Retezato nacionalinis parkas

Įtraukianti įžanga ir visuotinė vertė

Pietų Karpatų širdyje, ten, kur kalnai iškyla didingai tarp Hațego depresijos ir Jiu slėnio, driekiasi vienas įspūdingiausių Europos gamtos šventovių: Retezato nacionalinis parkas. Tai ne tik saugoma teritorija, bet tikras žemyninis biologinės įvairovės lobis, vieta, kur laikas tarsi sustojo, kad išsaugotų nepaliestą pasaulį, kuris kadaise dengė visą Europą. Turėdamas 38 138 hektarų plotą, daugiau nei 20 viršūnių, viršijančių 2 000 metrų aukštį, ir beveik 80 ledynmečio ežerų, išsibarsčiusių kaip krištolo veidrodžiai uolėtose dubenyse, Retezatas sudaro maždaug 38 % visų Rumunijos ledynmečio ežerų ir yra pats ežeringiausias ledyninis masyvas visoje šalyje.

Tai, kas daro Retezatą europinio ir pasaulinio masto vieta, yra ne tik jo pasakiškas kraštovaizdis, bet jo statusas kaip esminis orientyras gamtos apsaugai žemyne. Pramintas „Žemė su Mėlynais Akimis" dėl daugybės ledynmečio ežerų, kurie spindi kaip atviros kalno akys, parkas slepia didžiausią biologinės įvairovės koncentraciją Rumunijos Karpatuose: daugiau nei 1 190 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių 90 taksonų yra endeminiai ir daugiau niekur kitur pasaulyje nesutinkami, 130 retų ar pažeidžiamų augalų, 50 žinduolių rūšių, 185 paukščių rūšių, 9 roplių rūšių ir 5 varliagyvių rūšių. Pirmykštės bukų giraitės Gemenele mokslinėje rezervacijoje, įrašytos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip transnacionalinės serijos „Karpatų ir kitų Europos regionų pirminės ir senovinės bukų giraitės" dalis, yra vieni iš paskutinių priešindustrinės laukinės Europos likučių, ekosistema, kuri tūkstančius metų išliko nepakitusi.

Retezato visuotinė vertė pripažįstama daugybe tarptautinių apdovanojimų: UNESCO biosferos rezervatas nuo 1979 m., PAN Parks tinklo narys nuo 2004 m. (Europos pionieriška iniciatyva, pradėta WWF ir olandų Molecaten fondo europinės laukinės gamtos apsaugai), Natura 2000 vieta nuo 2007 m., taip pat Europos diplomas saugomoms teritorijoms, suteiktas Europos Tarybos 2008 m. ir atnaujintas 2013 m. bei 2023 m. Šie pripažinimai įtraukia Retezatą į elitines Europos saugomas gamtos teritorijas kartu su tokiais parkais kaip Vanoise Prancūzijoje, Plitvicė Kroatijoje ar Tatra Slovakijoje ir Lenkijoje.

Istorinės šaknys ir svarbios europinės sąsajos

Retezato istorija yra giliai susipynusi su didžiaisiais Centrinės Europos pasakojimais, būdama teritorija, kuri perėjo per įvairių imperijų ir dinastijų rankas, kurios formavo žemyno likimą. Prieš tapdamas pirmuoju Rumunijos nacionaliniu parku, Retezato masyvas šimtmečiais buvo aristokratų medžioklės valda, priklausiusi Kendeffy šeimai, vienai seniausių ir įtakingiausių Transilvanijos bajorų šeimų. Kilusi iš senosios rumunų Cândeștių šeimos, madjarizuota XV a. Kendeffy vardu, ši dinastija valdė plačias teritorijas Hațego žemėje, Retezato kalnuose, Cugiro kalnuose ir Jiu slėnyje dar nuo Iancu iš Hunedoaros laikų. Iki 1921 m. žemės reformos Kendeffy šeima valdė apie 240 000 hektarų žemės Transilvanijoje, įskaitant alpinės ganyklos ir šimtametės giraitės Retezato širdyje.

Šių žemių istorinis kontekstas yra neatskiriamas nuo Transilvanijos istorijos kaip Vengrijos karalystės dalies, vėliau autonomiškos kunigaikštystės Osmanų suzerėnijoje, o nuo 1690 m. tiesioginės Habsburgų monarchijos valdos. Po 1867 m. Austrijos-Vengrijos kompromiso Transilvanija buvo sugrąžinta į Vengrijos karalystę kaip Austrijos-Vengrijos imperijos dalis, o Retezatas tapo imperatoriškosios elitos iš Vienos medžioklės vieta. Šis laikotarpis suteikė kalnui ypatingą europinę dimensiją: 1882 m. princas Rudolfas, vienintelis imperatoriaus Franco Juozapo I sūnus ir Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis, atvyko į Kendeffy šeimos Sântămăria-Orlea pilį savaitės medžioklės ekspedicijai Retezate. Princas Rudolfas, žinomas dėl savo aistros ornitologijai ir gamtos mokslams, buvo sužavėtas šių kalnų laukinės gamtos, o jo vizitas liko vietos atmintyje, egzistuoja net jam skirtas paminklas zonoje.

Retezato miškų eksploatacija taip pat turėjo europinę dimensiją. Nuo 1880 m. Kendeffy šeima į zoną atvežė italų miškininkų komandas iš Pecalo, Udine provincijos (Friulio), atlikti spygliuočių kirtimus eglynų giraitėse. Šis italų meistrų buvimas paliko pėdsakų miškininkystės technikose ir vietovardžiuose, atstovaudamas mažai žinomam darbo jėgos cirkuliacijos ir žinių mainų tarp Europos regionų XIX a. skyriui.

Prieš įkuriant nacionalinį parką, zona buvo juodųjų ožių medžioklės rezervatas, priklausęs Rumunijos karališkajai šeimai, administruojamas Karališkųjų medžiotojų direkcijos. Po 1923 m. žemės reformos didžioji alpinės tuštumos dalis buvo priskirta kaimams ir komunoms su naudojimosi teise ganyti, išlaikant tam tikrus apribojimus. 1927 m., vengro botaniko Gyula Nyárádi pasiūlymu, dalis masyvo buvo perduota Klužo botanikos muziejui apsaugai, tai buvo pirmasis žingsnis saugomos teritorijos statuso link.

Lūžio taškas atėjo 1935 m. kovo 22 d., kai Tătărescu vyriausybė, profesoriaus Alexandru Borzos ir mokslininko Emil Racoviță iniciatyva, išleido sprendimą įkurti Retezato nacionalinį parką, pirmąjį Rumunijos nacionalinį parką ir vieną iš pirmųjų visoje Karpatų grandinėje, kartu su Slovakijos rezervatais (Dobroč ir Badinský, 1918 m.) ir vėliau Tatrų nacionaliniu parku (1948 m.). Šis pasiekimas įsiliejo į platesnę Europos tendenciją suvokti gamtos paveldo vertę, kuri tarpukariu įgavo mastą tokiose šalyse kaip Šveicarija, Prancūzija, Vokietija ir Skandinavijos šalys, kur gamtos apsaugos idėja pradėta palaikyti mokslinės elitos ir iš amerikietiško Yellowstone ir Yosemite parkų modelio įkvėptų išsaugojimo judėjimų.

Alexandru Borza (1887–1971), Klužo-Napokos botanikos sodo įkūrėjas ir rumunų geobotanikos pionierius, buvo vienas pirmųjų Europos specialistų, atlikusių sistemingus etnobotanikos tyrimus. Išmokytas austrų-vengrų botanikos mokyklos tradicijoje ir turėjęs mokslo kontaktų su tyrėjais iš visos Europos, Borza apibūdino Retezatą kaip „šventą žemę mokslui, visą ją kaip šventą gamtos paminklą". 1927 m. jis paskelbė kreipimąsi „Mums reikia įstatymo gamtos apsaugai", o 1930 m., remiantis 1930 m. liepos 7 d. įstatymu Nr. 213 dėl gamtos apsaugos, buvo įkurta Gamtos paminklų komisija, įsikūrusi Rumunijos akademijoje, kurios nariais tapo Emil Racoviță, George Vâlsan, Alexandru Borza ir kiti europinio lygio mokslininkai.

Emil Racoviță (1868–1947), kitas dvasinis parko tėvas, buvo pasaulinio garso mokslininkas, biospeleologijos įkūrėjas, poliarinis tyrinėtojas (dalyvavo Belgica ekspedicijoje į Antarktidą) ir pirmasis pasaulyje Speologijos instituto direktorius, įkurtas Kluže 1920 m. Racoviță į Klužą atvežė tarptautinę biologų komandą, įskaitant du prancūzus (Jules Guiart, René Jeannel) ir vieną šveicarą (Alfred Chappuis), sukurdamas tikrą europinį tyrimų centrą. 1926 m. Racoviță įkūrė ir Nacionalinį turizmo biurą (ONT), oficializuotą 1936 m., taip padėdamas atsakingo ekologinio turizmo Rumunijoje pagrindus, su vizija, kuri numatė šiuolaikines darnios plėtros koncepcijas.

1955 m., Borzos ir Racoviță iniciatyva, buvo įkurta Gemenele mokslinė rezervacija, griežtai saugoma 1 630–1 947 hektarų zona parko širdyje, skirta išimtinai moksliniams tyrimams. 1979 m. UNESCO įtraukė parką į programą „Žmogus ir biosfera" (Man and the Biosphere), pripažindama jį biosferos rezervatu, pirmuoju tokio tipo Rumunijoje. 1993 m. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) įtraukė jį tarp demonstracinių darnios kaimo plėtros projektų. 2004 m. rugsėjį Retezatas tapo PAN Parks fondo nariu, europiniu aukštos kokybės laukinių teritorijų tinklu, kartu su tokiais parkais kaip Fulufjället Švedijoje, Majella Italijoje, Oulanka Suomijoje ir Peneda-Gerês Portugalijoje. 2007 m. parkas buvo paskirtas Natura 2000 vieta (ROSCI0217 Retezat ir ROSPA0084 Retezato kalnai), integruojantis į europinį ekologinį tinklą, skirtą bendrijos svarbos buveinių ir rūšių išsaugojimui. 2008 m. Europos Taryba suteikė prestižinį Europos diplomą saugomoms teritorijoms, pripažindama išskirtinę gamtos paveldo vertę ir išsaugojimo pastangas, diplomas atnaujintas 2013 m. ir 2023 m.

Kita europinė Retezato dimensija yra jo sąsaja su UNESCO tarptautiniu Hațego žemės geoparku, įsikūrusiu masyvo papėdėje. Šis geoparkas, UNESCO globalaus geoparkų tinklo narys nuo 2005 m., garsėja nykštukiniais dinozaurų fosilijomis, atrastomis nuo XIX a. pabaigos Sânpetru ir Tuștea. Tokios rūšys kaip Magyarosaurus dacus, Telmatosaurus transsylvanicus, Balaur bondoc ir milžiniškas pterozauras Hatzegopteryx (su maždaug 14 metrų sparnų mostu) gyveno prieš maždaug 70 milijonų metų buvusioje Hațego saloje, tropinėje vulkaninėje saloje Tetijos jūroje. Šis pasaulinio masto mokslinis atradimas, atliktas rumunų ir užsienio paleontologų (įskaitant kanadiečius ir britus), vadovaujant profesoriui Zoltan Csiki-Sava iš Bukarešto universiteto, įtraukia Retezatą į išskirtinį europinį ir pasaulinį geologinį kontekstą, demonstruodamas nenutrūkstamus natūralius procesus, kurie formavo žemyną.

Be to, 2017 m. Retezato bukų giraitės (įskaitant tas Gemenele rezervacijoje) buvo įrašytos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip transnacionalinės serijinės vietos „Karpatų ir kitų Europos regionų pirminės ir senovinės bukų giraitės" dalis, kartu su kitais 92 komponentais iš 18 Europos šalių, nuo Albanijos ir Austrijos iki Ispanijos ir Ukrainos. Šis pripažinimas pabrėžia Retezato vaidmenį kaip europinės miškų biologinės įvairovės bastioną.

Gamtos šedevras ir mokslinis paveldas

Retezato-Godeanu masyvas išsiskiria sudėtinga geologija ir nepaprastai išraiškingu ledyniniu reljefu. Du dideli išsiveržę granodiorito blokai, žinomi kaip „Retezato granitas", driekiasi pagrindinės šiaurinės keteros kryptimi daugiau nei 40 kilometrų, siūlydami reto grožio mineralinį kraštovaizdį su ažūrinėmis keteromis, aštriomis keteromis ir įspūdingomis ledyninėmis dubenimis. Pietinė, kalkingoji dalis, žinoma kaip Mažasis Retezatas, slepia įspūdingas karstines formas: stačius uolienų šlaitus, tarpeklius, urvus su koraliniais dariniais ir požemines galerijas. Tarp žymių urvų yra Šura Mare urvas (didžiausias Rumunijoje pagal tūrį, daugiau nei 2 milijonai kubinių metrų), Zeicului urvas, Koralų urvas ir Iorgovanului urvas.

Retezato ledyninis reljefas laikomas pačiu tipiškiausiu Rumunijos Karpatuose. Masyvo tektonika, litologija ir morfologija, susijusios su keterų orientacija pagrindinių oro masių atžvilgiu, daro Retezatą drėgniausia zona Rumunijos Karpatuose. Upelių tinklas padalintas į dvi pagrindines kryptis: į šiaurę, link Strei upės (Murešo baseinas), kur susirenka visos upės iš vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų masyvo, ir į pietus, link Vakarų Jiu (Jiu baseinas). Svarbiausias vandens telkinys yra Râul Mare upė, kurios vidutinis metinis debitas yra 12,9 kubinių metrų per sekundę. Visuose parko vandens telkiniuose sutinkami įspūdingi kriokliai, tokie kaip Lolaia krioklys (15 metrų aukščio), Ciomfu Mare krioklys, Râușor krioklys ir Lazăru krioklys.

Tačiau tikrasis Retezato šedevras yra jo unikali ledynmečio ežerų sistema, maždaug 80 ežerų, iš kurių 54 nuolatiniai, esantys 1 700–2 300 metrų aukštyje. Šie ežerai, susiformavę ledyninėse dubenyse, grupuojami į kompleksus arba izoliuoti ir yra pagrindinė parko atrakcija. Iš jų du turi nacionalinius rekordus: Bucura ežeras, esantis 2 030 metrų aukštyje, yra didžiausias Rumunijos ledynmečio ežeras, kurio plotas 8,9 hektaro (88 612 kvadratinių metrų), o Zănoaga ežeras yra giliausias šalies ledynmečio ežeras, kurio maksimalus gylis 29 metrai ir tūris 693 152 kubinių metrų. Kiti žymūs ežerai yra Galeșul, Tăul Negru, Tăul Porții, Tăul Țapului, Ana, Lia, Florica, Viorica, Ștevia ir Tăul dintre Brazi. Ežerų plotai svyruoja nuo 300 kvadratinių metrų (Stânișoara I) iki 88 612 kvadratinių metrų Bucuros.

Retezato flora yra viena turtingiausių ir labiausiai ištirtų Europoje. Su maždaug 1 190 aukštesniųjų augalų rūšių, sudarančių daugiau nei trečdalį Rumunijos floros (3 450 rūšių), masyvas yra tikras botanikos rojus. Iš jų 90 taksonų yra endeminiai, t. y. daugiau niekur kitur pasaulyje nesutinkami: Centaurea phrygia ratezatensis, Draba dorneri, Festuca pacyphylla, Trifolium retezaticum, Rubus retezaticus, Hieracium borzae (pavadintas Alexandru Borzos vardu) ir daugelis kitų. Dar 130 rūšių turi „nykstančios" arba „pažeidžiamos" statusą, tarp jų edelveisas (Leontopodium alpinum), įvairios gencijonų rūšys, Rhododendron kotschyi, Doronicum carpaticum ir ledo gvazdikas. Botaninis susidomėjimas Retezatu siekia dar XVIII a. antrąją pusę, o XIX a. masyvas pritraukė daugybę europiečių botanikų, įskaitant iš Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos, prisidėdamas prie jo tarptautinės mokslinės reputacijos.

Parko augalija išsidėsčiusi keliais aukščių lygmenimis. Bukų giraitės (Fagus sylvatica) užima zoną tarp 800 ir 1 200 metrų, jas seka mišrios giraitės (bukas, eglė, kėnis) tarp 1 200 ir 1 400 metrų, tada eglynų giraitės (Picea abies) tarp 1 400 ir 1 800 metrų. Viršutinė miško riba yra tarp 1 800 ir 1 900 metrų, virš kurios driekiasi pomiškio zona, kurioje vyrauja kalninis pušis (Pinus mugo), kedras (Pinus cembra), Rhododendron kotschyi ir žemasis kadagys (Juniperus sibirica). Miškai dengia maždaug 49 % parko ploto, o iš jų maždaug 20 % yra pirminės ir beveik pirminės giraitės, vertingiausios yra tos Gemenele mokslinėje rezervacijoje, kur yra vienintelė senovinė mišri giraitė Rumunijoje ir viena iš nedaugelio Europoje.

Retezato fauna taip pat įspūdinga, sudaranti beveik ketvirtį visų Rumunijos žinduolių rūšių. Tarp 55 žinduolių rūšių yra pilkasis vilkas (Canis lupus), rudasis lokys (Ursus arctos), šernas (Sus scrofa), eurazinis lūšis (Lynx lynx), laukinė katė (Felis silvestris), ožka (Rupicapra rupicapra), elnias (Cervus elaphus), stirna (Capreolus capreolus), ūdra (Lutra lutra), miškinė kiaunė (Martes martes) ir barsukas (Meles meles). Ypatinga rūšis yra alpinė marmota (Marmota marmota), sugrąžinta 1973 m., kai 17 egzempliorių, sugautų Vanoise nacionaliniame parke Prancūzijoje ir iš austriškų Alpių prie Zalcburgo, buvo paleisti į Gemenele ežero dubenį. Šis sugrąžinimas, platesnio projekto, apėmusio ir Rodnos bei Făgăraș kalnus, dalis, yra europinio bendradarbiavimo biologinės įvairovės išsaugojimui pavyzdys, austriškos ir prancūziškos marmotos šiandien gyvena Retezato keterose ir suteikia turistams nepamirštamų akimirkų.

Parko paukščių fauna apima 185 rūšis, Retezatas įtrauktas BirdLife International tarp Svarbių paukščių teritorijų (Important Bird Areas). Embleminė rūšis yra kalnų erelis (Aquila chrysaetos), kurio siluetas puošia parko logotipą, kartu su kurtiniu (Tetrao urogallus), gyvatėdžiu (Circaetus gallicus), didžiuoju apuoku (Bubo bubo), juodąja melete (Dryocopus martius), keleiviniu sakalu (Falco peregrinus) ir baltagalviu ereliu. Parkas slepia 13 šikšnosparnių rūšių, būdamas svarbiu chiropterų išsaugojimo centru, o daugiau nei 1 000 drugių rūšių buvo identifikuota, Retezatas turintis dvi Europos pirmines drugių zonas.

Legendos, asmenybės ir lūžio momentai

Retezatą gaubia legendų šydas, suteikiantis jam ypatingą mitinę aurą Pietryčių Europos kolektyvinėje sąmonėje. Pats kalno vardas kilęs iš rumunų kalbos: „retezat" reiškia „nupjautas", o plokščia, tarsi peiliu nupjauta Retezato viršūnės (2 482 metrų) forma, matoma iš visos Hațego žemės, davė pradžią daugybei pasakojimų. Plačiausiai paplitusi legenda pasakoja, kad du milžinai būtų kovoję gyvybės ir mirties kovoje, o vienas iš jų būtų nupjovęs kalno viršūnę plūgo geležimi. Kita versija pasakoja apie Alb-Împărat, imperatoriaus sūnų, kuris, kovodamas su septynių galvų balauru (slibinu), būtų per klaidą nupjovęs kalno viršūnę. Modernesnė versija, paplitusi tarp turistų, teigia, kad viršūnė būtų „nupjauta" milžinišku nežemiškų būtybių lazeriu, Retezatas esąs savotiškas „tarpplanetinės vartų".

Garsiausia vietinė legenda yra Iovan Iorgovan, mitinis personažas, panašus į graikų mitologijos Heraklį. Pagal liaudies baladę, įrašytą 1867 m. vengro etnologo János Csató ir išsaugotą 43 variantuose, Iorgovan buvo drąsus jaunuolis, „rumūno sūnus" (romano sūnus), kuris įsimylėjo piemenaitę. Mergina buvo pagrobta balauru, o Iorgovan, po desperatiškos paieškos, pasiekė Retezato kalnus, kur, milžinišku buoždu, įveikė balaurą. Piatra Iorgovanului viršūnė (2 014 metrų), esanti Mažajame Retezate, kalkingoje masyvo dalyje, neša šio didvyrio vardą, o Iorgovanului urvas, esantis netoliese, laikomas vieta, kur balauras turėjęs savo būstą. Ši legenda atspindi dakišką ir romėnišką kultūrinį zonos sluoksnį, Retezatas esantis netoli Sarmizegetusa Regia, dakių dvasinės sostinės, ir Ulpia Traiana griuvėsių, romėnų miesto, pastatyto imperatoriaus Traiano po Dacia užkariavimo 106 m. pr. Kr.

Kita istorinė figūra, susijusi su Retezatu, yra Kendeffy šeima, kurios nariai valdė šias žemes šimtmečiais. Paskutinis grafas Kendeffy, Gabor, liko Rumunijoje po 1948 m. nacionalizacijos, atsisakydamas išvykti į Vakarus su likusia šeima, ir buvo palaidotas Hațego kapinėse, laidotuvėse dalyvaujant visai Sântămărie-Orlea kaimo bendruomenei. Kendeffy palikimas apima Sântămăria-Orlea pilį ir Colț tvirtovės griuvėsius, pastatytus XIII a. pabaigoje prie įėjimo į Râușor tarpeklį, virš kelio, kylančio į Retezatą.

Tarp mokslo asmenybių, paminėjusių Retezato istoriją, be Alexandru Borzos ir Emil Racoviță, yra ir Andrei Popovici-Bâznoșanu, geografas ir etnologas, George Vâlsan, geografas, taip pat vengro botanikas Gyula Nyárádi, kuris 1927 m. pasiūlė pirmąją gamtos rezervaciją zonoje. Prancūzų geografas Emmanuel de Martonne, garsus savo Karpatų tyrimais, aplankė Retezatą 1921 m. ir pažymėjo masinį iškirtimą Râul Șes baseine. Komunizmo laikotarpiu parkas patyrė izoliacijos laikotarpius, bet ir mokslinių tyrimų intensyvėjimą, ypač Gemenele rezervacijoje, kur Rumunijos akademija pastatė Laboratorijos namą 1 770 metrų aukštyje.

Po 1990 m. Retezatas susidūrė su dideliais iššūkiais: per didelis ganyklas, neteisėta miškų eksploatacija ir žemės grąžinimo reikalavimai. 2006 m. Rumunijos valstybė nusprendė Kendeffy šeimos palikuonių naudai, suteikdama jiems 10 000 hektarų Retezate, įskaitant parko dalis, remiantis įstatymu dėl ankstesnių režimų konfiskuotos nuosavybės grąžinimo. Rumunijos akademija, kuriai žemės buvo suteiktos 1930-aisiais, užginčijo sprendimą, o po ilgo proceso 2022 m. teismas paskelbė grąžinimą neteisėtu, parkas grįžo į valstybės nuosavybę. Ši epocha išbandė Rumunijos išsaugojimo institucijų atsparumą ir atkreipė tarptautinių aplinkosaugos organizacijų dėmesį į europinio gamtos paveldo pažeidžiamumą.

Praktinis lankymo vadovas ir šiuolaikinio turisto patirtis

Retezato nacionalinio parko lankymas 2026 m. siūlo visapusišką europinę ekoturizmo patirtį, derinant įvairaus sunkumo kalnų žygius, laukinės faunos ir floros stebėjimą bei prieigą prie pasaulinės vertės mokslinio paveldo. Pagrindinė prieiga į parką vyksta iš šiaurės, per Hațego žemės vietoves: Ohaba de sub Piatră, Sălașu de Sus, Nucșoara ir Cârnic, išsidėsčiusias išilgai apskrities kelio DJ 667A ir nacionalinio kelio DN66. Kita prieigos kelias yra iš pietų, per Câmpu lui Neag ir Cheile Buții, atvykstant iš Petroșani DN66A keliu. Parko lankytojų centras, esantis Nucșoara kaime (Sălașu de Sus komuna), dirba nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 08:00 iki 16:30 (penktadienį iki 14:00), o turistų sezono metu (šeštadienį ir sekmadienį) reindžeriai teikia informaciją ir bilietus pagrindinėse įvažiavimuose: Cârnic, Gura Apelor ir Câmpul lui Neag.

Lankymo mokestis yra 10 Rumunijos lei už asmenį (su PVM), galiojantis 7 dienas, nepriklausomai nuo įėjimų į parką skaičiaus šiuo laikotarpiu. Bilietą galima įsigyti Nucșoara lankytojų centre, kitose įvažiavimuose į parką, iš įgaliotų administracijos darbuotojų, taip pat internetu arba SMS žinute, palengvinant kelionės planavimą. Atvykstantiems automobiliu prie Gura Apei užtvaros (kelias į Gura Bucurei/Poiana Pelegii) imamas papildomas mokestis už važiavimą miško keliu – 15 lei už automobilį, skiriamas Hunedoaros miškų direkcijai. Surinktos lėšos naudojamos parko valymui, infrastruktūros priežiūrai ir išsaugojimo veikloms.

Parko turistinių namelių tinklas siūlo poilsio taškus žygeiviams: Pietrele namelis (1 480 m), Gențiana namelis (1 670 m), Buta namelis (1 580 m), Rotundu namelis, Baleia namelis, Gura Apei namelis (945 m), taip pat Salvamont Bucura, Salvamont Zănoaga, Stâna de Râu ir Condor prieglaudos. Pažymėti turistų maršrutai svyruoja nuo lengvų, prieinamų šeimoms su vaikais, iki sunkių, skirtų patyrusiems alpinistams. Tarp populiariausių yra: Cârnic – Gențiana namelis – Pietrele ežeras – Bucurii perėja (8–9 valandos), Gura Bucurii – Bucura ežeras – Peleaga viršūnė – Pelegii slėnis – Gura Bucurii (maždaug 8 valandos, vidutinio-sunkaus sunkumo), Râușor – Ștevia ežeras – Retezato viršūnė – Râușor (10–11 valandų, maždaug 1 400 metrų aukščio skirtumas), ir Cheile Buții – Buta namelis – Piule viršūnė – Pleșa viršūnė (8–9 valandos). Lengvas maršrutas, prieinamas visiems, įskaitant neįgaliuosius, neseniai buvo įrengtas Nucșoara lankytojų centre, leidžiantis kontaktą su gamta per visus pojūčius.

Optimalus lankymo laikotarpis yra nuo birželio iki rugsėjo mėnesių, kai oras palankus ir dauguma maršrutų prieinami. Žiemą parkas virsta slidinėjimo turais ir žiemos alpinizmo kraštu, kai kurie maršrutai uždaromi dėl lavinų pavojaus. Stovyklavimas leidžiamas tik paskirtose zonose, laikantis parko reglamento. Svarbu žinoti, kad Gemenele mokslinėje rezervacijoje prieiga plačiajai visuomenei yra griežtai draudžiama, leidžiama tik tyrėjams su Rumunijos akademijos išduota leidimu, tai yra visiškos apsaugos zona, skirta ekosistemų išsaugojimui natūralioje būsenoje.

Siekiant visapusiškos patirties, lankytojai gali derinti Retezato tyrinėjimą su apsilankymais UNESCO tarptautiniame Hațego žemės geoparke, įsikūrusiame masyvo papėdėje. Čia galima aplankyti Geoparko namus Hațege su paroda „Balaurai, drakonai ir dinozaurai", Nykštukinių dinozaurų namus Sânpetru, Vulkanų namus Densuș, taip pat viduramžių įtvirtintas bažnyčias Densuș (seniausia Rumunijoje, su XV a. sienų tapyba), Sântămăria-Orlea ir Strei, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Be to, netoliese yra Sarmizegetusa Regia, buvusi Dacia sostinė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip „Orăștie kalnų dakių tvirtovių" dalis.

Retezatas lieka vieta, kur Europos istorija – nuo dakiškosios civilizacijos ir romėnų užkariavimo, per viduramžių migracijas ir austrų-vengrų aristokratiją, iki šiuolaikinio mokslo ir šiuolaikinės išsaugojimo – susitinka su gamta išskirtinėje simbiozėje. Tai šventovė ne tik rudajam lokiui, vilkui, ožkai ir kalnų ereliui, bet ir europiniam atradimo, pagarbos gamtos paveldui ir tikrųjų civilizacijos vertybių paieškos dvasiai. Europos keliautojui, pasiekusiam čia, Retezatas siūlo tai, ką nedaugelis vietų žemyne dar gali pasiūlyti: autentišką susitikimą su laukine gamta, kraštovaizdyje, kuris iš esmės išliko nepakitęs tūkstančius metų, tyliai liudijantis imperijų praėjimą ir gyvybės tęstinumą jos gryniausiomis formomis.