Ulpia Traiana Sarmizegetusa

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Hațego depresijos širdyje, 531 metro aukštyje, stebint į didingus Retezato kalnus ir saugomas Poiana Ruscă masyvo, driekiasi istorija, pasakojanti apie civilizacijų susitikimą ir apie Romos imperijos ambiciją paversti barbarų kraštą provincijos administraciniu centru. Ulpia Traiana Sarmizegetusa nėra tik paprastos archeologinės griuvėsiai, bet tylus liudytojas ambicingiausio romanizacijos projekto visoje Rytų Europoje, vieta, kur romėnų keliai susitiko su vietine dvasingumu, o Trajano legionai paliko ne tik akmens sienas, bet naujos kultūrinės tapatybės pamatus. Ši vietovė yra esminis skyrius didžiojoje Europos istorijoje, buvusi Dacia Felix provincijos sostinė, teritorija, užkariauta imperatoriaus Trajano po dakių karų 101–106 m. po Kr., įvykis, kuris iš naujo apibrėžė žemyno politinį žemėlapį ir atgabeno Transilvanijos auksą į Romos iždą. Šiuolaikiniam keliautojui žingsnis ant šio senovės miesto grindinio reiškia kelionę laiku į II amžių, kai čia pulsavo daugiau nei 20 000 gyventojų turinčios metropolio gyvenimas, sujungtas imperatoriškais keliais su pasaulio sostine prie Tiberio upės ir kitais didžiais imperijos centrais, nuo Lugduno Galijoje iki Antiochijos Sirijoje.

Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos

Ulpia Traianos istorija yra neatsiejama nuo agresyvios Romos imperijos plėtros Flavijų dinastijos laikais ir Trajano karinės politikos, kuris, įtvirtinęs Reino sieną ir nugalėjęs partus Rytuose, nukreipė žvilgsnį į Dacia turtus. Po dakių sostinės Sarmizegetusa Regia užkariavimo Orăștiei kalnuose 106 m. po Kr. ir karaliaus Decebalo mirties, Dacia provincija buvo organizuota administraciniu požiūriu, o apie 108–110 m. po Kr. gubernatorius Decimus Terentius Scaurianus įkūrė, maždaug 40 kilometrų nuo senosios karališkosios sostinės, koloniją, skirtą legionų veteranams. Iš pradžių pavadinta Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica, pagal Trajano šeimos vardą (Marcus Ulpius Traianus) ir jo Augustus titulą, gyvenvietė vėliau, valdant imperatoriui Hadrianui, gavo papildomą Sarmizegetusa pavadinimą, taip perimdama užkariautos vietos dvasinį vardą, simboliniu susitaikymo tarp užkariautojų ir nugalėtųjų gestu. Šis įkūrimo aktas įsilieja į platesnį imperatoriškosios kolonizacijos politikos kontekstą, panašų į taikytą Galijoje, Britanijoje ar Dunojaus provincijose, kur romėnų veteranai tapo naujos administracinės ir kultūrinės tvarkos ramsčiais.

Valdant Aleksandrui Severui (222–235 m. po Kr.), paskutiniam Severų dinastijos atstovui, miestas gavo metropolio statusą ir priėmė Concilium III Daciarum, trijų dakių provincijų (Dacia Porolissensis, Dacia Apulensis ir Dacia Malvensis) atstovų susirinkimą, organizmą, kurio būstinė taip pat keitėsi Apulume (Alba Iulia), bet čia, Sarmizegetusoje, pažymėjo esminius imperatoriškojo politinio gyvenimo momentus, tokius kaip pagarba Gordianui III 241 m. po Kr. Šie įvykiai įtraukia Ulpia Traianą į europinį provincijų centrų tinklą, šalia Carnuntumo prie Dunojaus, Virunumo Norikume ar Akvinkumo Panonijoje, visų esminių imperijos administracijos mazgų. Be to, miestas buvo strateginiame imperatoriškajame kelyje, ėjusiame nuo Dunojaus ir tęsiantis į šiaurę iki Porolisumo (Moigrad), priklausiusiam komunikacijų sistemai, jungiančiai Romą su šiaurine imperijos siena, panašiai kaip Via Claudia Augusta ar keliai, kirtę Ispanijos pusiasalį.

Ramybės ir klestėjimo laikotarpis tęsėsi iki III amžiaus, kai imperijos krizė ir migruojančių tautų spaudimas išbandė provincijos atsparumą. 117–118 m. po Kr. sarmatų, iraniečių tautos iš eurazinių stepių, gyvenančios tiek Dacijoje, tiek Panonijoje ar Juodosios jūros zonoje, sukilimas buvo žiauriai numalšintas Quintaus Marciaus Turbo, maištų slopinimo specialisto, pasiųsto Hadriano, gestas, kuris buvo paminėtas paminklo imperatoriui pastatymu 118 m. po Kr. ir padėkos įrašu Turbo 119 m. po Kr. Pradedant 166 m. po Kr., markomanų ir laisvųjų dakių iš šiaurės įsiveržimai sukrėtė provinciją, o imperatorius Markas Aurelijus, filosofas soste, buvo priverstas asmeniškai įsikišti, kad išgelbėtų sostinę, momentas, įamžintas įraše apie 172 m. po Kr. Šie konfliktai atspindi situaciją kitose imperijos sienose, nuo markomanų karų prie Dunojaus iki konfliktų su partais rytuose.

Aukščiausias posūkio momentas atėjo imperatoriaus Aureliano (270–275 m. po Kr.) laikais, kai, susidūręs su ekonomine krize ir negalėdamas apginti visos provincijos, jis nusprendė išvesti romėnų administraciją ir armiją į pietus nuo Dunojaus, įvykis, palyginamas su Britanijos apleidimu Honorijaus V amžiuje ar Galijos provincijų praradimu. Nors elitas ir pareigūnai paliko miestą, dauguma gyventojų liko, paversdami Ulpia Traianą sumažėjusiu miesto centru, kurio gyvenimas tęsėsi iki hunų įsiveržimų ir Atilos mirties, kai galutinis migracijų chaosas nutraukė organizuotą gyvenvietės egzistavimą. Taigi, Sarmizegetusos griuvėsiai tampa perėjimo nuo Antikos į Viduramžius Pietryčių Europoje simboliu, liudytoju, kaip romėnų civilizacija išgyveno, transformuodamasi, teritorijose į rytus nuo Karpatų.

Architektūrinis šedevras ir meninis paveldas

Ulpia Traianos urbanistinis planas atspindi evoliuciją nuo karinės stovyklos iki civilinio miesto, pradedant nuo keturkampio su užapvalintais kraštais, 32,4 hektaro ploto, 600 metrų ilgio ir 540 metrų pločio, apsuptas gynybinės sienos, pastatytos iš masyvių iškirsto akmens blokų, 4–5 metrų aukščio ir su kreneliais. Ši gynybinė sistema buvo papildyta penkiomis terasomis beveik 30 000 kvadratinių metrų plote, statybos technika, būdinga romėnų karinei inžinerijai, palyginama su germanų ar britų limeso fortifikacijomis. Pagrindinės gatvės, Via Principalis ir Via Praetoria, susikirto miesto centre forumo lygyje, organizuodamos erdvę pagal įtvirtintus romėnų urbanistinius kanonus, nuo pačios Romos iki naujų miestų Afrikos Prokonsularijoje ar Sirijoje.

Įspūdingiausias statinys, dominuojantis archeologiniame kraštovaizdyje, yra amfiteatras, pastatytas pirmoje II amžiaus pusėje po Kr., talpinantis apie 5 000 žiūrovų. Jis rengė gladiatorių kovas, laukinių žvėrių medžiokles (venationes) ir teatrinius pasirodymus, turėdamas sudėtingą infrastruktūrą, įskaitant požeminę kamerą, iš kurios buvo išgauta marmurinė lenta, skirta deivei Nemesei, C. Valerius Maximus pecurarius, gyvulių tiekėjo spektakliams. Šio pastato architektūra, su akmeniniais suolais, rezervuotais elitui apatinėje zonoje, ir mediniais suolais paprastiems žmonėms viršutinėje dalyje, atspindi romėnų socialinę hierarchiją ir įsilieja į didžiųjų imperijos amfiteatrų tradiciją, nuo Romos Koliziejaus iki tų Arlyje ar Nime pietų Galijoje. Artimoje kaimynystėje iškyla Nemeses šventykla, garbinama gladiatorių, kurios kolonų kapiteliai ir reljefinės lentelės, vaizduojančios deivę su svarstyklėmis, grifonu ir ratu, šiandien saugomos Archeologijos muziejuje, sincretinės religijos, būdingos rytinėms provincijoms, liudytojai.

Miesto religinis kompleksas atskleidžia įspūdingą tikėjimų paletę, egzistavusią būdingu kosmopolitiniam romėnų pasauliui. Be oficialių romėnų kultų, tokių kaip Didžioji šventykla, Kapitolijus ar Liber Pater šventovė, buvo šventyklos, skirtos dievams Aesculapiui ir Hygiai, sveikatos globėjams, Mitros šventykla, persų dievui, populiariems tarp romėnų armijos visoje imperijoje, nuo Didžiosios Britanijos iki Sirijos, ir netgi palmyrių dievų šventykla, atstovaujanti prekybininkams ir pirkliams iš Sirijos Palmyros, įrodanti prekybinius ryšius su Rytais. Silvano, miškų dievo, šventyklos ir Domnus ir Domna dievų šventovės, vietinių dievybių, perimtų į romėnų panteoną, buvimas iliustruoja interpretatio Romana procesą, kuriuo vietiniai dakių tikėjimai buvo asimiliuojami imperatoriškajam kultui.

Miesto administraciniame centre yra Augustalų rūmai (Aedes Augustalium), kunigų korporacijos, užsiėmusios imperatoriškuoju kultu ir viešųjų švenčių organizavimu, įskaitant sausio 3 d. skirtą imperatoriui, būstinė. Šis įspūdingas pastatas, su centrine kiemu, padalintu į dvi dalis ir šonuose esančiomis dviem bazilikomis, centre talpino aukurą, skirtą imperatoriaus kultui, o požemyje saugyklą vertingiems kulto objektams laikyti. Čia rasti įrašai, tokie kaip tie, susiję su patarėjo Antonius Super dovana ar steigėjais Marcus Procilius Iulianus ir Marcus Procilius Regulus, teikia vertingos informacijos apie vietinį elitą ir kaip provincijos aristokratija reiškė lojalumą Romai. Šalia jo, du forumai, Forum Vetus (Trajano forumas) ir Forum Novum, su gyvenamųjų namų salomis, esančiomis į vakarus nuo jų, iliustruoja nuoseklią miesto plėtrą, nuo pradinio karinio branduolio iki brandusio pilietinio centro. Horreum, didelis grūdų sandėlis, ir Dacia Apulensis finansų prokuratoriaus (Praetorum procuratoris) būstinė papildo sudėtingų ekonominių ir administracinių funkcijų turinčio miesto vaizdą, o rytinė nekropolis teikia informacijos apie bendruomenės laidojimo praktiką ir demografinę struktūrą.

Legendos, asmenybės ir posūkio momentai

Ulpia Traianos istorija yra kupina imperatoriškų figūrų, kurios šimtmečiais žymėjo Europos likimą. Imperatorius Trajanas, tas, kuris išplėtė imperiją iki didžiausio jos išsiplėtimo, nuo Britanijos iki Mesopotamijos, yra čia per miesto vardą ir savo ambiciją integruoti Daciją į romėnų civilizacijos kūną. Jo įpėdinis Hadrianas, nenustygstantis keliautojas, apkeliavęs visas imperijos provincijas, buvo tas, kuris davė miestui pilną Sarmizegetusa vardą, taip pripažindamas vietinę tapatybę, ir jis taip pat pasiuntė Quintus Marcius Turbo numalšinti sarmatų sukilimo 117–118 m. po Kr., epizodas, primenantis maištų slopinimą Judėjoje ar Britanijoje tuo pačiu imperatoriumi.

Markas Aurelijus, stoikų filosofas soste, pasirodo miesto istorijoje kaip jo išgelbėtojas nuo barbarų invazijos 166 m. po Kr., kai markomanai ir laisvieji dakai įsiveržė iki provincijos širdies, o įrašas, pastatytas jo garbei 172 m. po Kr., kalba apie dvigubą išorinės invazijos ir vidaus maišto pavojų. Karakala, kuris išplėtė romėnų pilietybę visiems laisviems imperijos gyventojams Konstitucija Antoniniana 212 m. po Kr., yra Dacijoje 213 m. po Kr., palikdamas tris įrašus Sarmizegetusoje, liudijančius jo buvimą provincijoje, kurią jis laikė integralia imperijos dalimi. Aleksandras Severas, paskutinis Severas, suteikė miestui metropolio titulą 222–235 m. po Kr., iškeldamas jį į visavertės provincijos sostinės rangą ir įsteigdamas čia Concilium III Daciarum, provincijos parlamentą, rinkusį atstovus iš viso regiono.

Tarp vietinių karinių asmenybių išsiskiria Quintus Marcius Turbo, Hadriano pasiuntinys, kurio efektyvumas slopinant sukilimus pelnė miesto pripažinimą įrašu 119 m. po Kr., primenantis kitus romėnų generolus, tokius kaip Agricola Britanijoje ar Corbulo Germanijoje. Vėliau, III amžiuje, prokuratorius F. Aelius Hammonius iunior (247–249 m. po Kr.) nugalėjo karpus, germanų tautą, migruojančią į pietus, o miestas jam pastatė Juliaus Philipo (Filipo Arabiečio) statulą su įrašu "mūsų dieviškam viešpačiui", pabrėždamas ištikimybę imperatoriams net krizių laikais. Imperatorius Decius, švenčiamas 250 m. po Kr. kaip "Dacia atkūrėjas" už tai, kad apgynė provinciją nuo gotų ir karpų, ir Galienas, kurio valdymo metu (253–268) monetų cirkuliacija sumažėjo dėl ekonominės krizės, žymi paskutinius romėnų administracijos dešimtmečius prieš aurelianišką pasitraukimą.

Vietos legendos susipina su archeologine realybe: sakoma, kad po Aureliano pasitraukimo likę gyventojai pasislėpė amfiteatre, paversdami jį improvizuota tvirtove, išgyvendami pasaulyje, griūvančiame aplink juos, iki hunų atvykimo. Ši atsparumo istorija, bendruomenės, kuri tęsė gyvenimą imperijos sienų šešėlyje po to, kai legionai išėjo, atspindi daugelio Europos pasienio miestų likimą, nuo britų iki tų Šiaurės Afrikoje, ir suteikia gilų žmogišką matmenį akmens griuvėsiams.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turistų patirtis

Šiuolaikiniam keliautojui, įžengiančiam į Rumunijos teritoriją ieškodamas europinių civilizacijos šaknų, apsilankymas Ulpia Traiana Sarmizegetusoje yra esminė patirtis, piligrimystė į bendros žemyninės tapatybės ištakas. Archeologinis kompleksas, įtrauktas į Istorinių paminklų sąrašą kodu LMI HD-I-s-A-03205, yra Sarmizegetusos vietovėje, Hunedoaros apskrityje, istoriniame Transilvanijos regione, maždaug 40 kilometrų nuo Hunedoaros miesto ir vos 8 kilometrų nuo Tapae perėjos, žinomos antikoje kaip "Transilvanijos Geležinės Vartai", strateginis tarpeklis, jungęs Banatą su Transilvanija ir kuris, kartu su Olto tarpekliu pietuose, sudarė natūralią gynybos sistemą.

Prieiga prie vietovės yra keliu, jungiančiu Hațegą su Petroșani, lygumos kraštovaizdyje, įrėmintame Retezato kalnų siluetais pietuose ir Poiana Ruscă šiaurėje, panorama, leidžianti lankytojui suprasti, kodėl romėnai pasirinko šią vietą savo provincijos sostinei: žemė buvo derlinga, natūraliai saugoma kalnų, ir esanti prekybos kelyje, ėjusiame nuo Dunojaus. Įėjus į archeologinę teritoriją, pirmą įspūdį daro masyvios amfiteatro griuvėsiai, kurių akmens sienos, pastatytos iš masyvių blokų ir skiedinio, išliko beveik du tūkstančius metų, suteikdamos užburiančią perspektyvą į areną, kur kadaise vyko kruvini antikinio pasaulio spektakliai. Pasivaikščiojimas po buvusią metropolį leidžia lankytojui žengti ant senųjų grindinio gatvių pėdsakų, pamatyti šventyklų, skirtų deivėms Nemesei, Liber Pater ar Mitrai, pamatytus, apžiūrėti Augustalų rūmų griuvėsius su centriniu kiemu ir įsivaizduoti forumo šurmulį, kur vyko derybos, buvo vykdoma teisingumas ir švenčiamas imperatoriškasis kultas.

Artimoje archeologinio komplekso kaimynystėje yra Sarmizegetusos Archeologijos muziejus, įkurtas 1924 m., talpinantis įspūdingą artefaktų kolekciją, rastą sistemingų tyrinėjimų metu: skulptūrinius kapitelius, marmurinius ir akmeninius įrašus, liudijančius imperatorių Hadriano, Marko Aurelijaus ar Karakalos buvimą, kolonų fragmentus, keramiką, monetas ir kasdienio naudojimo objektus, atkuriantį gyvenimo atmosferą prieš du tūkstančius metų. Tarp išskirtinių eksponatų yra marmurinė lenta, skirta deivei Nemesei, gyvulių tiekėjo Valerius Maximus, ir architektūriniai elementai iš šios deivės šventyklos, taip pat įrašai, minimi steigėjų ir vietinių aukštuomenės atstovų vardus.

Visiškai patirčiai rekomenduojama derinti apsilankymą Ulpia Traiana Sarmizegetusoje su apsilankymu Sarmizegetusa Regia, dakių karalystės dvasine ir karine sostine, esančia Orăștiei kalnuose 1 200 metrų aukštyje ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, taip suteikiant pilną vaizdą apie dviejų civilizacijų susidūrimą ir susiliejimą. Informacija apie įėjimo kainas ir lankymo grafiką yra prieinama vietovės kasoje, o vietiniai gidai gali suteikti išsamių paaiškinimų apie istorinį kontekstą ir naujausius archeologinius atradimus, nes didelė dalis senovės miesto ploto vis dar lieka neištirta, išsauganti paslaptis būsimoms tyrinėtojų kartoms.

Keliautojas, atvykstantis čia, ar jis istorikas, archeologas ar paprastas grožio ieškotojas, atsiduria priešais gyvą pamoką apie žmogaus kultūros universalumą ir apie tai, kaip imperijos, ar jos būtų romėnų, habsburgų ar osmanų, formavo Europos kraštovaizdį. Ulpia Traiana Sarmizegetusa nėra tik griuvėsių rinkinys, bet atviras dialogas tarp praeities ir dabarties, vieta, kur Europa randa savo bendras šaknis, o senovės akmenys tampa tylus liudytojais civilizacijos, kuri sujungė žemynus ir tautas pagal įstatymo, tvarkos ir kultūros ženklą.