Transfogarašano kelias ir Bylėjos ežeras

Transfogarašano kelias ir Bylėjos ežeras – Kelias tarp debesų, kalnų Europos simbolis

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Yra vietų Europos žemėlapyje, kur žmogaus inžinerija susitinka su gamtos didybe tokiu tobulu dialogu, kad rezultatas peržengia funkcionalumo ribas ir tampa menu. Transfogarašano kelias, plentas, kertantis Fegerašo kalnų širdį, yra tokia vieta. Per 151 jo nacionalinio kelio DN7C kilometrą, nuo Bascovo kaimo netoli Piteščio iki sankryžos su DN1 tarp Sibiu ir Brašovo, keliautojas kerta ne tik aukščiausią Rumunijos kalnų grandinę, bet ir vieną įspūdingiausių Rytų Europos infrastruktūros pasiekimų. Pasiekęs maksimalų 2042 metrų aukštį netoli tunelio prie Bylėjos ežero, Transfogarašano kelias užima antrą vietą šalyje pagal aukštį tarp asfaltuotų alpių kelių, tuo pačiu metu Avis automobilių nuomos bendrovės, Euronews Travel pristatytame tyrime, įvertintas šeštą vietą įspūdingiausių Europos kelių sąraše, aplenkdamas pripažintus maršrutus kaip Susten Pass Šveicarijoje, Route des Grandes Alpes ar Col du Tourmalet Prancūzijoje.

Tai, kas suteikia šiam keliui visuotinę vertę, pripažintą net tokių asmenybių kaip britų vedėjas Jeremy Clarkson, kuris 2009 metų Top Gear laidoje pavadino jį „geriausiu keliu pasaulyje", lygindamas su legendiniu Stelvio Pass Italijoje ir pareikšdamas prie vairo savo Aston Martin automobilyje, kad „kiekvienas posūkis kiekvieno didžiojo pasaulio lenktynių trasos buvo surištas, kad sukurtų šią pilką, nenutrūkstamą vairavimo tobulumo juostą". Bylėjos ežeras, aukštumų veidrodinis atspindys, papildo šią patirtį beveik mitine dimensija: įsikūręs 2034 metrų aukštyje, ledyninėje duburyje, saugomoje kaip mokslinis rezervatas dar nuo 1932 metų, ežeras kiekvieną žiemą priglaudžia vieną iš nedaugelio Rytų Europos ledo viešbučių, modernų iglu, išskaptuotą iš ledo blokų, išgautų iš jo paties užšalusių vandenų.

Europos keliautojui Transfogarašano kelias reiškia tiltą tarp civilizacijų ir epochų: jis jungia istorinį Valakijos regioną su Transilvanija, teritorijas, kurios per amžius priklausė skirtingoms valstybinėms formacijoms – nuo viduramžių rumunų kunigaikštysčių, iki Transilvanijos kunigaikštystės, Osmanų imperijos vasalo, iki Habsburgų provincijos ir galiausiai Didžiosios Rumunijos. Kelias taip kerta ne tik kalnus, bet ir istorines sienas, eidamas pro išnykusių pasaulių liekanas: viduramžių Poenari tvirtovę, siejamą su Vladu Tepesu, Vidraru užtvanką – Europos hidroenergetikos inžinerijos šedevrą iš šeštojo dešimtmečio – ir Bylėjos ežerą, tylų liudininką ledynmečio erai.

Istorinės šaknys ir svarbios Europos jungtys

Transfogarašano kelio istorija yra glaudžiai susipynusi su didžiaisiais XX amžiaus Europos sukrėtimais. Nors kelio per Fegerašo kalnus idėja egzistavo dar nuo tarpukario laikotarpio, kai Bylėjos zona jau buvo alpinistų šventovė ir prieglobstis aukso ieškotojams bei aviganims, faktinis kelio įgyvendinimas buvo nulemtas Šaltojo karo geopolitinio konteksto. 1968 metų rugpjūčio Čekoslovakijos invazija, įvykdyta Varšuvos pakto kariuomenės, vadovaujamos Sovietų Sąjungos, sukėlė komunistinėje Rumunijoje gilų strateginį nerimą. Nicolae Ceaușescu, kuris ką tik viešai pasmerkė sovietų intervenciją Bukarešto rūmų aikštėje, žinojo, kad esami perėjimai tarp Transilvanijos ir Valakijos – išskyrus vieną – ėjo siauromis slėnių trasomis, lengvai užblokuojamomis ar atakuojamomis įsiveržusios armijos. 1969 metų gruodžio 10 dienos Ministrų Tarybos nutarimu buvo patvirtintas „strateginis Transfogarašano objektas", kelias, jungiantis karines įgulas Piteštyje ir Sibiu, galintis užtikrinti greitą kariuomenės ir karinės technikos judėjimą invazijos, panašios į Čekoslovakijos, scenarijuje.

Šis sprendimas Transfogarašano kelią įtraukia į platesnę Europos karinės infrastruktūros, statytos Šaltojo karo įtampų kontekste, kategoriją. Palyginimas su strateginiais alpių keliais, statytais NATO galių ir Varšuvos pakto tokiose zonose kaip Italijos Alpės, Austrijos-Italijos siena ar kalnų zonos Norvegijoje ir Suomijoje, yra akivaizdus. Kaip Grossglockner High Alpine Road Austrijoje ar Timmelsjoch tarp Austrijos ir Italijos turėjo, be turistinio vaidmens, ir karines dimensijas Alpių gynybos kontekste, taip Transfogarašano kelias buvo suprojektuotas kaip vertikali „Maginot linija", mobili užtvara prieš galimą sovietų įsiveržimą į Europos centrą.

Istoriniu požiūriu kelio kertama zona turi daug gilesnes šaknis. Fegerašo kalnai šimtmečiais buvo natūrali siena tarp dviejų pasaulių: Valakijos ir Transilvanijos. Viduramžiais Fegerašo žemė (vokiškai Altland) buvo pusiau autonominė teritorija, Vengrijos karalystės gynybos sistemos prieš Osmanų ekspansiją dalis, vėliau Transilvanijos kunigaikštystės, Aukštosios Portos vasalo, dalis, o nuo 1711 metų – Habsburgų imperijos provincija. Fegerašo tvirtovė, pradėta statyti 1310 metais, šimtmečiais buvo esminis kontrolės punktas prekybos kelyje tarp dviejų regionų. Perėjimai per kalnus buvo saugomi „pasienio sargų" – militarizuotų bendruomenių, kurių užduotis buvo ginti sieną nuo Osmanų, totorių, o vėliau ir Habsburgų invazijų.

Prieš Vidraru užtvankos (1960–1966) ir Transfogarašano kelio statybą zoną kirto tik kalnų takai ir siaurojo geležinkelio miško linija, jungusi Căpățâneni kaimą su Cumpăna kaimu – šiandien užlietu užtvankos vandens. Šis siaurasis geležinkelis priklausė siaurojo geležinkelio miško linijų tinklui, panašioms į Austrijos Alpes, Bavariją ar Šveicariją, išplėtotoms XIX amžiuje spygliuočių miškų eksploatavimui. Taip Transfogarašano kelias įsirašo į platesnę Europos kalnų infrastruktūros tradiciją: nuo romėnų kelių Dakoje (tokių kaip tie, kurie kirto Karpatų kalnus link Sarmizegetusa), iki Napoleono kelių per Alpes, iki XIX amžiaus alpių geležinkelių, statytų Pramonės revoliucijos impulsu, iki modernių Šveicarijos, Austrijos ir Italijos alpių greitkelių.

Vidraru užtvankos statyba, pradėta 1960 metais ir atidaryta 1966 metų gruodžio 9 dieną, reiškia kitą Europos jungties skyrių. 166,6 metrų aukščio, 307 metrų keteros ilgio ir 465 milijonų kubinių metrų vandens tūrio užtvankos ežere, dvigubo arkos betono užtvanka, atidarymo metu buvo penkta pagal aukštį Europoje ir devinta pasaulyje. Požeminė hidroelektrinė, įrengta 103 metrus po Argešo upės vaga, buvo „techninis brangakmenis", lygintinas su didžiaisiais Šveicarijos, Prancūzijos ar Norvegijos hidroenergetikos įrenginiais. Suprojektuota taip, kad galėtų būti valdoma net iš Bukarešto, Vidraru hidroelektrinė (iš pradžių pavadinta „Gheorghe Gheorghiu-Dej") reiškė Rumunijos komunistinio režimo ambiciją prisiderinti prie Europos technologinių standartų laikotarpiu, kai „geležinė uždanga" dalijo žemyną.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Transfogarašano kelias yra, visų pirma, inžinerijos ir žmogaus atkaklumo prieš itin priešišką reljefą demonstravimas. Per maždaug 91 jo kalnų ruožo kilometrą – nuo Vidraru užtvankos iki Cârțișoara – kelias kerta alpinį reljefą, pasižymintį giliomis slėniais, uolėtomis keteromis ir ledyninėmis duburiais. Jo įgyvendinimui 1970–1974 metais buvo išstumta maždaug 3 milijonai tonų uolienų, pastatyta 830 tiltelių ir skersinių statinių, 27 viadukai ir tiltai, panaudota 6520 tonų dinamito – iš kurių 20 tonų tik Capra-Bâlea tuneliui – kartu su 3573 tonų cemento ir 290 000 kubinių metrų mūro.

Centrinis šio inžinerinio šedevro elementas yra Capra-Bâlea tunelis, ilgiausias Rumunijos kelių tunelis, 887 metrų ilgio. Įsikūręs 2042 metrų aukštyje, tarp Iezerul Caprei (2414 m) ir Paltinul (2398 m) viršūnių, tunelis kerta pagrindinę Fegerašo kalnų keterą, įgyvendindamas fizinę jungtį tarp pietinio šlaito (Argešo apskritis) ir šiaurinio (Sibiu apskritis). 4,4 metrų vidinio aukščio, 6 metrų pločio ir 1 metro šaligatvio tunelis yra apšviestas elektra ir vėdinamas natūraliai, suteikdamas keliautojui praėjimo pro vartus tarp dviejų pasaulių pojūtį: viename gale Valakija su plačiomis slėniais ir viduramžių tvirtovėmis; kitame – Transilvanija su žaviomis daubomis ir saksonų miestais. Šio tunelio įgyvendinimui buvo iškasta daugiau kaip 41 000 kubinių metrų uolienų, o dvi galerijos – kasamos vienu metu iš abiejų pusių – susitiko su įspūdingu tikslumu kalno viduje, inžinerinis pasiekimas, vertas Europos karinės inžinerijos mokyklos tradicijos.

Išilgai trasos kelias yra saugomas nuo lavinų ir uolų griūčių daugiau kaip 20 masyvių betoninių užuolaidų (polatų), tikrų „stogų", pastatytų ant stačiausių Fegerašo šlaitų. Šios struktūros kartu su atraminėmis sienomis, grotelių užtvaromis ir nutekėjimo kanalais demonstruoja pastangų mastą siekiant įvaldyti gamtos jėgas. Viadukai ir tiltai – tarp jų esantys Valea lui Stan ar įvažiavimo į Bylėjos duburį – organiškai įsilieja į kraštovaizdį, tuo pačiu suteikdami išskirtinius apžvalgos taškus į gilias, daugiau kaip 1000 metrų, slėnius.

Natūralus kraštovaizdis, kurį kerta kelias, pats yra Europos vertės paveldas. Fegerašo kalnai priglaudžia aukščiausias Rumunijos viršūnes: Moldoveanu (2544 m), aukščiausią šalies tašką, ir Negoiu (2535 m), antrą pagal aukštį, Karpatų „atmosferos nestabilumo polių". Tarp šių viršūnių driekiasi Bylėjos ledyninė duburys, natūralus amfiteatras, suformuotas ketvirtinio periodo ledynų, kurio centre yra Bylėjos ežeras. Šis ledyninis ežeras, 46 508 kvadratinių metrų ploto, 360 metrų ilgio ir 11,35 metrų maksimalus gylis, yra apsuptas beveik vertikalių sienų ir dantytų keterų, siekiančių 2500 metrų. Jo paskelbimas moksliniu rezervatu dar 1932 metais – pirmas toks Rumunijoje – atspindi ankstyvą ekologinę sąmonę, lygintiną su ankstyva Šveicarijos (įkurta 1914) ar Švedijos nacionalinių parkų apsauga.

Bylėjos krioklys, dar žinomas kaip „Bylėjos kaukimas", papildo natūralų vaizdą maždaug 60–68 metrų laiptuotu vandens kritimu, didžiausiu laiptuotu kriokliu Rumunijoje, įsikūręs maždaug 1230 metrų aukštyje, apatinėje Bylėjos ledyninio cirko pakopoje. Pietiniame šlaite Capra krioklys (arba Iezerului krioklys), esantis beveik 1960 metrų aukštyje, siūlo panašų spektaklį, maitinamas tirpstančio sniego vandens ir požeminių Fegerašo masyvo šaltinių.

Vidraru užtvanka, su savo 307 metrų ilgio ir 166,6 metrų aukščio betono arka, reiškia kitą inžinerinį šedevrą. Pastatyta iš 22 vertikalių dvigubos kreivės betono plokščių, 6 metrų storio ketera ir 25 metrų baze, užtvanka remiasi į Pleașa ir Vidraru kalnų šlaitus, suformuodama beveik 900 hektarų užtvankos ežerą. Požeminė elektrinė, iškasta 103 metrus po Argešo upės vaga, priglaudė to meto naujausios kartos turbinas ir generatorius (1966), suprojektuota taip, kad galėtų būti valdoma iš tolo iš Bukarešto – technologinė inovacija, patalpinusi ją Europos hidroenergetikos priešakyje. Prometėjo statula, 9 metrų monumentas, esantis ežero krante, simbolizuoja žmogaus dominavimą prieš gamtos jėgas, primindama klasikinę Europos mitologiją brutalaus modernumo kraštovaizdyje.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Transfogarašano kelio statyba buvo pažymėta žmonių aukomis ir istoriniais lūžio momentais, pavertusiais infrastruktūros projektą į nacionalinę epopėją. Darbai oficialiai prasidėjo 1970 metų kovo 10 dieną, kai 52-asis inžinerijos pulkas iš Alba Iulia pradėjo dirbti iš šiaurės, o 1-asis inžinerijos pulkas „Alexandru Ioan Cuza" iš Râmnicu Vâlcea – iš pietų. Šie du daliniai, iš pradžių vadovaujami generolo leitenanto Vasile Șlicariu (iki 1972) ir pakeisto generolo Emil Andriescu, mobilizavo maždaug 3000 visų laipsnių karių, kartu su civiliais darbininkais, inžinieriais, geologais ir net politiniais kaliniais iš komunistinių kalėjimų. Pulkininkas Nicolae Mazilu, 52-ojo inžinerijos pulko Alba Iulia vadas ir pagrindinis šiaurinio ruožo darbų autorius, vėliau tapo brigados generolu ir viena iš emblematiškų Rumunijos inžinerijos ginklų figūrų.

1971 metų rugpjūčio 16 dieną, 1600 metrų aukštyje, du priešingomis kryptimis dirbantys inžinierių būriai susitiko kalno viduje. Šis momentas, įamžintas „Susitikimo vartų" paminklo pastatymu, buvo vienas iš emocingiausių statybos epizodų. Žemiau, 1200 metrų aukštyje, šiauriniame šlaite, yra „Inžinierių vartai", kelio pramuštas uolos kampas, pažymintis zonos atidarymą 1971 metų kovą, kai inžinerijos pajėgos sugebėjo, „stipresni už uolą", atidaryti pirmą kelio ruožą. Šie paminklai, atidaryti 1974 metais ir restauruoti 2009-aisiais 136-ojo inžinerijos bataliono „Apulum" 35-ųjų kelio atidarymo metinių proga, liudija apie šiam projektui paaukotą žmonių auką.

Oficialus statybos auka skaičiuoja apie 40 žuvusiųjų ir tiek pat sužeistųjų, tačiau liudininkai ir buvę dalyviai teigia, kad tikrasis aukų skaičius galėjo būti daug didesnis, kai kuriais liudijimais siekęs net kelis šimtus gyvybių. Darbo sąlygos buvo ekstremalios: virš 1600 metrų aukštyje, su stipriais vėjais, gausiomis pūgomis ir temperatūromis, dažnai nukrisdavusiomis žemiau -20°C, normaliai buvo galima dirbti tik 4–5 mėnesius per metus. Kareiviai ir darbininkai miegodavo improvizuotose būstinėse, valgydavo sunkiai atgabentą maistą miško eksploatavimo keliais ir kasdien rizikuodavo gyvybe valdydami sprogmenis – iš viso panaudota 6 milijonai kilogramų dinamito – ant stačių šlaitų, kur akmens kritimas galėjo būti mirtinas. Istorija apie buldozerį, įkastą į kelio konstrukciją po to, kai daugiau kaip 700 tonų sverianti uola atsiskyrė vieną žiemos naktį, lieka viena iš juodųjų statybos legendų.

Oficialus atidarymas įvyko 1974 metų rugsėjo 20 dieną, dalyvaujant Nicolae Ceaușescu, Bylėjos ežero plynaukštėje, 2042 metrų aukštyje. Nors kelias buvo oficialiai atidarytas tą dieną, asfaltavimo ir susiję įrengimo darbai tęsėsi iki 1980 metų. Šia proga 553 karininkai, vyresnieji puskarininkiai, puskarininkiai, kareiviai ir kareiviai buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Įdomu tai, kad pradinis projektas numatė, jog kelias nešios „Nicolae Ceaușescu Transfogarašano kelio" vardą, tačiau pats diktatorius atsisakė šios garbės, ženklas, kad 1974 metų rugsėjį asmenybės kultas dar nebuvo tapęs įstatymo raide.

Kita legenda, siejama su Bylėjos zona, yra apie 1977 metų laviną, laikomą sunkiausiu kalnų nelaimingu įvykiu Rumunijos istorijoje, kai milžiniška sniego masė atsiskyrė nuo šlaitų ir uždengė trobelės zoną, sukeldama žmonių aukų. Atimintinos aukos, zona buvo paskelbta gamtos rezervatu, o patekimas žiemą buvo griežtai reglamentuotas. Badea Cârțan, aviganio, kuris šeštajame dešimtmetyje atgabeno į Bylėją pirmąją trobelę – pastatytą 1904 metais, sudegintą ir kelis kartus atstatytą – istorija, suteikia šiam alpinės žemės kampeliui pastoralinę, beveik arkadišką dimensiją.

2009 metais, BBC Top Gear filmavimo Rumunijoje metu, Transfogarašano kelias įgijo naują tarptautinio garsumo dimensiją. Jeremy Clarkson, prie Aston Martin DBS Volante vairo, įveikė kelio vingius ir, pasiekęs Bylėjos ežerą, sušuko: „Klydau! Tai geresnis nei Stelvio... Tai geriausias kelias pasaulyje! Rumunija, ačiū, kad turi šį kelią. Ar galime čia pasilikti amžinai?" Šis televizijos epizodas, peržiūrėtas milijonų žiūrovų visame pasaulyje, pavertė Transfogarašano kelią globaliu automobilių nuotykių simboliu, patalpindamas jį šalia pripažintų maršrutų kaip Stelvio Pass (Italija), Grossglockner (Austrija) ar Trollstigen (Norvegija).

Praktinis lankymo gidas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Šiuolaikiniam keliautojui Transfogarašano kelias išlieka esminė patirtis, tačiau tokia, kuri reikalauja planavimo ir pagarbos kalnui. Aukštikalnių ruožas, tarp Piscu Negru (104 km, Argešo apskritis) ir Bylėjos krioklio (131 km, Sibiu apskritis), yra atviras eismui tik šiltuoju metų laiku. 2026 metais CNAIR vėl atidarė alpinį ruožą birželio 12 dieną, leidžiant eismą kasdien nuo 07:00 iki 21:00 valandos. Uždarymas žiemai paprastai įvyksta apie spalio 20 dieną, tačiau gali būti paankstintas priklausomai nuo oro sąlygų. Naktį, tarp 21:00 ir 07:00 valandos, eismas draudžiamas visame kalnų ruože dėl ekstremalaus pavojaus, kurį kelia daugybė posūkių ir plaukų segtuko formos vingiu, neturinčių atspindinčių elementų. Rekomenduojamas greitis yra 40 km/h, o vairuotojams patariama važiuoti maksimaliai atsargiai, ypač leidžiantis, kai stabdžiai gali būti perkrauti.

Kelio patekimas į Transfogarašano kelią yra nemokamas. Visame trasos ruože nėra degalinių aukštikalnių ruože, todėl transporto priemonės degalų papildymas turi būti atliktas prieš įvažiuojant į kalną – arba Curtea de Argeș, arba Cârțișoara. Automobilių stovėjimo aikštelės Bylėjos ežero zonoje yra mokamos, apie 10 RON už valandą. Būtina, kad lankytojai būtų tinkamai aprengti: virš 2000 metrų aukštyje temperatūra gali būti 10–15 laipsnių žemesnė nei lygumų zonose, o oras gali staiga keistis, nuo saulės iki rūko ar sniego, net ir vasaros sezono įkarštyje. Vėjo striukė ir tinkama avalynė yra privalomos.

Žiemą, kai Transfogarašano kelias uždaromas eismui alpinėje dalyje, patekimas į Bylėjos ežerą vyksta išimtinai Bylėjos krioklio – Bylėjos ežero keltuvu. Ši įranga, dengianti 3700 metrų trasą ir kylanti nuo 1234 metrų aukščio (Bylėjos krioklys) iki 2034 metrų (Bylėjos ežeras) maždaug per 15 minučių, veikia ištisus metus, išskyrus stipraus vėjo ar ekstremalių oro sąlygų laikotarpius. 2026 metų tarifai yra maždaug 50 RON už kelionę suaugusiesiems ir 25 RON už kelionę vaikams, nors keliautojams patariama patikrinti atnaujintus tarifus prieš apsilankymą, nes jie gali kisti. Keltuvas paprastai išvyksta 09:00 valandą, o programa gali būti įtakojama oro sąlygų – stiprus vėjas yra pagrindinis stabdymo veiksnys.

Atvykę į Bylėjos ežerą, lankytojai gali mėgautis daugybe patirčių. Bylėjos ežero trobelė, pastatyta pusiasalyje, įsikišančiame į ežerą, siūlo apgyvendinimą ir tradicinį maistą, būdama išvykimo tašku daugybei kalnų žygių. Maršrutas į Bylėjos krioklį, pažymėtas raudonu tašku, trunka maždaug 50 minučių ir siūlo vaizdingą pasivaikščiojimą per mišką ir palei Bylėjos upės tėkmę. Iš Bylėjos ežero prasideda ir ambicingesni maršrutai, tokie kaip į Vânătoarea lui Buteanu viršūnę (2507 m), į Capra ežerą (maždaug valanda ėjimo, pažymėtas mėlynu trikampiu) ar maršrutai į pagrindinę Fegerašo keterą, link Moldoveanu ar Negoiu viršūnių, skirti tik patyrusiems alpinistams.

Šaltuoju metų laiku, kai ežeras padengtas stora ledo danga, zonoje iškyla Bylėjos ledo viešbutis, pirmasis Rytų Europos ledo viešbutis, statomas nuo 2006 metų žiemos iglu pavidalu su 16 vietų. Jis kasmet atstatomas iš ledo blokų, išgautų iš Bylėjos ežero, siūlydamas unikalią apgyvendinimo patirtį, esant maždaug -2°C vidaus temperatūrai, su baldais, išskaptuotais iš ledo, ir lovomis, užklotomis elnių kailiais. Ledo viešbutis buvo įtrauktas Fodor's leidinio į įdomiausių pasaulyje ledo ir sniego skulptūrų apgyvendinimo vietų sąrašą, šalia Skandinavijos ledo viešbučių (Jukkasjärvi Švedijoje, Kirkenes Norvegijoje) ir Kvebeko (Kanada).

Pietiniame šlaite keliautojas gali aplankyti Vidraru užtvanką, prieinamą ir žiemą, su įspūdinga panorama į betono arką ir užtvankos ežerą. Iš ten, vos už kelių kilometrų, iškyla Poenari tvirtovė, viduramžių tvirtovė, siejama su Vladu Tepesu, siūlanti įspūdingą vaizdą į Argešo slėnį ir Fegerašo kalnus. Curtea de Argeș miestas, su Curtea de Argeș vienuolynu – Rumunijos karalių nekropoliu – ir mitinėmis meistro Manole pėdomis, užbaigia išskirtinį kultūrinį maršrutą.

Europos keliautojas, įveikiantis Transfogarašano kelią, atranda daugiau nei kelią: atranda žemyno istorijos freską, nuo ketvirtinio periodo ledynų, skulptūravusių ledynines duburis, iki romėnų kelių Dakoje, iki viduramžių pasienio tvirtovių, iki Šaltojo karo karinių strategijų ir XX amžiaus inžinerinių ambicijų. Tai vieta, kur Rytų Europa atskleidžia savo alpinę sielą, kur kiekvienas vingis atskleidžia naują istorijos, vis dar besivystančios, skyrių, o kiekviena panorama iš 2000 metrų aukščio primena, kad už sienų ir audringų istorijų kalnai išlieka seniausi ir autentiškiausi bendros Europos paminklai.