastatytų unikalia „murus dacicus" technika – ir keltų tvirtovių (oppida) „murus gallicus" Galyje, Vokietijoje ar Britanijoje.

Tiek dakai, tiek keltai vėlyvajame geležies amžiuje išvystė sustiprintos gyvenvietės aukštumoje tipą – „hill-fort" keltų pasaulyje, „kalno tvirtovė" dakų pasaulyje – kuris jungė karinę funkciją su religine ir ekonomine. UNESCO aiškiai pripažįsta šią Europos priklausomybę, pabrėždama, kad dakų tvirtovės Orăștie kalnuose yra „išskirtiniai šio tipo apginto vietovės pavyzdžiai, būdingi Europos vėlyvajam geležies amžiui". Taigi Sarmizegetusa Regia gali būti statoma greta garsiosioms keltų oppidoms Bibracte (Prancūzija), Manching (Vokietija) ar Danebury (Didžioji Britanija), visos reiškiančios karinės, ekonominės ir dvasinės galios centrus barbarų pasaulyje prieš romėnų eros slenkstį.

Susidūrimas su Romos imperija: Decebalas ir Trajanas

Kulminacinis Sarmizegetusa Regia istorijos momentas – ir tam tikra prasme visos dakų istorijos – buvo karinis susidūrimas su Romos imperija, didžiausia antikos pasaulio galia. I a. po Kr., valdant karaliui Decebalui (87–106 m. po Kr.), dakų karalystė pasiekė savo teritorinį ir karinį apogėjų, tapdama rimta grėsme Romos Moesijos provincijai į pietus nuo Dunojaus. Dakų-romėnų karai (101–102 ir 105–106 m. po Kr.), vykę valdant imperatoriui Trajanui, reiškė vieną dramatiškiausių Romos imperijos ekspansijos epizodų, įtraukiantį ne mažiau kaip 13 legionų ir kulminavusį dakų sostinės užėmimu bei Decebalo savižudybe.

Šis susidūrimas buvo ne tik karinis epizodas, bet susitikimo momentas tarp dviejų pasaulių: organizuoto, technologiško ir biurokratiško Romos pasaulio – etruskų, graikų ir rytų tradicijų paveldėtojo – ir „barbariško", bet sofistikuoto dakų pasaulio, su tūkstantmečių karinėmis ir religinėmis tradicijomis. Trajano kolona Romoje, unikalus pasaulyje savo matmenimis ir naratyviniu detalumu, įamžina šią epochinę kovą, vaizduodama dakų tvirtovių apgultis, tiltų per Dunojų statybą architekto Apolodoro iš Damasko, ir galiausiai Sarmizegetusa kritimą bei Decebalo mirtį. Šiandien šios kolonos reljefas – esantis Trajano forume Romoje – siūlo šiuolaikiniam Europos lankytojui tiesioginį tiltą tarp dakų sostinės kalnuose ir Romos imperijos širdies, liudijant, kad Sarmizegetusa Regia iš tikrųjų buvo esminis taškas senovės Europos istorijoje.

Po užkariavimo romėnai įkūrė maždaug už 40 kilometrų atstumu naują sostinę – Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica Sarmizegetusa (šiandien Sarmizegetusa kaimas Hunedoaros apskrityje). Imperatorius Hadrianas norėjo, kad ši nauja sostinė būtų suvokiama kaip teisėta dakų sostinės tęsėja, pridėdamas jai pavadinimą „Sarmizegetusa". Taip dakų sostinės atmintis išliko romėnų toponimikoje, o Ulpia Traiana griuvėsiai gali būti lankomi ir šiandien, vos už valandos kelionės automobiliu nuo Sarmizegetusa Regia, suteikiantys pilną vaizdą apie perėjimą iš dakų pasaulio į romėnų.

Transilvanija Europos istorijoje: nuo Habsburgų iki Austrijos-Vengrijos

Sarmizegetusa Regia geografinis kontekstas – Transilvanija, Hunedoaros apskrityje – įtraukia šią vietovę į regioną, kuris per amžius buvo tikras „Europos mozaika". Po Dakijos kritimo 106 m. po Kr. ir romėnų pasitraukimo 271 m. po Kr. valdant Aurelianui, teritorija perėjo gotų, hunų, gepidų, avarų ir slavų viešpatijos laikotarpius, kol X a. pateko į vengrų genčių valdžią. Vengrijos karalystė, įkurta Stepono I 1000 m., įtraukė Transilvaniją į savo feodalinę struktūrą, o XII–XIII a. saksonų (vokiečių) kolonistai buvo atgabenti į regioną Vengrijos karalių vystyti kasybai ir žemdirbystei, palikdami už savęs sustiprintus miestus kaip Sibiu, Brașovas, Sighișoara ar Bistrița – gotikinės ir renesansinės Centrinės Europos architektūros paminklus.

XVI–XVII a. Transilvanija tapo pusiau nepriklausoma kunigaikštyste, Osmanų imperijos vasale, bet su dinastiniais ir diplomatiniais ryšiais su Habsburgų monarchija. Po turkų pralaimėjimo prie Vienos 1683 m. ir Karlovicų sutarties (1699), regionas pateko į tiesioginę Habsburgų valdžią, tapdamas Austrijos imperijos, o vėliau Austrijos-Vengrijos (1867–1918) dalimi. Šis ilgas Habsburgų viešpatijos laikotarpis paliko gilias pėdsakas regione architektūroje, administracijoje ir kultūroje, Transilvanija tapdama vienu iš įvairiausių ir žaviausių Centrinės Europos teritorijų.

Taigi lankytojas, šiandien atvykstantis į Sarmizegetusa Regia, atsiduria vietoje, kur susitinka vienas su kitu vienas po kito einantys Europos istorijos sluoksniai: nuo dakų šventyklų, per Ulpia Traiana romėnų griuvėsius, sustiprintas viduramžių ir renesanso saksonų bažnyčias ir tvirtoves, iki XX a. pramoninių ir miesto kompleksų. Šis istorinis tęstinumas daro Hunedoaros regioną tikru „muziejumi po atviru dangumi" Europoje.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

„Murus Dacicus" technika – inovacija Europos karinėje architektūroje

Sarmizegetusa Regia tvirtovės širdis yra jos įspūdinga fortifikacija, pastatyta unikalia technika, žinoma kaip „murus dacicus" – Dakų siena. Šis statybos metodas, išvystytas dakų statybininkų prieš romėnų užkariavimą, reiškia išskirtinį sintezę tarp vietinės tradicijos ir techninių įtakų iš graikų ir romėnų pasaulio, UNESCO laikomą „unikaliu karinės architektūros technikų ir koncepcijų iš klasikinio pasaulio vidaus ir išorės susiliejimu".

Dakų siena sudaryta iš dviejų lygiagrečių išorinių pusių, pagamintų iš masyvių akmens blokų (kalkakmenio ar andezito), suformuotų į paralelinio pavidalo, išdėstytų be skiedinio – „sausosios mūro" technika, panaši į ciklopinę iš Mykėnų ar Tirinto, bet su savitomis ypatybėmis. Tarpas tarp dviejų pusių – maždaug 3 metrų storio – užpildytas žvyru ir skalūnu, sukietintu moliu, sutankintu „mušto žemės" technika. Genialus šios konstrukcijos elementas yra horizontalios medinės sijos, apdorotos deginimu (karbonizacija) atsparumui, kurios kerta konstrukciją kiekviename lygyje ir yra įtvirtintos akmens blokuose „gegutės uodegos" jungtimis. Ši medinė armatūra suteikia sienai išskirtinį lankstumą, leisdama jai sugerti ir išsklaidyti kinetinę energiją sviedinių, paleistų apgulties mašinų – lemiamas pranašumas prieš standžias, monolitines sienas, tokias kaip mikėniečių ar romėnų.

Tvirtovės sienų aukštis siekė 4–5 metrus statybos užbaigimo momentu, o tam tikruose ruožuose, rekonstrukcijos laikotarpiu tarp dviejų karų su Trajanu, net pasiekė 10 metrų. Tvirtovės konfigūracija – šešiakampis su nelygiomis kraštinėmis, puikiai pritaikytas uolėto reljefo konfigūracijai – užima maždaug 30 000 kvadratinių metrų (3 hektarų) plotą ir yra organizuota penkiose iš eilės einančiose terasose, kiekviena turinti specifines funkcijas: nuo viršutinės terasos, skirtos bajorų gyvenamosioms patalpoms ir karaliaus būstui, iki apatinių terasų, skirtų amatininkystei ir sandėliavimui.

Šventasis kompleksas: šventyklos, astronomija ir „Rumunijos Stounhendžas"

Į rytus nuo pagrindinių tvirtovės vartų, maždaug už 100 metrų, driekiasi šventoji zona – įspūdingas šventyklų ansamblis, reiškiantis vieną iš svarbiausių priešromėniškos religinės architektūros pasiekimų Europoje. Šie šventyklos, sujungti su tvirtove „Via Sacra" – andezitu grįstu keliu, procesijų keliu, dengtu malksnomis ir apribotu baltų kalkakmenio bortais, liudija sudėtingą geometrijos, astronomijos ir religinio ritualo supratimą.

Įspūdingiausios konstrukcijos yra du apskriti šventoriai, iš kurių Didysis Apskritasis Šventorius – beveik 30 metrų skersmens – žavėjo ištisas tyrinėtojų ir lankytojų kartas. Šis paminklas, visiškai atkastas 1950-aisiais archeologo Constantino Daicoviciu, susideda iš andezito stulpų žiedo (vulkaninio akmens, atgabento iš dešimčių kilometrų atstumo) ir išorinio akmenų plokščių žiedo, supančio centre 68 storesnius stulpus. Iš pradžių Daicoviciu šį paminklą interpretavo kaip „akmeninį kalendorių" su 360 dienų, pagrįstą periferinių stulpų skaičiumi, padalintu į 60 grupių po 6. Nors ši teorija vėliau buvo užginčyta naujesnių tyrinėjimų, ji labai prisidėjo prie vietovės populiarinimo ir tam tikra prasme atspindi teisingą intuiciją, kad šventorius turėjo astronominę ir kalendorinę funkciją.

Šiuolaikiniai tyrinėjimai parodė, kad apskritasis šventorius buvo astronomiškai išlygintas, stulpai išdėstyti taip, kad žymėtų saulėgrįžas ir lygiadienius, naudojamas laiko matavimui ir religinėms ceremonijoms, susijusioms su saulės ciklu. Ši astronominė funkcija įtraukia Sarmizegetusa Regia į plačią Europos „akmenų ratų" ir „medinių henge'ų" tradiciją – nuo Stounhendžo Anglijoje, iki Newgrange Airijoje, iki megalitinių šventyklų Maltoje ar Carnac išlyginimų Bretanijoje. „Andezito saulė" – akmens diskas, išraižytas saulės su spinduliais forma – atrastas šventojoje zonoje, patvirtina centrinį saulės kulto vaidmenį dakų religijoje.

Šalia apskritųjų šventyklų, šventoji zona apima ir septynis ar aštuonis stačiakampius šventorius (keturkampes šventyklas), su matomomis kolonų bazėmis reguliariuose išdėstymuose, primenančiais graikų šventyklų architektūrą, bet su savitomis ypatybėmis. Šios šventyklos, iš dalies sunaikintos romėnų karų metu, greičiausiai buvo skirtos aukščiausiajam dievui Zalmoxiui – paslaptingai figūrai, kai kurių laikomai religiniu reformatoriumi, panašiu į Pitagorą, kitų – chtoniniu mirties ir nemirtingumo dievu. Legenda sako, kad Zalmoxis pasitraukė į olą trejiems metams, po to vėl pasirodė „prisikėlęs", atnešdamas savo tautai mokymus apie nemirtingumą – tradicija, priartinanti jį prie Eleusino misterijų Graikijoje ar orfikų kultų.

Civilinis miestas ir archeologiniai atradimai

Aplink tvirtovę, į vakarus, driekiasi plati civilinė gyvenvietė, užėmusi maždaug 3 kvadratinių kilometrų plotą. Šis „miestas-tvirtovė" apėmė gyvenamuosius kvartalus, amatininkų dirbtuves, sandėlius, klėtis ir vandens rezervuarus, liudijantį aukštą urbanistinės ir ekonominės organizacijos lygį. Vandens tiekimo sistema buvo ypač pažangi epochai: keraminis vamzdynas atgabeno vandenį į bajorų rezidencijas, liudijantis aukštą gyvenimo standartą ir išskirtines inžinerines žinias.

Archeologiniai atradimai Sarmizegetusa Regia atskleidė nepaprastą inventorių, liudijantį dakų civilizacijos turtą ir sofistikuotumą. Tarp įspūdingiausių eksponatų yra keraminis indas su įrašu „DECEBALVS PER SCORILO" – atrastas 1954 m. archeologo Iono Horațiu Crișan – aukšto kultinio indo, vieno metro aukščio, panašaus skersmens, ant kurio įspausti lotyniški žodžiai „Decebalus, Scorilo sūnus". Šis įrašas, ar tai lotyniška, ar dakų kalbos vardo transkripcija, liudija, kad dakų elitas mokėjo ir naudojo raštą, bent jau savo tarpe. Indas šiandien saugomas Rumunijos nacionaliniame istorijos muziejuje Bukarešte.

Kita įspūdinga atradimų kategorija yra aukso ir sidabro lobiai: garsiosios spiralinės dakų auksinės apyrankės (13 vienetų, sveriančių beveik 13 kilogramų iš viso), atrastos 1990–2000-aisiais, ir auksinės monetos su įrašu „KOSON" – dakų karaliaus iš I a. pr. Kr. vardu. Šie lobių eksponatai, eksponuojami Bukarešto, Klužo-Napokos muziejuose ar tarptautinėse kolekcijose (tokiose kaip Manching muziejus Vokietijoje), yra dakų metalo meno šedevrai, paveikti skitų stiliaus ir helenistinio meno, reiškiantys unikalų trakų tradicijos ir Viduržemio jūros pasaulio prabangos susiliejimą.

Be to, daugybė kalkakmenio blokų su graikiškais įrašais, geležies įrankiai (pjautuvai, dalgiai, kojos, kastuvai), stiklo ir dažytos keramikos indai liudija dakų materialinės gamybos įvairovę ir rafinuotumą. Geležies dirbtuvės, atrastos vietovėje, pagamino šimtus metalinių artefaktų – nuo žemės ūkio įrankių iki ginklų, tokių kaip durklai, ietigaliai ir lenkti kardai (falx) – liudijančių gerai išvystytą karinę pramonę, galinčią apginkluoti Decebalo armiją susidūrime su romėnų legionais.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Burebista – vienytojas ir įkūrėjas

Sarmizegetusa Regia istorija kaip galios centras iš tikrųjų prasideda valdant Burebistai (apie 82/70 – 44 m. pr. Kr.), karaliui, kuriam pavyko suvienyti dakų ir getų gentis į didžiulę centralizuotą karalystę. Prieš Burebistą sostinė buvo Argedavoje (tikriausiai Costești-Cetățuie tvirtovės zonoje), tačiau didysis karalius perkėlė valstybės svorio centrą į Sarmizegetusa, į „šventąjį kalną", pasirinkdamas šią vietą dėl jos strateginės padėties, dėl netoliese esančių gamtos išteklių (aukso, sidabro, geležies, druskos) ir, ne mažiau svarbu, dėl jos šventumo – tradicija sako, kad čia buvo „Cogaionon", šventasis kalnas, kur vyriausiasis kunigas Deceneus turėjo savo rezidenciją.

Valdant Burebistai, dakų karalystė išsiplėtė nuo Moravijos (dabartinės Čekijos) iki Bugo žiočių (Ukrainos), ir nuo Šiaurės Karpatų iki pietinės Dobrudžos, tapdama didžiausia „barbariška" galia prie Romos respublikos rytinės sienos. Graikų istorikas Strabonas rašė, kad Burebista buvo „didžiausias iš visų trakų", o romėnai jo bijojo, žinodami, kad jo armija galėjo mobilizuoti šimtus tūkstančių karių. Burebistos mirtis 44 m. pr. Kr. (tuo pačiu laikotarpiu kaip Cezario nužudymas Romoje) sukėlė jo imperijos suirimą į penkias konkuruojančias karalystes, sukeldama šimtmečio pilietinių karų, kurie žymiai susilpnino dakų galią.

Deceneus – vyriausiasis kunigas ir religinis reformatorius

Deceneus (ar Deceneuso) figūra, vyriausiasis kunigas ir Burebistos patarėjas, yra apgaubta paslapties ir legendos. Pagal antikinius šaltinius, jis buvo laikomas „pranašu" ir „sapnų aiškintoju", turėjusiu dvasinį autoritetą, konkuruojantį su karaliaus. Po Burebistos mirties Deceneus toliau vadovavo valstybės religiniams reikalams, o tradicija jam priskiria esmines reformas Zalmoxio kulto organizavime ir dakų kunigijos hierarchinėje struktūroje. Sakoma, kad jis įvedė saulės kalendorių ir organizavo šventorius Sarmizegetusoje, paversdamas sostinę pirmo rango dvasiniu trakų pasaulio centru.

Decebalas – paskutinis karalius ir herojiškas pasipriešinimas

Įspūdingiausia asmenybė, susijusi su Sarmizegetusa Regia, lieka Decebalas (87–106 m. po Kr.), paskutinis nepriklausomų dakų karalius. Po to, kai jam pavyko suvienyti dakų karalystę po fragmentacijos laikotarpio, Decebalas susidūrė su Romos ekspansionistine ambicija. Pirmajame kare (101–102 m. po Kr.), nors jis buvo nugalėtas Tapae mūšyje, Decebalas sugebėjo gauti santykinai garbingą taikos sutartį, gaudamas iš Romos metines subsidijas ir romėnų karinius inžinierius – kuriuos jis panaudojo savo pačių fortifikacijoms stiprinti.

105 m. po Kr. Decebalas nutraukė sutartį, užpuolęs Romos Moesijos provinciją, kas paskatino Trajaną paskelbti antrąjį karą (105–106 m. po Kr.). Šį kartą imperatorius organizavo masinę invaziją, perkeldamas Dunojų per milžinišką tiltą, pastatytą Apolodoro iš Damasko prie Drobeta (Turnu Severino). Romėnų legionai sistemingai žygiavo, užimdami ir naikindami dakų tvirtoves savo kelyje. Galutinis Sarmizegetusa Regia apgultis, išsamiai aprašytas Trajano kolonoje, buvo dramatiškas momentas: romėnai sugebėjo nupjauti vandens vamzdžius, maitinusius tvirtovę, o gynėjai, išsekę nuo troškulio ir bado, buvo priversti pasiduoti 106 m. vasarą.

Pats Decebalas pabėgo į kalnus, bet persekiojamas romėnų kavalerijos, vadovaujamos Tiberijaus Klaudijaus Maksimo, nusižudė perpjovęs gerklę, atsisakydamas pažeminimo būti pristatytam triumfe Romoje. Jo galva buvo nugabenta į Romą ir eksponuota Romos forume, o kūnas, pagal tradiciją, išmestas į Tibrą. Taip baigėsi nepriklausomos dakų karalystės egzistavimas, o Sarmizegetusa Regia – kadaise išdidi karališkoji sostinė – buvo sistemingai sunaikinta romėnų, kurie ten įkūrė karinę įgulą ir pradėjo griauti sienas bei šventyklas.

Trajano kolona – imperatoriško kritimo atmintis

Romoje, Trajano forume, ir šiandien iškyla Trajano kolona – 30 metrų aukščio paminklas, pagamintas iš 20 Karraros marmuro būgnų, su spiraliniu 190 metrų reljefu, vaizduojančiu 155 scenas iš dviejų dakų-romėnų karų. Ši kolona, pašventinta 113 m. po Kr., yra unikali pasaulyje savo detalumu ir naratyvine precizija, siūlanti „pieštą juostą" akmenyje viso karinio žygio. Tarp vaizduojamų scenų yra tilto per Dunojų statyba, Tapae ir Adamklisio mūšiai, dakų tvirtovių apgultys, kaimų deginimas, ir galiausiai Decebalo savižudybė bei jo lobio užgrobimas.

Šiuolaikiniam Europos lankytojui Trajano kolona Romoje ir Sarmizegetusa Regia griuvėsiai sudaro pilną istorinį diptiką: Romoje matoma imperatoriškoji pergalė ir politinė propaganda, o Rumunijos kalnuose – kritusios, bet orios civilizacijos griuvėsiai. Ši dualybė – tarp Romos šlovės ir dakų pasipriešinimo – yra esminė Europos istorijos sudėtingumo supratimui ir tam, kaip imperijos ir „barbariškos" civilizacijos sąveikavo klasikinio pasaulio pasieniuose.

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Kaip atvykti ir kada lankytis

Sarmizegetusa Regia yra Orăștioara de Sus komunoje, Grădiștea de Munte kaime, Hunedoaros apskrityje, maždaug už 40 kilometrų į pietvakarius nuo Deva miesto ir apie 70 kilometrų nuo Sibiu miesto. Privažiavimas vyksta asfaltuotu apskrities keliu DJ107A iki automobilių stovėjimo aikštelės kalno papėdėje, iš kur pėsčiųjų takas per mišką, trunkantis apie 20 minučių, veda prie įėjimo į vietovę.

Lankymo programa 2026 metams skiriasi priklausomai nuo sezono: vasaros laikotarpiu (prasidedant gegužės mėnesiu) vietovė atidaryta kasdien nuo 9:00 iki 20:00 valandos, o rudens laikotarpiu (nuo rugsėjo 25 d.) programa sutrumpėja, o pirmadienis yra uždarymo diena. Žiemos laikotarpiu (gruodis–vasaris) prieiga gali būti ribojama dėl oro sąlygų, lankymas galimas tik organizuotoms grupėms ir su išankstiniu leidimu. Svarbu patikrinti atnaujintą programą Deva dakų ir romėnų civilizacijos muziejaus svetainėje (mcdr.ro) arba Hunedoaros apskrities tarybos svetainėje prieš lankymąsi, nes gali būti laikini uždarymo laikotarpiai restauravimo darbams – 2026 m. suplanuoti darbai X terasos ir sustiprintos aptvaros zonoje, su apribojimais laikotarpiu gegužės 4 d. – birželio 30 d. (prieiga tik savaitgaliais) ir rugpjūčio 4–31 d. (prieiga tik savaitgaliais).

Kainos ir patogumai

Pagal Hunedoaros apskrities tarybos nutarimą Nr. 310/2025, įėjimo kainos 2026 fiskaliniams metams yra: 15 lei suaugusiems ir 5 lei mokiniams, studentams ir pensininkams (su pažymėjimu). Audiogidas, prieinamas prie įėjimo, kainuoja papildomai 20 lei ir yra labai rekomenduojamas gilesniam vietovės supratimui. Automobilių stovėjimas nemokamas. Nemokamas įėjimas suteikiamas tam tikromis specialiomis dienomis, tokiomis kaip UNESCO Pasaulio paveldo diena (lapkričio 15 d.), kai taip pat organizuojami ekskursijos su gidais.

Pilno lankymo trukmė svyruoja nuo 1,5 iki 2 valandų, per kurias galima pereiti du pagrindinius maršrutus: vieną per sustiprintą aptvarą (pačią tvirtovę, su murus dacicus sienomis ir gyvenamosiomis terasomis) ir kitą per šventąją zoną (apskritus ir stačiakampius šventorius, Via Sacra, „Andezito saulę"). Rekomenduojama tinkama avalynė kalnams – batai ar sportiniai batai su neslidžia padu, nes takai eina per grindiniais akmenimis ir miško takais, o rudens ir pavasario laikotarpiu takai gali būti slidūs.

Ką pamatysite ir pajusite

Sarmizegetusa Regia lankymo patirtis yra giliai emocinga ir intelektuali vienodai. Nuo įėjimo į tvirtovę pirmasis kontaktas su masyviomis sienomis, pastatytomis murus dacicus technika – kalkakmenio ar andezito blokais, gerai suformuotais, kurie išliko du tūkstančius metų – suteikia nuostabos jausmą prieš techninę meistriškumą „barbarų", kuriuos romėnai laikė prastesniais. Lipant penkiomis terasomis, lankytojas žengia dakų bajorų pėdomis, praeina pro vietas, kur buvo karališkosios rezidencijos, su savo pažangia vandens tiekimo sistema per keraminius vamzdžius, ir žvelgia į įspūdingą Orăștie kalnų panoramą, tą patį vaizdą, kurį kadaise turėjo tvirtovės gynėjai laukdami Trajano legionų.

Grįstas kelias – Via Sacra – veda į šventąją zoną, o čia emocija pasiekia aukščiausią tašką. Didysis Apskritasis Šventorius, su savo andezito stulpų žiedu ir „Andezito saule" centre, yra paminklas, konkuruojantis su britų Stounhendžu savo paslaptimi ir dvasingumu. Stovint šio apskritojo šventoriaus viduryje, žvilgsniu nukreiptu į dangų, lankytojas gali pajusti ryšį tarp senovės ir dabarties pasaulių, gali suprasti, kodėl ši vieta buvo laikoma šventa šimtmečiais ir kodėl dakai ją pasirinko savo karalystės sostine. Stačiakampiai šventyklos, su savo kolonų bazėmis, vis dar matomomis reguliariuose išdėstymuose, sukelia civilizacijos, siekusios didybės, žinių ir bendrystės su dieviškumu, vaizdą.

Visa istorija: šešių dakų tvirtovių grandinė

Sarmizegetusa Regia negali būti lankoma izoliuotai, bet sudaro platesnio ansamblio dalį – šešias dakų tvirtoves Orăștie kalnuose, kartu įtrauktas į UNESCO paveldą: Sarmizegetusa Regia (sostinė), Costești-Cetățuie (seniausia karališkoji rezidencija), Costești-Blidaru (geriausiai išlikusi karinė fortifikacija, su dviem koncentrinėmis aptvaromis ir šešiais bokštais), Luncani-Piatra Roșie, Bănița ir Căpâlna. Šios tvirtovės sudarė gynybinę sistemą, sukurtą Decebalo apsaugoti sostinę nuo romėnų invazijos, kiekviena turėdama savo strateginį vaidmenį kalnų gynybos tinkle.

Europos keliautojui, norinčiam visiškai suprasti Sarmizegetusa Regia reikšmę, rekomenduojama vienos-dviejų dienų grandinė, apimanti bent sostinę ir vieną ar dvi palydovines tvirtoves, tokias kaip Blidaru (vos už 8 km) ar Costești-Cetățuie (už 6 km). Be to, vos už 40 kilometrų į šiaurės rytus yra Ulpia Traiana Sarmizegetusa griuvėsiai – Romos Dakijos provincijos sostinė – kur galima pamatyti amfiteatro, forumo, termų ir romėnų šventyklų griuvėsius, suteikiančius pilną vaizdą apie perėjimą iš dakų pasaulio į romėnų.

Regioninis kontekstas: Deva, Hunedoara ir Sibiu

Sarmizegetusa Regia lankymas gali būti papildytas išskirtinio Transilvanijos kultūrinio trikampio tyrinėjimu. Vos už 20 kilometrų yra Deva, miestas su turtinga istorija, kur iškyla Deva tvirtovė – viduramžių tvirtovė su panoraminiu vaizdu – ir Dakų ir romėnų civilizacijos muziejus, talpinantis daugybę regione atrastų artefaktų, įskaitant eksponatus iš dakų lobių. Už 40 kilometrų į pietryčius yra Hunedoara, garsėjanti Huniazilor pilimi (Korvinų pilimi), didžiausia gotikinė civilinė statyba Rumunijoje, susijusi su Jono iš Hunedoaros šeima, didžiuoju kunigaikščiu ir Vengrijos gubernatoriumi, karaliaus Matijaus Korvino tėvu.

Maždaug už 70 kilometrų į rytus driekiasi Sibiu miestas, buvusi Europos kultūros sostinė (2007), su nuostabiai išlikusiu viduramžių istoriniu centru, su trimis aikštėmis – Didžiąja aikšte, Mažąja aikšte ir Huet aikšte – ir „Melo aikščių tiltu", pirmuoju ketaus tiltu Pietryčių Europoje. Sibiu, su savo saksonų (vokiečių), vengrų ir rumunų įtakomis, reiškia Transilvanijos daugiakultūriškumo esmę, būdamas gyvu pavyzdžiu, kaip skirtingos Europos kultūros egzistavo kartu ir praturtino viena kitą per amžius.

Rekomendacijos pilnai patirčiai

Norint maksimaliai išnaudoti Sarmizegetusa Regia lankymą, rekomenduojama atvykti anksti ryte, kai saulė teka virš kalnų viršūnių ir kai vietovė mažiau perpildyta. Lankymas gegužės arba rugsėjo–spalio mėnesiais siūlo geriausias sąlygas – augalija vešli, temperatūros malonios, o bukų miško aplink tvirtovę spalvos įspūdingos. Audiogidas, prieinamas prie įėjimo, siūlo išsamią informaciją apie kiekvieną paminklą ir padeda suprasti sudėtingą istorinį kontekstą.

Be to, galima apsvarstyti dalyvavimą specialiose renginiuose, organizuojamuose zonoje, tokiuose kaip DacFest festivalis Costești (paprastai vykstantis ankstyvą rudenį), su senoviniais kariniais kostiumais, gladiatorių kovomis ir dakų amatininkų dirbtuvėmis, ar lankymąsi Sânziene naktį (birželio 23–24 d.), kai, pagal liaudies tradiciją, šventoji zona įgauna „specialias galias" ir vietos energija laikoma ypač stipria.

Apibendrinant, Sarmizegetusa Regia nėra tik archeologinė vietovė, bet šventa Europos atminties vieta, kur susitinka viso žemyno istorijos siūlai. Nuo dakų saulės šventyklų, iki Ulpia Traiana romėnų griuvėsių, nuo saksonų tvirtovių viduramžių sienų, iki Habsburgų Transilvanijos baroko ir neoklasikinių įtakų, šis pasaulio kampelis siūlo Europos keliautojui kelionę laiku per daugiau nei du tūkstančius metų, patirtį, praturtinančią mūsų bendrą supratimą apie praeitį ir primenančią, kad Europa iš esmės yra civilizacijų mozaika, kurios susitiko, susidūrė ir praturtino viena kitą per istoriją.